Kokie šių metų kultūros įvykiai ir reiškiniai buvo ryškiausi? Kokius spektaklius lankėme, filmus žiūrėjome, knygas perskaitėme? Kokius jausmus patyrėme susitikdami su meno kūriniais? Ar jie keitė mus, suteikė įkvėpimo patiems kurti, tobulėti ir turtinti kitus? Ryškiausiais 2019-ųjų prisiminimais dalijasi įvairių kūrybos sričių – scenos, dailės, literatūros, kritinės minties – atstovai.
Muzikologė Jūratė Katinaitė, kuri LRT KLASIKOS laidai „Ryto allegro“ kruopščiai parenka pačią gražiausią muziką:
– Po valstybės 100-mečio minėjimo susidaro įspūdis, kad šie besibaigiantys metai yra tarsi atokvėpio metai. Manau apie šiuos metus prisiminsime tai, kad politikai kultūrą dar labiau spaudė, netesėjo pažadų.
Jei pozityviai žiūrėti, tai džiugu, kad pavyko Eduardo Balsio 100-mečio metai. Svarbiausias minėjimo akcentas – operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymas Klaipėdos muzikiniame teatre. Taip pat sužibo Asmik Grigorian žvaigždė – ji tikrai bus viena garsiausių pasaulio operos solisčių. Linkėčiau, kad su Asmik atgimtų operos krypčių ir madų diktuotojų laikas, nes jau per daug užsitęsė impresarijų ir režisierių laikas.
Filosofas ir menotyrininkas Kęstutis Šapoka:
– Jau dešimt metų intensyviai dirbu įvairiomis sritimis. Metai tiesiog lekia... nesinori jau jų švęsti, kai tiek daug tų metų. Kalėdos ir Naujieji metai yra pajungti į vartojimo kultūrą. Vasarą filmavau reportažėlį ant profsąjungų rūmų laiptų. Po kelių mėnesių tuos rūmus nugriovė.
Buvo keistas jausmas. Iš būsimų Tautos namų pompastikos, linksmų minčių nekyla.
Istorikas ir rašytojas, knygos „Vasarnamis“ autorius Tomas Vaiseta:
– Šiais metais išskirčiau Lietuvos pasiekimus Venecijos bienalėje. Iš nemalonių įvykių įvardinčiau skaitytojų atstumimą. Nauja Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Petro imperatorė“ iš pradžių nepateko į metų knygos rinkimų penketuką, o vėliau nepateko į trumpąjį sąrašą nacionalinės premijos nominacijoje. Aš tai suvokiu kaip ne rašytojos vertinimą, o kaip mūsų skaitytojų vertinimą – girdi, ne tas knygas skaitote.
Labai džiaugiuosi Mo muziejaus-galerijos naujausia paroda „90-ųjų paroda“, kuri skatina jaunimą ateiti į galeriją ir suprasti, kad kultūra gali būti įdomi.
Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys:
– Man labai patiko Toddo Phillipso filmas „Džokeris“. Fantastiškai vaidino aktorius Joaquinas Phoenixas. Nereali istorija apie Batmaną ir Džokerį išsivysto iki tokio lygio, kad čia yra kažkas neįtikėtino.
Šis filmas labai daug palieka.
Poetė ir vertėja Zita Mažeikaitė-Sajienė:
– Šiais metais pasirodė dvi mano knygos: Bergmano vertimas ir mano eilėraščių rinkinys. Jau ketvirtasis. Apskritai šie metai man buvo darbingi. Atsitiktinai į rankas man pakliuvo Juditos Vaičiūnaitės knyga „Magrės viešbutis“.
Ta knyga man labai patiko – ji buvo tarsi ilgas, spalvotas jos gyvenimo eilėraštis.
Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkas ir režisierius, lėlių teatro istorijos žinovas Rimas Driežis:
– Man geriausias dalykas, kuris atsitiko šiais metais, tai Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje įvykusios penkios parodos įvairiausiais aspektais pristačiusios lėlių teatro pasireiškimus Lietuvoje. Per šias parodas galėjome pamatyti lėlių indėlį į kino, kaukių menus, į dramaturgiją, į dailę. Labai džiaugiuosi, kad visus metus lėlių teatras galėjo spindėti ir skleisti savo indėlį į lietuvišką kultūrą.
Labai dėkoju Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui, kad galėjome visus metus skleisti šviesą ir tiesą apie lietuviškąjį lėlių teatrą.
Operos prodiuserė Ana Ablamonova:
– Operos pasauliu šiais metais susidomėjo net tie, kurie anksčiau jame nebuvo. Prie to, žinoma, prisidėjo Asmik Grigorian užgimusi žvaigždė. Taip pat prie operos populiarumo prisidėjo lietuvių performansas „Saulė ir jūra“.
Taip pat džiugu tai, kad galų gale menininkai ryžosi protestams ir visuomenė juos palaikė.
Scenos menų kritikė Rima Juraitė:
– Labai džiugina žinios, atskriejusios iš užsienio: du tarptautiniai Asmik Grigorian apdovanojimai bei Auksinis liūtas Venecijos bienalėje už operą-performansą „Saulė ir jūra“.
Išskirčiau ir metų pabaigoje sukurtą šiuolaikinį-muzikinį-garsinį darbą po buvusį Vilniaus getą „Glaistas“. Tai bene tyliausiai mūsų kultūriniame pasaulyje praėjęs renginys, tačiau tikrai labai tinkamas operinio sezono pabaigai.
Dailininkas, grafikas, plakatų kūrėjas Juozas Galkus:
– Aš prisimenu dar Smetonos laikus. Taip pat baisius pokario, tarybinius laikus. Šie metai man buvo geri. Džiaugiuosi sulaukęs tokio garbaus amžiaus (dailininkui 87-eri – LRT.lt) ir vis dar galintis dalyvauti šventiniuose renginiuose. Tikiuosi, kad ir kiti metai bus geri. Tikiuosi išleisti naują, heraldikai ir vyčiui skirtą, knygą.
Lietuva gyvena nepaprastai gerą laikotarpį. Manau, kad Lietuva niekada nebuvo tokioje geroje draugijoje, kad orientuotųsi į belgus, į prancūzus. Niekuomet taip nebuvo! Nors Lietuva ir buvo didelė šalis, tačiau vis tik buvome pakraštys nuo kultūros centrų. O dabar Lietuva yra labai gerame kely. Lietuvos žmonėms linkiu geriausios sėkmės, kad prezidento svajonė realizuotųsi ir Lietuva taptų gerovės šalimi. Aš labai stengsiuosi, kiek dar senuko jėgos leis, prisidėti prie viso šito gėrio kūrimo. O taip pat geriausi linkėjimai LIETUVOS RADIJUI ir LIETUVOS KLASIKAI – visuomet jūsų klausau.
Parengė Vismantas Žuklevičius
Kultūrininkų įspūdžiai apie praėjusius metus - laidos "Ryto allegro" įraše:
