Kultūra

2020.01.06 15:37

Žurnalo puslapiuose – dėmesys „Kabliui“ ir kitoms alternatyvoms

LRT.lt2020.01.06 15:37

Lietuvos muzikos informacijos centras ką tik išleido naujausią žurnalo „Lithuanian Music Link“ numerį, kurio viršelyje – „Kablys“, tapęs ne tik alternatyvios Vilniaus kultūros simboliu, bet ir postsovietiniame kontekste vykusių permainų ženklu. Daug apžvalginių žurnalo tekstų susiję su minėtomis nepriklausomos Lietuvos permainomis ir atsiradusiomis alternatyvomis, kurias patyrė ne tik įvairūs muzikos žanrai, bet ir visa jų ekosistema.

Per trisdešimt nepriklausomos valstybės metų Lietuvos moterys kompozitorės iš mažumų tapo srities lyderėmis, sėkmingai konkuruojančiomis ir tarptautiniame kontekste. Ir tai, pasak teksto autorės Astos Pakarklytės, pavyko pasiekti be jokių specialių lyčių kvotų, saugių aplinkų moterų saviraiškai ir dirbtinių skatinimo priemonių, be jokių feministinių judėjimų ar protesto akcijų. Šią galimybę atvėrė turbulenciniai politinės, ekonominės, socialinės Lietuvos santvarkos pokyčiai ir Lietuvos muzikos moterys šios galimybės nepraleido.

Mykolas Katkus žurnale rašo, kad ir Lietuvos roko muzikos scena šiuo metu išgyvena neabejotinai didžiausią pakilimą nuo pat legendinių „Roko maršų“, padėjusių sugriauti Sovietų Sąjungą. Rokas Lietuvoje pirmąsyk po trisdešimties metų turi ir klausytojų, ir infrastruktūrą, ir talentingų grupių.

Pasak teksto autoriaus, jauniausioji Lietuvos Z karta, įnikusi į nišines radijo stotis, „YouTube“, „Facebook“, „Instagram“, „Spotify“ platformas, jau nelabai skiriasi nuo savo bendraamžių Europoje ir yra globalios monokultūros dalis, todėl dabartinė Lietuvos roko scena yra visų pirma kartų kaitos pasekmė.

Apie kaip niekada aktyvų ir įvairių sostinės džiazo gyvenimą rašo Vitalijus Gailius, žurnale pristatęs Vilniaus džiazo gidą. Greta tvariausios ir dešimtmečius skaičiuojančios Vilniaus džiazo festivalių kultūros jis apžvelgia skirtingas sostinės erdves, svetingas ne tik išlenkti bokalą alaus, bet ir pasiklausyti džiazo – nuo specialaus klubo iki mišrių Vilniaus erdvių: barų, knygynų ar įrašų studijų.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo juntamas ir begalinis senosios baltų kultūros proveržis, kuris ir toliau dalijasi į skirtingas menines formas, girdisi atlikėjų ir grupių gausa, priimdamas įvairiausias šiandienos praktikas ir stilius, įsiliedamas į pakitusią kasdienybę. Autentiškas gyvojo lietuvių muzikos paveldo praktikas ir postfolkloro kūrybą elektronikos, eksperimentikos, improvizacijos, pasaulio muzikos ar kompozicijos kontekstuose aptarė Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė.

„Dainuojančios revoliucijos“ įvykių kontekste Lietuvoje susibūrė ir du profesionalūs nepriklausomi chorai – „Jauna muzika“ bei „Aidija“, kurie turėjo privilegiją nepaisyti konvencijų, rutiniškų vietinės chorinio dainavimo tradicijos įpročių ir todėl drąsiai nerti į naujas praktikas. Apie šiuo metu stipriausius ir aktyviausius kamerinius Lietuvos chorus, visada kviečiamus ten, kur reikia įgūdžių, intuicijos ir ryžto eksperimentuosi, rašo Ingrida Alonderė ir Asta Pakarklytė.

Pagaliau – „Kablys“ ir visas nepaprastai intensyvus šios alternatyvios kultūros erdvės pasakojimas pristatomas Domininko Kunčino tekste, kuriame nepraleidžiami nei kriminaliniai, nei subkultūriniai, nei socialiniai ir politiniai aspektai, nužymėję visą pastato istoriją. Nuolat atsikurianti traukos vieta iki šiandien yra svarbus taškas įdomesnių patirčių ieškančios auditorijos žemėlapiuose ir kalendoriuose, o „geriausia Vilniaus skyle“ pramintame „Kablio“ rūsyje iki dabar jaučiamas pogrindinės kontrkultūros pulsas. Šio pastato sienose ir šiandien sklando pankiška dvasia, suprantama plačiąją prasme, kaip laisva ir suvaržymų nepaisanti kūryba ir galbūt todėl šią vietą pamėgo įvairių žanrų muzikantai, tarp jų ir elektroninės eksperimentikos, džiazo ar kompozicijos inovacijų praktikai.

„Pastaruoju metu kultūros lauke – vizualiuosiuose menuose, literatūroje, menotyroje ir gal menkiau muzikoje vis iškyla 10-ojo dešimtmečio (arba 1990-ųjų) atodangos, besišaukiančios asmeninės ir grupinės laikotarpio refleksijos. Bent keliuose šio numerio tekstuose taip pat išnyra, net kartojasi tam tikri ano laikotarpio ženklai: 1990-uosius paruošę „Roko marša“ ir „Dainuojanti revoliucija“, alternatyviosios kultūros raida ir „Kablys“ kaip sistemos griūties simbolis, postfokloro suaktyvėjimas – savos gelminės kultūros paieškos po SSRS griūties. Net ir moterų iškilimas kompozicijoje – taip pat pastarojo dešimtmečio procesų išdava“, – teigia žurnalo redaktorė Lina Navickaitė-Martinelli.

Pačioje naujausio numerio pradžioje – in memoriam Jonas Mekas, kurį parašė Edvardas Šumila, šio garsaus lietuvių menininko muzikinę aplinką aiškindamasis su Meko sūnumi Sebastianu ir vadinamosios „Kino antologijos gauja“ arba „lietuvių mafijos Niujorke“ aktyviais dalyviais – Daliumi Naujokaičiu-Naujo ir Eugenijumi Varkulevičiumi-Varkaliu. Nepaisant to, kad pastaruoju metu apie Joną Meką buvo publikuota didelė gausa tekstų, tokiu rakursu jo kūrybinis gyvenimas kryptingai peržvelgtas bene pirmą kartą.

Spausdintinis žurnalas „Lithuanian Music Link“ skirtas pristatyti Lietuvos muzikos įvairovę užsienio kultūros profesionalų auditorijai. Kadangi leidinio turinys aktualus ir nacionaliniame kontekste, visi leidinio tekstai anglų ir lietuvių kalbomis skelbiami Lietuvos muzikos informacijos centro tinklalapyje „mic.lt“. Šio numerio leidybai finansavimą suteikė Lietuvos kultūros taryba, Asociacija LATGA ir Vilniaus miesto savivaldybė. Lietuvos muzikos informacijos centro veiklas taip pat remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.