Kultūra

2020.01.13 12:07

Eglė Baliutavičiūtė. Pažinkime upę ir miestą prie upės (knygų apžvalga)

Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.01.13 12:07

Eglė Baliutavičiūtė iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ apžvelgė dvi knygas: Monikos Vaicenavičienės „Kas yra upė?“ (Tikra knyga 2019, vertė Dominykas Norkūnas) ir Giedrės Milerytės-Jaspertienės „Kai Kaunas buvo Kaunas: pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“ (Tyto alba, 2019).

Monika Vaicenavičienė „Kas yra upė?“ (Tikra knyga 2019, vertė Dominykas Norkūnas)

Jaunosios kartos kūrėjos – rašytojos ir iliustruotojos – Monikos Vaicenavičienės, skaitytojams jau pažįstamos kaip puikios knygos „Per balas link aušros: pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ autorės, naujausia paveikslėlių knyga „Kas yra upė?“ ištryško smarkiai, užtikrintai, tik turėjo gerokai vandens nutekėti, kad atsirastų ir mūsų, lietuviškai skaitančiųjų rankose.

Dar nė neišleista knyga, tik knygos projektas, parašytas angliškai, buvo pastebėtas ir įvertintas keliose svarbiose tarptautinėse literatūros mugėse, parodose. Knygos potencialą pastebėjo ir švedai – būtent ten knyga 2019 metais buvo oficialiai išleista leidykloje „Opal“. Tad mūsų leidėjams teises leisti knygą lietuviškai jau teko pirktis iš užsienio.

Tai ar knyga verta tokio dėmesio? O taip!

Kas tai per knyga, trumpai sunku apibūdinti. Tai sinkretinio žanro knyga – tarsi kokia poetinė esė jauniesiems ir ne tik skaitytojams, kurioje rasime ir daug pažintinės informacijos, prozos elementų, o dėl vienas kitą papildančio ir praplečiančio vaizdo bei teksto santykio, tai ir paveikslėlių knyga.

Pasakojimas pradedamas idilišku vaizdeliu. Vaiskią vasaros dieną, kai medžiai pilni žalumos, o pievos linguoja nuo spalvingų gėlių, mergaitė su močiute leidžia laiką prie upės. Mergaitė renka gėles vainikui, o močiutė siuvinėja. Mergaitė močiutės užklausia: o kas yra upė? Klausimas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visai paprastas – močiutė suprasdama, kad vaiko galvoje kirba dideli klausimai, imasi daugiaklodžio pasakojimo: „Upė – tai siūlo gija, – atsako močiutė. – Gija, kuri išsiuvinėja pasaulį margiausiais raštais, sudygsniuoja istorijas, supina kartu įvairiausias vietoves, laikus ir žmones.”

Kiekvienas knygos skyrius – vis kitas žvilgsnis į upę, pvz., „Upė – tai kelionė“, „Upė – tai pavadinimas“, „Upė – tai atmintis“ ir t. t. Kai kuriuose skyriuose daugiau vyrauja faktinė informacija, tiesa, faktų atranka selektyvi, nesistengiama pasakyti ir parodyti kuo daugiau, o pasitelkus kelis pavyzdžius atskleisti, kokios upės svarbios, įvairios, įdomios, iš kokių skirtingų perspektyvų į, rodos, tokį paprastą dalyką galima pažvelgti.

Kituose skyriuose daugiau pasakotojo pamintijimų. Pavyzdžiui, skyriuje „Upė – tai atgaiva“ mąstoma: „Upės gaivina mūsų mintis. Jos atneša rytmečio miglą ir vakarinę paukščio giesmę bei atvėsina mūsų išvargusias pėdas. Upės apvalo mūsų mintis ir padeda į viską pažvelgti kitaip.“

Kalbant apie visą ką gero duoda upės mums, užsimenama, kad ne visada mes su jomis elgiamės gražiai ir tinkamai – teršiame, niokojame, pavergiame tarnauti mūsų poreikiams. Ne visada elgiamės ir atsakingai, o turėtume, nes „Kas valdo vandenį, valdo ir gyvybę. Tai milžiniška atsakomybė.“

Autorės iliustracijos su primityvistinės manieros prieskoniu, žemiškų, prislopintų ir net patamsintų spalvų. Šių iliustracijų pasaulis ne plastmasinis, jis gaivališkas, natūralus, nenugludintas. Iliustracijos tokios jaukios ir tikros, kad kartais bevartant knygą pasirodo, kad imu užuosti nebe spaudos dažus, o akimirkai persikeliu prie savo upės ir kvepiu jos vandenis.

Tai knyga mąsliems ir mąstantiems vaikams, keliantiems klausimus ir ieškantiems ilgų atsakymų, suprantantiems ar bent nujaučiantiems, kad pasaulyje beveik niekada nėra paprastų ir greitų atsakymų. Kad net, rodos, pats paprasčiausias dalykas – akmuo, medis ar upė – vertas atidesnio žvilgsnio.

Linkiu, kad jūsų vaikų ir šios knygos vingiai susitiktų.

Giedrė Milerytė-Jaspertienė „Kai Kaunas buvo Kaunas: pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“ (Tyto alba, 2019)

Tarpukaris Lietuvoje – spartaus progreso ir didelių vilčių bei iliuzijų laikas, šiandienos sąmonėje neretai romantizuojamas, idealizuojamas, kaip ir Kaunas tuomet buvęs laikinąja sostine. Iš naujo pažvelgti, o gal ir pirmą kartą pažinti, rodos, kone mitinį laiką ir Kauną siūlo istorijos mokslų daktarė Giedrė Milerytė-Jaspertienė. Ji seniai domėjosi Kauno istorija, rašė mokslinius darbus šia tema, tačiau, kaip žinia, tokius veikalus skaito siauras specialistų ir besidominčiųjų ratas. Supratusi, kad net jos artimąją aplinką daugiau domina visai kitokia literatūra, tyrinėtojai „gimė mintis sujungti mokslo teikiamas žinias ir laisvalaikio skaitymus.“[1] Tai virto pažintine knyga „Kai Kaunas buvo Kaunas: pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“

Pažintiniam, šiaip jau faktų gausiam pasakojimui autorė pasitelkė grožinės literatūros elementų – pagrindinis veikėją, naratyvą. Apie Kauną esą pasakoja buvęs laisvės kovų dalyvis, išsilavinęs valdininkas. Jis, gimęs ir augęs Kaune, jau daugybę metų dirba Klaipėdoje ir į gimtąjį miestą grįžta tik retkarčiais. 1938 m. birželį darbo reikalais jis kaip tik ir traukia į Kauną – ši kelionė tampa akstinu pakalbėti apie mylimą miestą.

Pasakotojo žvilgsnis itin platus ir išsamus, mindamas Kauno gatvėmis jis vis stabteli ir ima ką nors pasakoti – nuo miesto istorijos iki dabarties, nuo industrijos iki kultūros, nuo architektūros iki transporto, nuo mados iki kavinių, nuo aukštųjų visuomenės sluoksnių buities iki žemiausiųjų. Tik į politiką beveik nesiveliama.

Pasakotojas pateikia daug faktų, statistikos, taip pat ir įvairių įvykių interpretacijų. Šaltinių perpasakojimas ir citatos darniai įpintos į teksto audinį, tad pasakojimas atrodo nuoseklus, vientisas. Įtraukiami ne tik faktai, bet ir literatūriniai kūriniai, cituojamas Kazys Binkis, Pulgis Andriušis. Tiesa, knygoje nevartojamas to meto žodynas, kalbos ypatybės, todėl tarpukario kalbos specifiką galima pajusti tik iš vienos kitos citatos.

Pats pagrindinis veikėjas nėra atsitiktinis vaizduotės vaisius. Jis bent iš dalies reprezentuoja to meto vidutiniosios grandies valdininkiją – išsilavinusią, smalsią ir besidominčią pasauliu, galinčią jau leisti šokią tokią prabangą, turinčią pažįstamų tarp to meto politinio ir intelektualinio, kultūrinio elito. Tad pasitelkus šį veikėją itin gausiai atkleidžiama ir viduriniosios klasės kasdienybė: kartu su mūsų gidu keliaujame į valdžios įstaigas rinkti parašų, užsukame į restoranus, žingsniuojame ir grožimės miesto gatvėmis, net einame pirkti automobilio.

Tiesa, skaitant į akis krito ir keli ne tokie smagūs dalykai. Štai pasakojama, kad autobusas kursuoja iki zoologijos sodo, nors knygos veiksmo metu iki sodo atidarymo likę geros pora savaičių… Nustebino, kad kartais naudojami ne pirminiai šaltiniai, pavyzdžiui, net kelis kartus kaip šaltinis nurodytas interneto puslapis technologijos.lt. Tačiau tie straipsniai yra perspausdinti iš kitų naujienų portalų net nenurodžius autorytės. Taip pat labai pritrūkau ir pasakotojo pasivaikščiojimo žemėlapio, ne kauniečiui juk miesto geografija nėra tokia aiški. Būtų pravertę ir bent apytikslių metų nurodymas prie nuotraukų.

O šiaip tai tikrai įdomus ir malonus pasivaikščiojimas po laikinąją sostinę, kurio metu galima ne tik sužinoti apie miestą, bet ir jį patirti.

[1]Jonykaitė Raminta. Knyga „Kai Kaunas buvo Kaunas“ – intriguojanti kelionė po tarpukario miestą. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-11-28-knyga-kai-kaunas-buvo-kaunas-intriguojanti-kelione-po-tarpukario-miesta/178225

Knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ nuo 43.40