Kultūra

2019.12.31 17:00

Jaunos kartos režisierė viename Vilniaus mikrorajone filmavo poliamorišką komuną

LRT.lt2019.12.31 17:00

Jaunosios kartos kino režisierė Jorė Janavičiūtė kino karjerą pradėjo kaip žurnalistė. Po bakalauro studijų Vilniaus universitete išvyko studijuoti į Europos kino koledžą ir neseniai baigė kino režisūros magistrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Trumpametražiai Jorės filmai „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“, „<3/ Mažiau nei trys“ ir „Laiku“ nuolat keliauja po pasaulio kino festivalius. 

Rudenį vykusiame BEAST tarptautiniame kino festivalyje Portugalijoje jos filmas „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ buvo įvertintas geriausio vaidybinio „East Wave“ programos filmo prizu, rašoma pranešime žiniasklaidai. Jorę Janavičiūtę kalbino Ieva Šukytė.

– Jore, studijavai žurnalistiką, pradėjai dirbti, bet pasukai į kiną. Kodėl?

– Dabar toks metų laikas, kai kankina visokie egzistenciniai klausimai. Kodėl aš į tai įsivėliau? Dvyliktoje klasėje lankiau kino teorijos kursą „Skalvijos“ kino akademijoje. Gaila, kad taip vėlai sužinojau apie šį būrelį. Tai buvo vienintelis kursas, kuris tuo metu man tiko pagal trukmę.

Pradėjau rašyti apie kiną. Man iš tiesų patinka rašyti, šios veiklos ilgiuosi nuolat ir stengiuosi tai daryti.

Studijuodama išvažiavau į „Erasmus“ programą ir, kaip dažnai nutinka, atsivėrė visokios kūrybinės „čakros“, pradėjau rašyti grožinius tekstus. Galvojau, kad noriu kurti būtent dokumentinį kiną, pasirinkau televizijos profilį ir baigiamasis kūrybinis darbas buvo televizinis dokumentinis filmas apie sovietmečio restoranus. Jį galima rasti „Youtube“.

Kai išvažiavau į Daniją, kūriau dokumentinius filmus, bet vėliau, ieškodama dar daugiau iššūkių, perėjau prie vaidybinio kino.

– Šiemet sukūrei dokumentinį trumpametražį filmą „<3 / Mažiau nei trys“, pasakojantį apie trijų veikėjų santykius. Kaip jas atradai?

– Šis filmas buvo kurtas dar studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) metais, bet nepabaigtas. Mūsų darbo tema buvo „Septynios didžiosios nuodėmės. Septyni gailestingumo darbai“.

Sėdėjau prie kompiuterio ir laužiau galvą, ką man šia tema daryti, sugalvojau pasidomėti poligamija. Pradėjau guglinti ir sužinojau, kad Europoje tai nėra legalu. Tačiau atradau kitą terminą – „poliamorija“.

Bičiulis padėjo rasti feisbuko grupę, skirtą poliamoriškiems žmonėms Lietuvoje. Susisiekiau su administratoriais ir jie suorganizavo grupės susitikimą, į kurį draugiškai priėmė ir mane.

Rasą – pagrindinę veikėją – sutikau būtent šiame susitikime. Ji ir jos buvusi partnerė Elena bei kita tuometinė Elenos partnerė Justė, kurios visos buvo ką tik apsigyvenusios kartu, sutiko dalyvauti filmavime ir įsileido į savo namus.

Filmavome prieš dvejus metus, tada ši tema atrodė labai egzotiška ir negirdėta. Komuna viename Vilniaus rajonų... Neslėpsiu, mes ir patys pradžioje tikėjomės gal kažkokios egzotikos, bet atradome tiesiog žmogiškus santykius. Manau, šis filmas kai kuriuos net kiek nuvilia, nes jie tikisi ko nors tokio, o pamato paprastą ir subtilią meilės, draugystės istoriją.

– Tavo naujausio filmo „Laiku“, kuris buvo rodytas šių metų Europos šalių kino forume „Scanorama“, pagrindinė veikėja nuolat vėluoja. Ar idėja scenarijui kilo iš to, kad pačiai sunkiai sekasi suvaldyti laiką?

– Ši idėja radosi kaip pokštas. Turėjau visiškai kitą temą, net buvau parašiusi scenarijų. Parodžiau jį savo darbo vadovei Giedrei Beinoriūtei, jai nepatiko. Gal iš tiesų nebuvo įdomus...

Tada reikėjo sugalvoti kitą, ir ji lyg juokais pasiūlė pagalvoti apie vėlavimą. Aš sakiau „ne, ne, ne“. Su kurso draugais dalijomės mintimis, kas ką darys ir kažkas, man paminėjus vėlavimo temą, pasakė: „Taigi čia labai gera idėja!“

Na, ir pradėjau apie tai rašyti, konsultavausi su psichologais, kodėl žmonės vėluoja. Iš tiesų taip yra – kai kurie žmonės kitaip jaučia laiką. Tai kontroliuojama, bet reikia dirbti. Pati laike dažnai tarsi pasimetu ir nuo to kenčia mano karjera, kaip ir pagrindinės filmo herojės.

Tačiau filme pasirinkau labiau froidistines vėlavimo priežastis – kad vėlavimas gali atsirasti tada, kai kažkas tavo gyvenime „užspausta“. Taip jaučiausi tuo metu.

– Trumpametražis filmas „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ buvo sukurtas 2017 metais ir vis dar keliauja po įvairius pasaulio kino festivalius.

– Taip, šis ruduo buvo labai keistas – visi mano trumpametražiai filmai sėkmingai keliavo po festivalius. Galvojau, kas čia vyksta?.. Nebuvo taip, kad specialiai kažką dėl to daryčiau daugiau nei visada. Tiesiog taip sutapo, staiga pradėjau gauti daugybę laiškų su pakvietimais.

Bet dirbau masuotės atrankos režisiere naujo Ernesto Jankausko filmo gamyboje ir niekur negalėjau važiuoti. Filmai vieni keliauja – Portugalija, Čekija, Vokietija. Tiesa, pavyko nuvykti į „Litauisches Kino Goes Berlin“.

Smagu, kai filmai keliauja, bet tai reikalauja pastangų, laiko. Mano abiejų filmų operatoriai man labai padėjo, jie tuo metu buvo „Erasmus“ – vienas Venecijoje, kitas Budapešte. Siuntinėjom tuos filmus per visą Europą.

– „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ laimėjo apdovanojimą Portugalijos kino festivalyje „BEAST“. Kaip jauteisi sužinojusi, kad laimėjai apdovanojimą?

– Buvo juokinga ir baisi diena. Dirbau prie minėto kolegų projekto, bet tądien buvo sekmadienis, laisva diena. Tą rytą leidau sau ilgiau pamiegoti, prasikrapštau akis ir matau laišką apie prizą, ir kad turiu įrašyti padėkos vaizdo įrašą.

Jį įrašiau gal iš dešimto karto. Buvo spalis ir filmuojant paskutinę versiją pradėjo pirmą kartą snigti! Tai pavyko išsiųsti padėką į pietus su pagautu pirmuoju sniegu. Po to, be abejo, buvo gera nuotaika, nusprendžiau nueiti į MO muziejų ir ten įstrigau lifte, nes dingo elektra.

Vėliau važiavau troleibusu ir per visą tą svaigią ir nuotykių pilną nuotaiką pamiršau pažymėti bilietėlį – gavau baudą. Galvoju, bet vis tiek jėga, gavau apdovanojimą. Nueinu į prekybos centrą nusipirkti maisto, prie kasos paaiškėja, kad banko sąskaitoje baigėsi pinigai...

– Savo filmuose mėgsti narplioti veikėjų vidines problemas. Filmuose „Laiku“ ir „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ pagrindinės veikėjos išgyvena skirtingas egzistencines būsenas. Kodėl tau apie tai svarbu kalbėti?

– Man svarbu nupiešti psichologinį veikėjo portretą ir išspręsti vieną ar kitą veikėjo problemą. Dažnai pastebiu, kad tai gal net šiek tiek trukdo dramaturgijai, tad bandau suprasti, kaip tai išspręsti. Man norisi psichologinio tikslumo. Tačiau įdomu ir kai lieka daug nežinomųjų, kuriuos žiūrovas gali atrasti pats.

– Ar filmai tau yra kaip variklis išsiaiškinti, ko pati nori iš gyvenimo?

– Pirmieji mano filmai iš dalies buvo bandymas sudėlioti kino ABC, tad pasitelkdavau man pačiai gerai suprantamas temas. Dabar rašydama susidūriau su sudėtingesnėmis psichologinėmis problemomis, kurios kankina mane pačią ir pati dar nežinau, kaip jas išspręsti. Tad ieškosiu sprendimų kartu su veikėjais.

– Dirbi ir su reklamomis, ir su kitų filmais. Ar tai palengvina darbą režisuojant savo filmus?

– Padeda išmokti kino gamybos taisyklių. Pirmą kartą dirbau prie ilgametražio filmo gamybos. Filmuoji pusantro mėnesio, bet prieš tai dar vyksta pasiruošimas. Tai fiziškai sunku. Ir man tai nebus staigmena.

Dirbdama prie kitų projektų pradedu suprasti, kokie turėtų būti profesionalūs komandos santykiai. Aiškėja hierarchija. Tą gali išmokti iš vadovėlio, bet kiekvieną kartą viskas yra kitaip. Gal jeigu viena sau rašyčiau prie kompiuterio, tikriausiai kitaip žvelgčiau į gamybos procesą. Be to, man reikia adrenalino, kurį gaunu dirbdama aikštelėje. Štai tik savaitę nedirbu, o atrodo, kad jau visą mėnesį...

– Ar darbas neatbaidė noro kurti ilgametražį filmą?

– Ne. Buvo projektų teikimo rėmino fondams laikotarpis. Per jį visada jaučiu spaudimą, kad dabar reikia ką nors daryti. Ir mėginau rašyti, bet supratau, kad viskas turi ateiti savaime. Jei jau gyvenu kažkokiame kitame laike, tai jame ir reikia būti. Nusprendžiau neskubėti ir, jei kokią nors idėją turiu, tai ją reikia išvystyti, „sulipdyti“ ir tik tada dalintis su pasauliu.