Kultūra

2020.01.02 10:19

Elžbieta Banytė. Pasidovanokime skaitymą (knygų apžvalga)

Elžbieta Banytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.01.02 10:19

Kadangi dovanų teikimas dažnai nusitęsia iki pat Naujųjų ar net iki Trijų Karalių, LRT KLASIKOS klausytojams siūlau tris knygas, kurias galima padėti po egle ar įkišti į kokio pasivėlinusio Kalėdų Senelio maišą. O, galų gale, skaitymas – toks dalykas, kurį padovanojęs sau nesijauti nė kiek išlaidaujantis ar išlepęs.

Philip K. Dick „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“, iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, Vilnius: Kitos knygos, 2019.

Pirmoji iš apžvelgiamų knygų – žymaus amerikiečių fantastinės literatūros ir įvairiausių distopijų kūrėjo Philipo Kindredo Dicko romanas. Beje, knyga išversta iš naujo ir perleista: pirmasis leidimas pasirodė 2002 m. leidykloje „Eridanas“ pavadinimu „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“ Perversti ir perleisti šią knygą būtinai reikėjo – visų pirma, „Eridanas“ dažniausiai pasirinkdavo tikrai neblogas fantastikos knygas, leido jas plonais viršeliais ir ant prasto popieriaus („pulp fiction“ tradicija), todėl dabar jas arba galima rasti bibliotekoje tokios būklės, tokias išblukusias ir nurudusias, kad net imti į rankas nesinori, arba išvis nebeįmanoma niekur gauti, nebent tarp kokių sendaikčių. Be to, dabar knygą versti ėmėsi puiki vertėja iš anglų kalbos A. Stanaitytė-Karsokienė, todėl džiugina teksto sklandumas ir stilingumas.

Be to, knyga, nors ir galėtume sakyti, kad „popsas“ ir nepakankamai subtili ar dar kokia nors, yra rimta ir aktuali. Kai aktuali atrodo distopija apie Žemę po branduolinio karo, nemaloniai pasišiaušia plaukeliai ant sprando, bet, deja, dabar pasaulyje įtampų tikrai daug – ne be reikalo „linkiu gyventi įdomiais laikais“ buvo senovės kinų prakeiksmas. Amerikoje knyga pirmąkart išleista per Šaltąjį karą, 1968 m., todėl branduolinės katastrofos grėsmė, žmonėms atrodžiusi visiškai reali ir apčiuopiama, knygoje išskleista visu gražumu. Gera mokslinės fantastikos knyga visada yra minties eksperimentas, visada klausia, kas būtų, jei nutiktų viena ar kita. Šiuo atveju klausiama: o kas būtų, jeigu androidai, pagaminti iš biologinių medžiagų, taptų tokie panašūs į žmones, kad neįmanoma būtų jų atpažinti, o žmonės dėl radiacijos po branduolinio karo turėtų kraustytis į kolonijas Marse? Jeigu jau atpažinote siužetą, patvirtinu – garsusis 1982 m. Ridley Scoto filmas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ pastatytas remiantis šia knyga. 2017 m. tęsinyje knygos beveik nebelieka, bet filmus jungia kai kurie personažai ir atmosfera.

Didysis knygos klausimas ir problema – kas tikra, o kas ne, ir kokiais kriterijais remdamiesi viena atskiriame nuo kito. Po branduolinio karo dauguma gyvūnų Žemėje arba išnyko, arba dėl genetikos pažeidimų nebegali susilaukti palikuonių. Todėl turėti kokį nors gyvūną (kuo didesnį, tuo geriau) yra statuso ženklas: gyvūnų nelaikantys žmonės laikomi nejautriais, kietaširdžiais, į juos visuomenė skersakiuoja. Kadangi tikri gyvūnai brangūs, galima įsigyti pigesnių elektroninių, kurių išvaizda ir elgesys niekuo nesiskirs nuo originalo, tiesiog teks elektroninę gyvūno prigimtį slėpti nuo kaimynų. Beje, ir į kolonijas pabėgti nespėjusių ar nenorėjusių žmonių genetika dažniausiai pažeista, todėl Žemė palikta pati sau, – kolonijose dauguma jos gyventojų nebelaukiami. Kad patenkintų pigios darbo jėgos stygių, kolonijos kuria vis tobulesnius androidus, o šie kaip tik veržte veržiasi į Žemę, kur, apsimetę žmonėmis, galėtų gyventi laisvą gyvenimą, o ne vergauti kolonistams. Pagrindinis romano herojus Rikas Dekardas verčiasi tuo, kad Žemėje gaudo ir naikina atvykusius ar užsilikusius androidus: atpažinti juos padeda vis sudėtingesni empatijos testai, savotiškai primenantys melo detektorių. Ir čia prasideda komplikacijos: kai kurie žmonės yra mažiau empatiški už androidus, taigi šis kriterijus, bandant nuspręsti, kas yra tas tikras žmogus, nėra galutinis. Šie klausimai kankina ir Riką. Pabaigoje, kai jo sprendimas nebeatšaukiamas, neaišku, ar jam geriau ir ramiau. Galų gale, pasaulis vis dar yra radioaktyvi dykynė – galima svarstyti, kad be kai kurių androidų netgi nykesnė. Taigi knyga ypač patiks fantastikos mėgėjams, sofutės filosofams ir serialo „Vakarų pasaulis“ (Westworld) gerbėjams, nors drįstu rekomenduoti visiems – ypač „Hey, Siri“ ir socialinių tinklų, kur nežinodamas gali lengvai užšokti ant vadinamojo boto, laikais.

Walt Whitman „Žolės lapai“, iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Kasparas Pocius, Vilnius: Kitos knygos, 2019.

Dar viena iš naujo išversta knyga: „Žolės lapai“ pirmą kartą pasirodė išversti poeto Antano Miškinio 1959 m., o susidomėta šio amerikiečių poeto kūryba tarpukariu. Perversti knygas, o ypač poeziją, nėra nei paprastas, nei malonus darbas, bet kartais būtinas – poezijos vertimai ypač jautrūs kalbai, o kalba, jos intonacijos keičiasi. Galų gale, kiekvienas laikotarpis turi rasti savo santykį su klasika, o jei ta klasika pasaulio literatūros, ne nacionalinė, vertimas tam, regis, yra vienas iš svarbiausių, jei ne vienintelis, kelias.

Keli žodžiai apie autorių: Waltas Whitmanas – 19 a. II p. amerikiečių poetas, laikomas vienu modernizmo tėvų su tokiais grandais kaip Charles`as Baudelaire`as ar Konstantinas Kavafis. Beje, „Žolės lapai“ – vienintelė jo knyga, pildyta ir perleidinėta visą gyvenimą. Pirmojoje knygelėje, pasirodžiusioje 1855 m., buvo vos keli eilėraščiai. Bibliotekos knygeles užsakinėjo nenoriai, skaitytojai nepirko. Beje, tradicija leisti „Žolės lapus“ su žaliais viršeliais susiklosčiusi jau nuo pirmojo leidimo, todėl man žavu, kad ir „Kitos knygos“ jos laikosi. Paskutinis leidimas, pasirodęs prieš W. Whitmano mirtį, jau buvo daugiau negu 400 puslapių apimties, ten buvo 383 eilėraščiai. Iš jų šios, lietuviškosios, rinktinės vertėjai atrinko tekstus ir sudėliojo knygą – čia anaiptol nėra viskas, ką parašė W. Whitmanas. Klasiku šį poetą pripažino tik 20 a., sulig modernizmo įsigalėjimu: reikia suprasti, kad 19 a. viduryje niekas nerašė eilėraščių verlibru, be to, tam tikras seksualinis laisvumas, kūniškumo pripažinimas, įvairiausių socialinių sluoksnių vaizdavimas bei netgi jų gynimas ir vietomis pasireiškiantis savotiškas abejingumas tradicinės moralės normoms negalėjo būti lengvai priimtas to amžiaus žmonių.

Kad ir kaip keistai skambėtų, pati skaičiau (ir vis tebeskaitinėju) šią knygą kaip savotišką savipagalbos knygą: kartais kiekvienam žmogui reikia žinoti, kad „Aš nežinau, kas dar neišbandyta ir kas ateityje, / Tik žinau, kad ji bus tinkama ir neišvengiamai ateis. // Jos neišvengs tie, kurie praeina pro šalį, neišvengs ir tie, kurie sustoja, nei vienas jos neišvengs“ („Daina apie save“ 43, p. 95). W. Whitmanas, panašu, apskritai buvo vizionierius – jo poezija nėra perdėm niūri, veikiau priešingai: bendra intonacija kibirkščiuojanti, energinga, tikima, kad, nepaisant visų aplinkybių, žmonės gali gyventi gerai, kad įmanomas progresas. Progresas, bent jau kultūroje, turbūt nelabai įmanomas, galų gale, tas pats W. Whitmanas aprašo mūšių laukus, pilnus kūnų. Bet vis dėlto jausti, kad kova už gėrį, pasipriešinimas neteisybei nėra beprasmiai, atrodo vertinga: tai suteikia jėgų. Galų gale, knygoje siekiama suprasti save ir iš dalies apeiti, apžaisti tradicines binarines perskyras tarp savęs ir pasaulio, gėrio ir blogio, sielos ir kūno ar pan. W. Whitmanas ryškėja kaip pasaulio ir netgi Visatos poetas, kurio poezijoje bandoma išbūti su savimi ir kartu – su visu pasauliu. Žolė juk auga visur, net ir dykumoje praeidamas matai šiurkščių nugairintų kupstelių. W. Whitmanas leidžia, ne, tiesiog liepia skaitytojui kabintis į pasaulį.

Elena Gasiulytė „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“, piešė Miglė Anušauskaitė, Vilnius: Tyto alba, 2019.

„Vos tik susiduriame su praėjusių laikų personažais, staiga baisiausiai užsimanome aiškumo. Spygliuota viela atskirtų geriečių ir blogiečių stovyklų, į kurias skirstydami istorinius asmenis pavagiame iš jų žmogiškumą“, – skyriuje apie Boną Sforzą rašo Elena Gasiulytė. Ir iš tiesų šis tarsi naujas, pačios autorės išgalvotas žanras – įspūdžiografijos – bando užpildyti šią žiojėjančią atminties skylę. Autorės pasirinkimas kalbėti apie tas Lietuvos moteris (bet nebūtinai lietuves etnine prasme, tiesiog veikusias Lietuvos erdvėje), kurios ką nors padarė pirmos Lietuvoje, Europoje ar netgi pasaulyje, yra dėsningas ir suprantamas. E. Gasiulytė – filologė, baigusi lietuvių filologiją ir ispanų kalbą (baigus tokią specialybę tikriausiai nebeįmanoma užsidaryti ir nežiūrėti į pasaulį) ir buvusi Valdovų rūmų gidė, kuri vėliau su drauge įkūrė įmonę „Idėjų karalystė“ ir ten vedė netradicines, kitokias, įdomias, ekskursijas. Santykis su istorinėmis asmenybėmis, jaučiamas knygoje, yra paremtas itin plačiu kultūros išmanymu, tam tikrų įdomių ar net pikantiškų detalių (būtinybė vedant ekskursijas, iš patirties sakau) ir sykiu – giliu asmeniškumu: matyti, kad tie dalykai atrodo tiesiog svarbūs ir verti pasidalyti. Tai pabrėžiama vadinant knygoje apipasakojamas moteris vardais, lyg geras drauges: Sofija, Bona, Emma... Siekiama ne tik (ar net ne tiek) suteikti žinių, o tiesiog parodyti, kodėl kartais dalykai, apie kuriuos retai kalbama ir daugumos nedaug žinoma, daro didesnį įspūdį negu tie, kurie viešai afišuojami vos ne kasdien arba yra savaime suprantamos kultūrinės vertybės.

Knyga iš esmės yra lyg ir esė: samprotavimo, bandymo aktualinti, dabartinti, galų gale, pristatant seniau gyvenusius žmones kalbėti apie dabartį esama apsčiai. Kita vertus, joje pateikiama nemažai faktinės informacijos – net ir įvade užsimenama, kad knyga galėjusi būti enciklopedija. Esama ir netikėtų minties viražų, fantazijos žaismės, savotiškai priartinančios tekstą prie to, ką vadiname literatūrinio teksto. Knyga iliustruota komiksų piešėjos Miglės Anušauskaitės piešiniais, kurie yra žaismingi, dažnai ironiški, verčiantys šyptelėti. Beje, įdomu tai, kad daugelis piešinių, priešingai negu periodinėje spaudoje matomi M. Anušauskaitės komiksai, patys vieni be teksto byloja visai kitą arba apskritai lieka neaiškūs, nejuokingi. Jie yra įausti į tekstą, suteikia jam tarsi kitą sluoksnį, bet patys dominuoti nesiima.

Dešimties moterų (Bonos Sforzos, Marijos Liudvikos Gonzagos, Sofijos Tyzenhauzaitės, Žemaitės, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, Fanios Lewando, Claros Rockmore, Birutės Pūkelevičiūtės, Jurgos Ivanauskaitės) portretai pateikti chronologine tvarka. Ko gero, tai – logiškas pasirinkimas: taip dažniausiai sudaromos visos asmenybes pristatančios knygos – visokie ten svarbiausi, įtakingiausi, didieji... Čia – tik moterys: galų gale jos apipasakotos ne mokslinėje monografijoje, ne keliais sausais sakiniais enciklopedijoje, o bandant suprasti ir įsijausti į jų gyvenimus. Man bene įspūdingiausias šis pasažas apie Sofiją Čiurlionienę: „Taip nekenčiau to padorumo narvelio, į kurį moteris įkyriai bando uždaryti visuomenė, kad viskas, kas moteryse ramu, tvarkinga, tylu ir švelnu, man atrodė savaime blogai. Sofija buvo tokia. (...) Jei jau užsimoji kištis į niekuomet nepažinotų asmenybių gyvenimus, reikia turėti drąsos pasimatuoti suknelę, į kurią iš pirmo žvilgsnio niekada neatkreiptumei dėmesio“ (p. 127). Neseniai vykusiame Tomo Venclovos pokalbyje su istoriku Timothy Snyderiu buvo kalbama, kad istorijos suvokimas ir išmanymas daro visuomenę empatiškesnę. Ko gero, prie to reikšmingai prisideda tokios knygos kaip E. Gasiulytės.