Kultūra

2020.01.06 20:41

Litvakų palikuonis su Lietuva sieja prieštaringi jausmai, tačiau pasiryžusieji ją aplankyti džiaugiasi atradimais

Gabija Narušytė, LRT RADIJO laida „60 minučių“, LRT.lt2020.01.06 20:41

2020-ieji – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. „Svarbu kalbėti ne tik apie Vilniaus Gaoną, ryškiausią 18 amžiaus litvakiško judaizmo tradicijų puoselėtoją, mąstytoją, mokslininką ir išminčių, bet ir apskritai apie Lietuvos žydų istoriją. Ir nesinorėtų, kad metams pasibaigus liautųsi ir domėjimasis  raėjus viskas pasibaigtų“, – sako Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorė Kamilė Rupeikaitė.

– Kuo Elijahu ben Saliamonas Zalmanas, žinomas Vilniaus Gaono vardu, reikšmingas žydų bendruomenei ir Lietuvai?

– Ši asmenybė tapo gana mistifikuota, nes ji visą gyvenimą skyrė šventraščio ir Talmudo studijoms, komentarams. Jis labai domėjosi pasaulietiniais mokslais: matematika, astronomija. Ieškojo būdų, kaip šios mokslus pritaikyti judaizmo studijoms.

Jo komentarai jau studijuojami kelis šimtus metų. Jis tapęs litvakiško judaizmo simboliu. Jo nuopelnu Vilnius tapo judaizmo ir žydų studijų centru. Galime didžiuotis, kad toks išminčius gyveno ir kūrė Lietuvoje ir jo idėjos plačiai pasklido po visą pasaulį.

– Šiais metais sužinosime ne tik apie jį – išgirsime, o galbūt įvairiuose renginiuose sutiksime ir kitus po pasaulį pasklidusius litvakus. Kokio dydžio, jūsų žiniomis, yra ši bendruomenė?

– Įvardyti kokius nors skaičius būtų sudėtinga, tačiau galiu pasakyti vieną pavyzdį. Pastaraisiais metais teko lankytis Pietų Amerikoje ir susipažinti su žydų bendruomene. Sakykime, San Paulo mieste yra keliasdešimt tūkstančių litvakų, besidominčių Lietuva.

Taip pat lapkričio pabaigoje muziejuje atidarėme vieno žymiausių litvakų menininkų, iš Vilniaus kilusio Brazilijos modernisto Lazario Segallo darbų parodą. Į ją atkeliavo 18 žmonių delegacija iš Brazilijos. Jiems tai buvo pirmasis saitas su Lietuva.

Lietuvos žydų bendruomenė rengia pasaulio litvakų kongresus. Ne vienas jų yra atvykęs ir daug kas čia sugrįžta. Daugeliui litvakų Lietuva yra brangi. Žinau kelis menininkus, kurie kasmet atvyksta atostogauti ar aplankyti čia gyvenančius gimines.

Žinoma, daugeliui litvakų, ypač kurie yra gimę ne Lietuvoje, ši vieta yra labai skaudi. Mes turime daugiau negu 200 masinių žudynių vietų Lietuvoje. Kai kas drįsta atvažiuoti pirmą kartą, kad galėtų aplankyti savo nužudytų protėvių kapus. Ši istorija yra daugialypė ir tikrai dažnai skausminga.

– Daugiau skausmo ar džiaugsmo?

– Sudėtingas klausimas. Kiek teko sutikti į muziejų atvykstančių litvakų, dažnai būna taip, kad žmonės labai dvejoja ir nedrįsta važiuoti, kol sulaukia vyresnio amžiaus. Kartais būdami labai garbaus amžiaus jie atvyksta pirmą kartą ir atranda savo saitą. Jie turi išgyventi skausmą ir susitaikyti su istorija, kuri buvo. Tik tada galima atrasti vienokį ar kitokį ryšį.

Kaip pavyzdį galėčiau pasakyti amžinatilsį vieno žymiausių Pietų Afrikos fotografų Davido Goldblatto pavyzdį, kurio seneliai kilę iš Papilės. Jis pats į Lietuvą atvyko vieną vienintelį kartą prieš keletą metų. Ilgai dvejojo, bet atrado ryšį ir galiausiai labai džiaugėsi, kad pagaliau išdrįso atvažiuoti. Yra visokių istorijų. Kiek teko kalbėti asmeniškai, žmonės džiaugiasi šiais atradimais.

– Ar mes, lietuviai, tuo domimės?

– Galiu kalbėti tik apie muziejų. Mes tikrai domimės: įkūrėme padalinį – Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų. Jį atidarysime po dvejų metų. Ten kalbėsime, kaip išvykus iš Lietuvos kinta litvakiškoji tapatybė.

Kalbėsime ir apie litvakų saitą su Lietuva, jų indėlį į Lietuvos kultūrą, meną, mokslą ir politiką. Taip pat apie litvakų, kurių pavardės išvykus tapo pasaulinėmis, indėlį į pasaulio kultūrą ir mokslą.

Pastebima, kad ir Lietuvoje vis daugiau žmonių domisi praeities istorija. Labai džiugu, nes esame kelis kartus gana smarkiai nukentėję: ne tik tada, kai buvo sunaikinta buvo Lietuvos žydų bendruomenė nacių okupacijos metais, bet ir sovietmečiu, kai buvo atimta kultūrinė atmintis ir europietiškos tapatybės dalis.

Jau keli dešimtmečiai po truputėlį litvakų paveldas sugrįžta į mūsų sąmonę. Džiugu, kad jaunoji karta domisi ir kur kas natūraliau tai suvokia, nei vyresnės kartos Lietuvos piliečiai, nuo sovietmečio neturėję galimybės susipažinti ir sužinoti, kad tai yra mūsų menininkai ir mokslininkai.

– Minėjote, kad bus daug kalbama apie tai, kas yra ta litvakiška tapatybė. Kas vis dėlto yra tie litvakai?

– Litvakais vadiname iš Lietuvos ar Baltarusijos kilusius žydus. Nebūtinai tuos, kurie gimė dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Iš tikrųjų kalbėsime apie tai, kokie yra litvakų saitai su Lietuva. Jei imsime litvakus platesniu kontekstu, ne pagal dabartinę Lietuvos teritoriją, tai tų saitų yra gana daug. Dėl to turime patys apsibrėžti, koks yra mūsų interesų laukas.

Manau, šiemet apie litvakus bus kalbama labai plačiai. Tikiuosi, šie metai yra postūmis daugiau sužinoti, kas buvo mūsų. Tai labai turtinga istorija, kuri kelis šimtmečius buvo puoselėjama ir plėtojama. Bet man labai nesinorėtų, kad metams praėjus viskas pasibaigtų.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.