Kultūra

2020.01.04 19:27

Donatas Puslys. Iš kur pučia fašizmo vėjai

Donatas Puslys, LRT.lt2020.01.04 19:27

„Pasaulis yra audinys, kurį kasdien didžiosiomis staklėmis audžiame iš informacijos, diskusijų, filmų, knygų, gandų, smulkių anekdotų. Pasaulis sudarytas iš žodžių“, – savo Nobelio paskaitoje teigė rašytojo Olga Tokarczuk. Anot jos, tai, kaip mes galvojame apie pasaulį, o dar tiksliau, tai, kaip mes apie jį pasakojame, yra itin reikšminga.

Polifoninis triukšmas ir anachronistiniai pasakojimai

„Todėl dalykas, kuris nutinka ir nėra papasakojamas, liaujasi egzistavęs ir pranyksta. Šis faktas yra žinomas ne tik istorikams, bet ir (veikiausiai labiausiai) visų krypčių politikams bei tironams. Tas, kuris savo rankose laiko ir audžia pasakojimą, turi kontrolę“, – konstatavo O. Tokarczuk.

Tačiau, toliau savo paskaitoje dėstė rašytoja, šiandieninio pasaulio problema yra ta, kad mes kol kas neturime išbaigtų pasakojimų ne tik ateičiai, tačiau ir konkrečioms dabarties aplinkybėms, ypač staigiems šiandieniniame pasaulyje vykstantiems pokyčiams. Mums trūksta kalbos, mums trūksta požiūrio taškų, metaforų, mitų ir naujų legendų. Vietoje to, anot Nobelio literatūros premijos laureatės, šiandien dažnai regime bandymus vėl įkinkyti aprūdijusius, anachronistinius naratyvus, kurie nėra pajėgūs sutalpinti ateitį ateities įsivaizdavimuose. Be jokios abejonės, kaip teigia rašytoja, tai yra daroma manant, kad senas kažkas vis tik yra geriau nei naujas niekas. Galbūt šitaip yra bandoma susitvarkyti ir su mūsų horizontų ribotumu.

„Trumpai tariant, mums trūksta naujų būdų, kaip pasakoti pasaulio istoriją“, – konstatavo O. Tokarczuk pridurdama, kad šiandien mes gyvename polifoniniame triukšme, kuriame dominuoja išimtinai kalbėjimas pirmuoju asmeniu.

Literatūra, O. Tokarczuk nuomone, šiandien yra tapusi demokratine erdve, kurioje kiekvienas gali tarti savo žodį, susikurti savąjį balsą. Dar niekada per visą pasaulio istorija tokia gausybė žmonių nebuvo rašytojais ir istorijų pasakotojais. Tačiau, anot Nobelio premijos laureatės, paradoksalu yra tai, kad šis choras susideda tik iš solistų, kurių balsai konkuruoja dėl dėmesio ir siekia vienas kitą užgožti. Tuo tarpu skaitytojas dažnai lieka nusivylęs, nes autoriaus savojo aš išreiškimas dar negarantuoja kūrinio universalios vertės. Anot rašytojos, šiandien jaučiamas alegorinio pasakojimo žanro trūkumas.

„Alegorinio pasakojimo veikėjas vienu metu yra ir savimi, asmeniu, gyvenančiu konkrečiose istorinėse ir geografinėse sąlygose, tačiau tuo pat metu jis sugeba peržengti šias skirtybes ir tapti artimu kiekvienam bet kurioje vietoje. <...> Šios sudėtingos psichologinės operacijos dėka alegorija universalizuoja mūsų patirtį sugebėdama skirtingiems likimams rasti bendrą vardiklį. Tai, kad šiandien mes iš savo akiračio beveik praradome alegoriją, yra mūsų bejėgiškumo dabartinėje situacijoje liudijimas“, – apibendrino O. Tokarczuk.

Įspėja apie fašizmo grėsmę

O. Tokarczuk paskaitą perskaičiau trumpam į šoną padėjęs įpusėtą buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright knygą „Fašizmas. Įspėjimas“. Ši knyga išplėtoja O. Tokarczuk mintis apie tai, kaip solistų, kuriems terūpi tik savasis aš keliamame triukšme, vis labiau ima girdėtis tie anachronistiniai balsai, metantys iššūkį liberaliajai demokratijai. Pavojus kyla valdžių atskyrimo, teismų nepriklausomumo, žodžio laisvės ir kitiems pamatiniams liberaliosios demokratijos principams. O juk pastaroji kažkada istorijos pabaigos skelbėjų buvo paskelbta kaip pasiekusi triumfą ir nebeturinti jokių realių ideologinių alternatyvų.

„Kai kam ši knyga ir jos pavadinimas pasirodys baugus. Ir gerai. Turėtume pajusti, kad demokratinių vertybių puldinėjimai daugelyje šalių sustiprėjo, o Amerikoje skaldo visuomenę“, – rašo M. Ambright ir priduria, kad knygą būtų parašiusi ir tokiu atveju, jei JAV prezidentu nebūtų tapęs Donaldas Trumpas. Buvusi JAV valstybės sekretorė teigia, kad tokiu atveju būtų norėjusi suteikti impulso pirmajai Hillary Clinton kadencijai, kurios metu būtų tekę atsakyti į demokratijos erozijos pasaulyje iššūkius.

Apkalinti kažką fašizmu yra ne juokas, ypač čia, kur šis terminas buvo išnaudojamas Maskvos propagandistų siekiant diskredituoti bet kokį laisvą žmonių judesį sovietmečiu. Ši praktika Kremliuje gyva ir iki šiol. Tad tam, kad terminas turėtų paaiškinamąją galią, o ne priešingai, taptų tik etikete oponentams diskredituoti, būtinas aiškus ir pagrįstas sąvokos apibrėžimas.

Fašistu M. Albright apibūdina tą, kuris stipriai tapatinasi su visa tauta ar grupe ir pretenduoja kalbėti jos vardu, nesirūpina kitų teisėmis ir gali pasinaudoti bet kokiomis priemonėmis – įskaitant smurtą, – kad pasiektų savo tikslus. Anot jos, sąjūdį fašistiniu daro ne ideologija, o pasiryžimas daryti viską, ko tik prireiks, – įskaitant smurtą ir kitų teisių niekinimą – siekiant pergalės ir paklusnumo. Tą M. Albright puikiai atskleidžia ne tik analizuodama praeitį, bet ir svarstydama hipotetinius ateities fašistinio režimo JAV atvejus. Ši grėsmė kyla ne tik iš radikalios dešinės, tačiau ir radikalios kairės, kurios tarpusavyje galbūt ir skiriasi ideologiniu užpildu, tačiau forma yra vienodi.

Knyga „Fašizmas. Įspėjimas“ gali pasitarnauti kaip istorinis vadovėlis, atskleidžiantis svarbiausias XX amžiaus pamokas, kurias dera išmokti šiandien, kad neliptume ant to paties grėblio. Savaime suprantama, kad šiuo atveju dėmesys visų pirma krypsta į Benito Mussolinio Italiją, Adolfo Hitlerio Vokietiją ar Francisco Franco Ispaniją. Tačiau autorė aptaria ir diktatūros įsigalėjimą jos gimtojoje Čekoslovakijoje. Kartu knyga gali būti ir puikus įvadas, supažindinantis su šiandienos iššūkiais liberaliajai demokratijai ir tam tikromis fašizmo apraiškomis tokiose valstybėse kaip JAV, Vengrija, Lenkija, Turkija ar Rusija. Knyga leidžia geriau pažinti tenykštę situaciją ir šiuo atveju gali būti skaitoma ir ne nuosekliai, o tik kaip pagalbinė medžiaga gilinantis į vieną ar kitą atvejį. Tačiau kartu ji suteikia ir užtektinai medžiagos lyginamajai analizei, kuri leistų pažinti skirtingų politinių veikėjų strategijos panašumus ir skirtumus.

Be to, kas taip pat yra labai svarbu, autorė vengia supaprastinimų ar klišių primetimo ir stengiasi atskleisti platų ekonominį, socialinį, politinį kontekstą, kuriame veikia konkretūs asmenys. Visa tai leidžia geriau suvokti, kodėl tam tikromis istorijos akimirkomis šiandien iššūkiu liberaliajai demokratijai laikomi lyderiai tapo visai suprantamu demokratiniu piliečių pasirinkimu – ypatingai išnaudodami prieš juos buvusių politikų klaidas ar atsigręždami į labiausiai pažeidžiamus ir apleistus visuomenės sektorius.

M. Albright knyga yra įdomi ir tuo, kad teorines įžvalgas joje papildo ir asmeninė autorės patirtis dirbant diplomatinį darbą, kurio dėka ji iš arčiau galėjo pažinti tokius veikėjus kaip Hugo Chavezas, Vladimiras Putinas, Kim Jong Ilas. Be to, ir JAV politinę sistemą, dėl kurios reiškia didelį nerimą, ji pažino iš vidaus.

Pamenu kažkada vienoje konferencijoje nuskambėjusią tezę, kad jei pasakymas, jog istorija yra gyvenimo mokytoja, ir yra teisingas, tai, deja, iš jos geriausiai mokosi niekšai. M. Albright savo knygoje būtent ir reiškia baimę, kad priešiškai liberaliajai demokratijai nusiteikusių politinių lyderių iškilimas turi įgalinančią jėgą – tiek per pavyzdžio galią, tiek per tiesioginę paramą ir kišimąsi – ir potencialiems sekėjams kitose pasaulio valstybėse. Geriausias pavyzdys čia yra V. Putino režimas Kremliuje.

Tačiau ne mažesnį nerimą autorei kelia tai, kad dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas tiek pats kvestionuoja savo šalies demokratiją ir pamatines jos institucijas, tiek žavisi pasaulio lyderiais, kurie toli gražu neatitinka liberaliosios demokratijos standartų. Ji čia primena tai, kaip D. Trumpas puolė sveikinti referendumą dėl savo galių išplėtimo laimėjusį Turkijos prezidentą Recepą Tayipą Erdoganą, kaip jis „nerealiai pavarančiu“ vadino Filipinų lyderį Rodrigo Dutertę ar rado pagiriamųjų žodžių V. Putinui bei Kim Jong Unui. Taip, anot jos, D. Trumpas kuria palankią tarptautinę aplinką tiems, kuriems su liberaliąja demokratija nėra pakeliui.

Masės žmogaus iššūkis

„Fašistai būna dviejų rūšių: tie, kurie duoda įsakymus, ir tie, kurie jų klauso. Rinkėjų gausa suteikia fašizmui kojas žygiuoti, plaučius skelbti ir raumenis grasinti, bet tai fašizmas žemiau kaklo“, – rašo M. Albright. Savo knygoje ji dėmesį koncentruoja į tuos, kurie duoda įsakymus ir jų veikimo taktikas bei metodus. Toks žvilgsnis iš viršaus į apačią yra naudingas ir atskleidžiantis svarbių dalykų apie grėsmę liberaliajai demokratijai. Vis tik tam, kad turėtume pilnesnį vaizdą, būtina kalbėti apie tai, kokią galią ir įtaką turi tie „žemiau kaklo“.

Tam labai pravartu perskaityti filosofo Michaelo Oakeshotto įžvalgas, išguldytas esė „Masės atstovaujamoje demokratijoje“. Po padidinamuoju stiklu čia atsiduria taip vadinamas masės žmogus, kuris yra laikomas atsakingu už pokyčius mūsų gyvenimo būde, elgesio normose ar politinio veikimo įpročiuose. Juk kiek kartų girdėjome kalbas apie masinio skonio įsiviešpatavimą, masių sukilimą ir pan.

Masės žmogus yra individo priešingybė. Kai Renesanso Italijoje ir aplink iškilo individas kaip tas, kurio nebegalima apibrėžti vien tik per priklausomybę šeimai, bažnyčiai, korporacijai ar kitam grupiniam dariniui, lemiančiam ir jo sprendimus, teises bei atsakomybes, kartu gimė ir visiškai priešingas fenomenas, atmetantis moderniojo individo sampratą. Nuo to laiko tarp šių dviejų polių tvyro esminė įtampa, nes tuo pačiu metu, kai vienas priėmė pasirinkimo laisvę kaip dovaną siekti asmeninės laimės, kitas šią dovaną atmetė kaip nepakeliamą naštą, nuo kurios reikia išsivaduoti.

M. Oakeshootas akcentuoja, kad nuo XVI amžiaus vakarietišką politinę sistemą formavo ne tik individualizmo reikalavimai, tačiau ir jam visiškai priešingos anti-individualizmo tendencijos. Pirmuoju atveju individas tapo viso ko centru, kuris negali būti traktuojamas kaip priemonė, kuriam turi būti suteikta kuo platesnė privataus pasirinkimo erdvė savo asmenybei išskleisti, kuriam niekas kitas negali primesti gero gyvenimo, moralės sampratos. Politinei valdžiai tokiu atveju lieka skirtingų interesų reguliavimo funkcija užtikrinant individams galimybę patiems kurti savo likimus. Tuo tarpu priešingame poliuje iškilo kovingas antiindividualizmas, kurio tikslas nuversti individą ir sugriauti jo moralinį prestižą. Varomoji šios skaičiumi gausesnės stovyklos jėga buvo noras pabėgti nuo negebėjimo tapti individu prisiimant atsakomybę už savo pasirinkimus kuriant gyvenimą. Pasirinkimas kaip nelaukta našta turėjo būti sunaikintas iš viršaus primetant visiems įsitikinimų ir elgesio vienodumą. Šis dusinantis vienodumas nepalieka jokios erdvės pasirinkimo džiaugsmui ar kančiai, o kitam palieka galimybę būti tik tavo paties kopija.

Koks bus tas vienodumą užtikrinantis turinys, priklauso nuo aplinkybių, o tiksliau nuo lyderių, kurie ir yra tikrieji masių išradėjai. Masės žmogus, neapkenčiantis individualizmo, yra tiesiogiai priklausomas nuo lyderių, kurie pasako, ką galvoti, kurie jo impulsus paverčia troškimais, o troškimus – projektais įgyvendinamais draugėje. Anot M. Oakeshotto, toks masės žmogus lengviau geba daryti pasirinkimus už kitus, o ne už save, jam labiau rūpi kitų gyvenimas, nes jis pats nepajėgus susitvarkyti su savuoju, jis yra pakankamai individualus, kad siektų asmeninio pasitenkinimo, bet menkai individualus, kad rastų jį kur nors kitur, o ne troškime primetinėti kitiems.

Bendrasis gėris tokiam veikėjui reiškia ne būtinybę derinti ir rasti pusiausvyrą tarp skirtingų individualių interesų, o tiesiog apibrėžtą turinį, kurį būtina iš viršaus nuleisti apačion visuotiniam įgyvendinimui. Šiame kontekste prisimenu M. Albright liudijimą apie tai, kaip Turkijoje ji nebuvo suprasta nei vienos, nei kitos pusės, kai pareiškė, kad klausimas dėl galvos dangalų dėvėjimo yra privatus kiekvienos moters reikalas. To nesupratusieji tiek dangalų šalininkai, tiek oponentai buvo priešiški individo laisvei ir, nors skyrėsi turiniu, savo troškimu atmesti kito laisvę ir primesti reguliavimą buvo labai panašūs.

Jei individui valdžia reikalinga tam, kad sudarytų sąlygas rinktis, tai masės žmogui valdžia reikalinga tam, kad nuleistų pasirinkimą. Jis nenori siekti savo laimės, jis nori, kad valdžia padarytų jį laimingą. Taip valdžia iš nešališko teisėjo, sprendžiančio skirtingų interesų susikirtimo klausimus, yra skatinama tapti moraline lydere ir, kaip apibrėžia M. Oakeshottas, vykdančiąja bendruomenės direktore. Masės žmogus pareikalavo teisės gyventi socialiniame protektorate, kuriame jis yra atpalaiduojamas nuo pasirinkimo naštos, o visi kiti yra verčiami tapti tokiais kaip jis – kopijomis. Jis didžiuojasi esąs vienodas kaip ir visi kiti, todėl taip priešiškai žvelgia į skirtybes ir kitoniškumą, todėl taip dažnai aprauda prarastą vienybę, kuri jam reiškė ne skirtingųjų solidarumą bendram labui, o vienodą formą su vienodu užpildu.

Šis posūkis į M. Oakeshotto idėjas iliustruoja, kodėl M. Albright perspėjimas apie realią fašizmo grėsmę yra aktualus mūsų laikams. Jis papildo buvusios JAV valstybės sekretorės analizę požiūriu iš apačios, padedančiu geriau suvokti tuos, kurie ieško ir yra linkę paklūsti autoritariniams lyderiams, keiksnojantiems ir neretai praktikoje paminantiems žmogaus teises. Rodytųsi atsakas į iššūkį būtų akivaizdus – stiprinti individualizmą įgalinant žmones būti savo likimo šeimininkais. Tačiau O. Tokarczuk pradžioje išguldyti pastebėjimai rodo, kaip visa tai gali išvirsti į tai, ką Vytautas Kavolis vadino privatizmu, t.y. laisvės vartojimu tik savo įgeidžių tenkinimui pasistatant sieną su pasauliu ir nebesirūpinant bendro lauko, socialinio audinio, kuris ir kuria laisvės erdvę, kultivavimu.

Tad galiausiai visi šie svarstymai prasmę įgyja tik kiekvienam mūsų uždavus sau klausimą apie tai, kokia yra konkrečiai mano paties atsakomybė už liberaliosios demokratijos ir viso to, kas suteikia man galimybę būti savo paties gyvenimo ir pasirinkimų šeimininku, likimą. Laisvė prasideda nuo atsakomybės. Be jos prasideda erozija.