Kultūra

2020.01.06 12:47

Libertas Klimka. Trys Karaliai – saulėgrįžos šventės pabaiga

Libertas Klimka,etnologas2020.01.06 12:47

Per Tris Karalius baigiasi didžioji saulutės sugrįžimo šventė. Truko ji lygiai dvylika dienų, o šviesaus paros laiko prisidėjo 16 minučių. Sakydavo dieną pailgėjus per gaidžio žingsnį. Tokį žymų poslinkį galima būdavo susekti ir senovėje, naudojant primityvius kalendorinių matavimų metodus, pagal saulės vietą horizonte jai tekant arba leidžiantis. Štai iš čia ir tas gaidžio žingsnis...

Saulėgrįža yra pagrindinė kalendorinė gairė tautoms, kurios gyvena iš žemdirbystės triūso. Ši data būdavo susiejama su augmenijos dievybe, taigi mitologizuojama ir ypač iškilmingai švenčiama. Egipto karalystėje sausio 6-oji laikyta pasėlių globėjo dievo Ozirio švente. Senovės Graikijoje tai žalumynų dievo Dioniso gimtuvės, o žodis Epifanija reiškia šviesos sugrįžimą. Skandinavijos šalyse kitados sausio 6-ąja baigdavosi labai svarbus dvylikos dienų laiko tarpsnis, kai mirusiųjų gentainių sielos tariamai viešėdavusios savo namuose. Tuo metu nevalia daugelio darbų imtis: nei verpti, nei siūti. Tikėta, kad aštriu įnagiu dvasios galinčios susižeisti. Panašių draudimų tradiciškai būdavo paisoma ir Lietuvoje. Paskutinę to tarpsnio dieną namuose būdavo pasmilkoma – tegu paviešėjusios dvaselės keliauja į anapus, mirusiųjų karalystėn. O kad atgal nesugrįžtų, durys būdavo pažymimos burtų ženklu. Žinoma, viena yra mitinis priežasčių aiškinimas, kita – praktiniai žmonių sumetimai. Draudimai paprastai atsiranda iš būtinybės saugoti žmonių sveikatą; štai, jei tamsią žiemos dieną ar prie kokios spingsulės dūminėje pirkioje knebinėsi smulkius darbelius – greit akis sugadinsi.

Trijų Karalių šventė Europoje žinoma nuo 12 amžiaus, kai iš Italijos į Kelną Vokietijoje buvo perkeltos trijų legendinių išminčių, aplankiusių Betliejuje gimusį kūdikėlį Kristų, relikvijos. Krikščionybės rytinė atšaka laiko šią dieną Jėzaus Kristaus krikšto sukaktuvėmis. Lietuvoje papročiai klostėsi panašiai kaip ir kitose žemdirbių tautose. Žinoma, būta ir savitumų, be to, istorijos tėkmė juos formavo, keitė, dilino… Liaudiškieji Trijų Karalių šventės papročiai nėra sudėtingi, betgi smagūs. Po kaimą vaikščiodavo trys jauni vyrai, vilkį tarsi karališkus rūbus, užsidėję blizgučiais papuoštas karūnas, prisiklijavę linų pluošto ar avikailio barzdas. Vienas jų būtinai „juodaodis“ – suodinais skruostais. Karalius veda Angelas, nešantis rankoje Betliejaus žvaigždę. Toji dažniausiai nupinta iš šiaudų, papuošta kokiais blizgančiais ar spalvotais popieriukais. Karaliai, aplankę kiekvieną sodybą, šventinta kreida užrašo ant durų staktos tris raides ir tris kryželius K+M+B+. Tariama taip pažymint karalių vardus – Kasparas, Merkelis, Baltazaras. O išties tos raidės viduramžiais reikšdavo lotyniškos frazės „Telaimina Kristus šią buveinę“ santrumpą. Paženklinti namo angas – labai sena tradicija. Kitados tai darydavo pats namų šeimininkas saulei leidžiantis. Sakydavo, „krikštus deda“, kad piktosios dvasios vidun neįsismelktų. Ne tik ant durų, bet ir virš langų, taip pat tvartų staktų, ant aruodų ir skrynių. Kas nemokėdavo rašyti, dėdavo kryželius. O štai žvaigždės nešiojimo paprotys galėjo atsirasti ir iš to, kad per saulėgrįžos šventę po kaimus būdavo nešiojamas saulės atvaizdas.

Dar įdomu, kad tokioje mažoje Lietuvoje papročiai labai įvairuoja, kiekvienas etnografinis regionas vis savaip šventes pažymėdavo. Žemaičių „karaliai“ karūnas nusipindavo iš šiaudų, dar pasipuošdavo perpetinėmis juostomis, rankose turėdavo krivules. Žvaigždę su skambučiais nešdavo baltai pasirėdęs vaikutis. Užėję į trobą, persirengėliai pagieda šventas giesmes, o toliau, jei šeimininkai neskuba pavaišinti, užtraukia ir kokią talalinę. Vaikams Karaliai turėdavo saldainių, tad būdavo labai laukiami.

Aukštaičių „karaliai“ vilkėdavo kailiniais: vieno ilgų ilgiausi, antro – puskailiniai, trečio – išvirkšti. Per juosmenį ir pečius ryšėdavo margas juostas, o kartoninės karūnos būdavo išrašytos kryželiais. Angeliuko žvaigždė būdavusi su įtaisyta žvakele. Kai kuriose vietovėse susidarydavo visas persirengėlių pulkas: Tris Karalius lydėdavo kareiviai, visų priekyje eidavo Pranašas, o gale – velniukas. Tas visus prijuokindavęs išdaigomis, – troboje landydavo po pakampes, visur ieškodamas savo „brolių“.

Suvalkijoje Trys Karaliai dažniausiai keliaudavo per sodybas raiti. Savo vardų raides rašydavo ir ant ėdžių bei rakandų, iš kurių šeriami gyvuliai. Šeimininkas Karalių šio bei to paklausinėdavo, laukdamas protingo ir sąmojingo atsakymo. Tik tada apdovanodavo paviržiu tolimesnei kelionei.

Vilnijos krašte su Trimis Karaliais eidavusi ir Karalienė. Visų rūbai skirtingi: vienas baltais, kitas juodais, trečias margais, Karalienė ogi su plačiausia skraiste. Jų palydovais būdavę Dievo Motina, šv. Juozapas, Giltinė, velniukas. Dar prisidėdavęs ir Krivių Krivaitis. Jis būdavo pasirėdęs tautiniais drabužiais, su žynio krivule rankoje, sakydavęs patriotines prakalbas. Persirengėliai ateidavę ir į sostinės viešąsias įstaigas.

Tad tegu ir šiandien pildosi dosnūs Trijų Karalių linkėjimai Lietuvai ir jos žmonėms, teneša sėkmę ir dvasios stiprybę!

Išsamiai – laidoje: