Kultūra

2020.01.11 19:56

Amžinybės išsiilgusi kūrėja savo soduose atveria galimybę laimėti gyvenimą

Danguolė Ruškienė, „Kultūros barai“2020.01.11 19:56

Dailininkė Dalia Čistovaitė parodoje „Apie rojaus sodus“ Baroti galerijoje (Klaipėda) siūlė pasikalbėti apie tai, kas svarbu kiekvienam, – vietą, kur galima pasislėpti nuo kasdienybės, išvengti sekinančios įtampos, skubos, informacijos pertekliaus, ne vien girdimo, bet ir patiriamo triukšmo. Apie vietą, kur galima atsitraukti nuo visko ir visų, nurimti, atgauti jėgas ir drąsą gyventi toliau. Gal net kitaip, negu prieš tai.

Menininkas yra privilegijuotas jau vien todėl, kad kurdamas gali rinktis, apie ką ir kaip kalbėti. Kita vertus, ši privilegija užkrauna didžiulę atsakomybę. Tema ir priemonės, kurias jis renkasi, įpareigoja sukurti kažką daugiau, negu vien atspindėti save ir pasaulį. Antra vertus, jo raiška turi būti nors kiek suprantama kiekvienam, o tema – aktuali. Antraip rizikuoja suktis ankštame savistabos rate, kurdamas tik sau.

Paprastai rojus suvokiamas kaip pomirtinė palaimos vieta, viltis, savotiškas išsigelbėjimas – šviesa tunelio gale. Jis turėtų suteikti atpildą už visas patirtas kančias, skausmą, neviltį ir baimę. Rojus buvo, yra ir turi būti švarus, kad kiekvienas, įžengęs į jį, aiškiai pajustų skirtumą tarp to, ką paliko, ir to, kas pagaliau jam atiduodama. Taigi rojus šiuo atveju tampa pažadu. Tuo, ko laukiama ir dėl ko nerimaujama, kas paprasta ir stebuklinga tuo pat metu. Tai – tarsi geismas, kuris traukia ir gąsdina. Toks yra rojaus pažadas – hipnotizuojantis, nepriklausomas nei nuo sąmonės, nei nuo valios.

Ar kas nors keičiasi, jei žadamas rojus žemėje? Jau dabar, nebaigus gyvenimo kelionės, nesusidūrus su visomis nesėkmėmis, neišbandžius naujų galimybių ir neišsėmus kančios iki dugno? Rojus, kuris egzistuotų greta blogų darbų, juodų minčių, įtampų ar net katastrofų? Čia kalbama ne tik apie asmeninį santykį su aplinka, bet ir apie vidinius konfliktus. Šiuo atveju rojus yra ne pažadas, bet išlikimo sąlyga. Šis rojus – kiekviena pilkos kasdienybės akimirka. Jeigu sugebi jį pastebėti, atpažinti, laimi rytojų, laimėdamas gyvenimą.

Čistovaitės tapomas rojus yra būtent toks. Jis ne kažkur dausose, atitrūkęs nuo mūsų ir veikiantis kaip miglotas ateities pažadas, bet įsiterpęs į kasdieninę aplinką, į kiekvienos dienos kiekvieną sekundę. Jos rojus – saugi ir jauki erdvė, kurioje yra visos sąlygos tarpti žmogaus sielai. Šiame rojuje, nors ir vingiuotu dvasinių ieškojimų keliu, visuomet pasiekiama vidinės harmonijos, santarvės su pasauliu. Čia vietos ir laiko užtenka viskam – savęs (at)pažinimui, suvokimui, kad esi visatos dalis, meilei, kuri tokia elementari, paprasta, tačiau taip sunkiai pasiekiama, prigimtiniam, bet vis dažniau prarandamam ryšiui su gamta.

Dailininkės rojus – ramybės oazė, poilsio, jėgų atgavimo vieta, kur įmanomos beveik visos tiek bendravimo, tiek ir nebendravimo formos. Vieta, kurioje galimi bet kokie pasirinkimai, priklausantys ne tik nuo proto, gilių apmąstymų, bet ir nuo atsitiktinių, neįpareigojančių minčių, spontaniškų emocijų, fragmentiškų įspūdžių – nuo visko ir nieko... Autorė siūlo rojų kaip kasdienybę, su visomis jos spalvomis, kartais sklidiną šviesos, kartais užgultą tamsos. Čia galima susitikti su tais, kuriuos norėtum apkabinti, matyti šalia savęs nuolatos, ir tais, kuriuos mieliau aplenktum arba geriau jau išvis nebūtum pažinęs. Jos rojus – tai, ko reikia kiekvienam kiekvieną akimirką.

Čistovaitės eksponuojamos drobės, retrospektyviai, bet fragmentiškai atskleidžia visą autorės kūrybą. Matome fantastinius sodus, atitrūkusius nuo materialaus pagrindo, pakylėtus iki vizijų pramaišiui su asmenine patirtimi ir apmąstymais. Kartais jie primena jaukius lietuviškus kraštovaizdžius su žaliuojančiais medžiais, čiulbančiais paukščiais, žydinčiomis gėlėmis. Oras prisodrintas įprasto pievos aromato, galima girdėti net vabzdžių dūzgesį.

Kai kuriuose paveiksluose išryškėja dailininkės domėjimasis Rytų filosofija ir religijomis, ypač budizmu. Gimtinė ir tolima, iš naujo pažinta Indija ar Himalajų kalnai – viskas vienodai sklandžiai įpinama į prasminį kūrinių audinį. Jos rojaus soduose daug erdvės ir oro. Juose lengva kvėpuoti, smagu vaikščioti, įmanoma net skraidyti. Čia nėra net menkiausių grėsmės užuominų. Kai kur, gamtos fone, įsiterpia žmogaus, kartais pačios autorės figūra. Kasdieniškai braidoma po pievą, kartais netikėtai pakylama ir sklendžiama dangumi arba mįslingai klaidžiojama šakų labirintais. Čia apstu romantikos, optimizmo ir tikėjimo.

Nuodugniau patyrinėjus Čistovaitės kūrinius, išryškėja ne tik skirtingos variacijos ta pačia tema, bet ir laipsniška išraiškos priemonių kaita. Koloritas, potėpis, tapymo maniera atskleidžia autorės nuotaikas, patirtas įtakas. Čia nesunku atpažinti impresionistinę raišką, išlaisvinančią judesius ir jausmus, švelnias siurrealistines sapnų būsenas, dekoratyvias užuominas į magiškąjį realizmą.

Kita vertus, nesvarbu, kokias priemones, sprendimus dailininkė pasirinktų, jos kūrinių dominantė visuomet išlieka šviesos (dvasinės ir žemiškos) leitmotyvas. Šviesos šaltinis čia dažniausiai nėra akivaizdus, tik nujaučiamas, o srautas vienur trūkčiojantis, mirguliuojantis smulkiais potėpiais, kitur – tolygiai ryškus, intensyvus. Dailininkės teigimu, šviesa jos drobėse – ir Dieviškojo, visur esančio principo simbolis, ir vienas pagrindinių tapybinės raiškos elementų.

Sodo tema jai svarbi savo universalumu, nes leidžia kalbėti apie žmogaus sielą, jos atspindį individo santykyje su kitais žmonėmis, su gamta ir pasauliu. Užeiti į Čistovaitės sodus tikrai verta, nes čia suteikiama galimybė laimėti gyvenimą.