Kultūra

2020.01.12 09:37

Karolis Klimka. Donaldas ir paveldas

Karolis Klimka, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.01.12 09:37

Kai JAV prezidentas sako neatmetąs galimybės subombarduoti kultūriškai reikšmingus objektus Irane, UNESCO išreiškia susirūpinimą dėl grėsmės kultūros paveldo objektams, o socialinių tinklų rašytojai primena vieni kitiems, kad kultūros objektų naikinimas yra karo nusikaltimas, kokios žodžio „kultūra“ reikšmės ir asociacijos čia mobilizuojamos (nebūtinai tyčia)?

Šioje situacijoje, kuri kažkodėl neatrodo neįprasta (tikriausiai Trumpui neblogai sekasi plėsti ir plauti leistinumo ribas), ypač išryškėja tai, ką būtų galima pavadinti kultūros etine dilema, netgi žiaurumu.

Jeigu kultūrą – arba kultūros kultą! – kildiname iš vienokio ar kitokio humanizmo, klaustina: argi bet koks susirūpinimo kultūros likimu ar pasipiktinimo barbarizmu pareiškimas neturėtų prasidėti karo pasmerkimu ir žmogiškųjų aukų apgailėjimu? Pats karas yra karo nusikaltimas, taip sakant.

Tačiau, žinoma, nieko nestebina tas oficialusis „Jungtinių Tautų“ arba kultūros ministerijos stiliaus diplomatinis kultūros diskursas. Jis depolitizuotas ir autonomiškas panašia prasme, kuria Kantas kalbėjo apie grožio autonomiją.

Kita vertus, ši pozicija, primenanti Archimedo sentenciją „tik nelieskite mano apskritimų“, puikiai išreiškia bet kokio etinio pasirinkimo paradoksą: rūpintis ar mylėti reiškia užmiršti viską aplinkui, pvz., rūpintis savo papūgėle negalvojant apie tai, kiek papūgų žūsta tropikų gaisruose; rūpintis rojaus sodais Irane nutylint karo nusikaltimų aukas.

Lietuvoje kultūrininkai ypač mėgsta pabrėžti, kad kultūra yra priebėga ir oazė, ta sritis, kur ne tik galima, bet ir privalu atsiriboti nuo žemiškos kasdienybės. Būtų nesunku parinkti pavyzdžių iš daugelio apdovanotų Lietuvos kultūrininkų interviu, kuriuose jie vis iš naujo dar ir dar kartą kartoja, kad socialinė tematika arba „politika“ yra nesuderinama su kūrybos ir kultūros autonomija.

Kitaip tariant, anot šios sampratos, tam tikras atsiribojimas nuo pasaulio ir jo kančių yra kultūros sąlyga.

Taigi Trumpo karo šūkiai ir UNESCO stiliaus atsakas į juos nėra tokie jau priešingi dalykai.

Toliau, jeigu paklaustume, kokia yra kultūros pozicija šiame jėgų lauke, kur karo kurstytojai ir kultūros paveldo saugai bando aiškintis santykius viešojoje sferoje, pasitelkdami medijas ir mediaciją, tinklus ir algoritmus, atsakymas irgi neturėtų stebinti: ypač jeigu kalbame apie šventoves ir šventyklas, paminklus ir simbolius, akivaizdu, kad kultūra visais laikais rasdavo būdų idealizuoti galią, jėgą, prievartą, smurtą ir vado autoritetą.

Gal tiksliau būtų sakyti, kad kultūros, jos formų galia manipuliuoti jausmais ir veikti suvokimą, estetinė ir anestezinė galia visada buvo naudinga galios ir valdžios subjektams ir jie rasdavo būdų ja pasinaudoti.

Kitaip tariant, kultūros paveldo objektai, kuriuos svarbu ir būtina apginti nuo barbariškos destrukcijos, paradoksaliu būdu yra dalis, esminė dalis ir funkcija tos sistemos, prievartos, galios ir autoriteto sistemos, kuri lemia, produkuoja štai tokias situacijas, kai karo šaukliai grasina sunaikinti paveldo objektus.

Taigi nėra taip, kaip įsivaizduoja koks Šimašius ar kiti panašūs siauro profilio veikėjai, kad egzistuoja paminklai prievartai ir paminklai gėriui bei grožiui. Visi paminklai yra paminklai prievartai, nes jie idealizuoja autoritetą ir galią, idolą, idealą, idealizuojančią korekciją, estetinį smurtą ir manipuliuoja emocijomis. Ir tų antrųjų paminklų idealizavimas, o pirmųjų naikinimas taip pat yra estetinės ir fizinės prievartos procesas.

Šiandieninėje situacijoje išryškėja ir to, ką Sigmundas Freudas vadino sublimacija (pasiskolinęs terminą iš romantinės estetikos), keisti pavidalai. Trumpo atveju visas įniršio sufokusavimas į kanonizuotus, fetišizuotus kultūros objektus yra pavyzdinis sublimacijos atvejis. Tačiau ir kultūros sergėtojai, t. y. mes su jumis, esame linkę sublimuoti savo nemeilę Trumpui ir, užuot kalbėję apie nusikalstamus karo aktus ir JAV puoselėjamą jėgos kultą, mes fokusuojame savo liūdesį į paveldo objektus.

Jei prisimintume Walterio Benjamino priesaką, vienintelis adekvatus atsakas į galios idealizavimą ir estetizavimą yra radikalus kultūros politizavimas. Atsiribojimo era artėja prie pabaigos. Klimato kaita yra kraupiausia šios eros paveldo dalis, žiauraus atsiribojimo padarinys, nuo kurio atsiriboti kasdien darosi vis sunkiau.

JAV karo specialistai šia proga papasakojo, kad net Afganistane kariams buvo dalijamos kortos su kultūros paveldo atvaizdais, kad kariai žinotų, ko nenaikinti. Tačiau, anot šių specialistų, Irane kultūros paveldo objektų tiek daug, tūkstančiai, o mokslininkai turi tiek mažai galimybių atlikti ten tiriamąjį darbą, kad tokių pačių kortų su Irano kultūros paveldo vaizdais kol kas nėra galimybės sukurti.

Galime tik melstis angelams vildamiesi, kad Trumpo kultą užbaigs kokia nors informacinė bomba.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“