Kultūra

2019.12.30 18:57

Ekraninės Džokerio metamorfozės: ar tau teko šokti su šėtonu mėnesienoje?

„Džokerio“ dabar pilna visur – spaudoje, socialiniuose tinkluose, interneto puslapiuose, teatre... Šiemet pirmą kartą kino istorijoje pagal komiksus sukurtas filmas pelnė pagrindinį apdovanojimą seniausiame pasaulyje Venecijos kino festivalyje ir jau antras aktorius, suvaidinęs baisiausią komiksų piktadarį, gali pelnyti „Oskarą“ už geriausią vyro vaidmenį.

Prisipažįstu, nesu filmo gerbėja. Priimu jį tiesiog kaip gerai padarytą ir apgalvotą Holivudo projektą. Labai gerai sumontuotas, nufilmuotas, suvaidintas, tinkama muzika. Bet kodėl šis bandymas paversti komiksą rimta socialine drama kartkartėmis atrodo jau kažkur matytas ir taip greitai nuspėji siužeto posūkius? O apie tai, koks geras aktorius yra Joaquinas Phoenixas, jau rašiau prieš metus.

Nesižaviu nei komiksais, nei filmais pagal juos. Tačiau „Betmeno“ fenomenas tikrai šiek tiek kitoks nei kiti. Neurotiškas, nakties košmarų kankinamas niūrusis riteris nepanašus į kitus superdidvyrius. Betmenas neturi jokių galių iš kosmoso ar burtų, jo sieloje likusi gili žaizda, kai vaikystėje jo akivaizdoje buvo nužudyti tėvai. Žodžiu, žmogiškiausias iš visų superherojų. Betmeno stiprybė – jo žmogiškos silpnybės. O ir pats jo gimtasis Gotamas yra niūrus labirintas, kuriame karaliauja prievarta ir smurtas, dauginasi vis nauji siurrealistiniai piktadariai. Ir, be abejo, pats spalvingiausiais ir žiauriausias tarp jų – Džokeris. Gal dėl to perkelti šio komikso nuotykius į ekranus ėmėsi labai talentingi režisieriai.

Pirmą kartą Džokeris garsiajame komikse pasirodė 1940 metais. Sukurti šį veikėją komikso autorius įkvėpė garsaus vokiečių kilmės aktoriaus Conrado Veidto personažas iš 1928 m. nebylaus filmo „Žmogus, kuris juokiasi“ („The Man Who Laughs“, rež. Paul Leni) V. Hugo romano motyvais. Primenantis klouną serijinis žudikas psichopatas, turintis sadistišką humoro jausmą, ilgam tapo bene svarbiausiu Betmeno ir jo sąjungininkų antagonistu. Iš pradžių galvota, kad pasirodys tik kartą ir toje pačioje dalyje bus nužudytas. Sklinda gandai, kad autoriai persigalvojo paskutinę minutę: Džokeris išgyveno ir ėmė rodytis komikse vis dažniau. Betmeno priešininko įvaizdis evoliucionavo. Kodėl tapo žudiku, paaiškinimų beveik nėra, o ir esantys labai prieštaringi. Yra versija, kad buvo prastas klounas, per apiplėšimą išsigandęs Betmeno įkrito į katilą su rūgštimi. Išgyveno, bet išprotėjo. Išorė pasikeitė, ant veido sustingo bepročio šypsena. Yra versija, kad besigydydamas psichiatrijos ligoninėje susipažino su jauna psichiatre Harlin Kvinzel, išvedė ją iš proto ir ši padėjo jam pabėgti. Taip atsirado jį įsimylėjusi pagalbininkė Harlė Kvin. Jų meilės istorija labai audringa, kupina prievartos ir manipuliacijų. Niekas nežino, ar Džokeris ją myli, bet dažnai pavyduliauja. Džokeris gana protingas, gudrus ir net išsilavinęs, ypač chemijos, fizikos ir inžinerijos srityse. Naudoja daug šiuolaikinių technologijų daikčiukų, bet nesibodi ir paprastų ginklų. Šmėkštelėjo viename komikse ir istorija apie skurstantį klouną, kuris iš skurdo ryžosi apiplėšti. Svarbiausia, ir pats Džokeris nėra įsitikinęs dėl savo praeities. Jis beprotis, todėl kartą sako viena, kitą kartą jo istorija skamba visai kitaip. Todėl gali keistis ir jo charakteris, biografija. Lengva improvizuoti ir viskas priklauso nuo režisierių fantazijos.

Kai nebūdavo uždarytas psichiatrijos ligoninėje, Džokeris žudė žmones, tarp jų ir Betmeno draugus, aukų skaičius vis augo. Ne kartą bandė nužudyti ir patį Betmeną, kelis kartus buvo labai arti tikslo. Per aštuoniasdešimt gyvavimo metų maniakas ir psichopatas Džokeris pateko į didžiausių pasaulio piktadarių sąrašą. Ir, žinoma, turėjo pasirodyti ekrane. Tačiau, atmetus begalę Džokerių iš animacinių filmų ir žaidimų, šį personažą ekrane įkūnijo tik penki aktoriai

***

Pirmuoju Džokeriu 1966 m. televizijos seriale apie Betmeną buvo Cesaras Romero, vaidinęs ir su Marlene Dietrich, ir originaliame „Oušeno vienuoliktuke“ („Ocean’s Eleven“, 1960). Muzikinių komedijų ir vesternų aktorius Cesaras Romero gimė pasiturinčių kubiečių emigrantų šeimoje Niujorke. Karjerą pradėjo miesto naktiniuose kabaretuose ir teatruose, kur juokino ir šoko, o po karo dažnai buvo kviečiamas į įvairius televizijos šou. Septintajame dešimtmetyje komiksai imti stipriai cenzūruoti, nes valdininkai norėjo apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos. Taip Džokeris iš žudiko psichopato tapo tiesiog piktu pokštininku, o mirtis ir susišaudymai virto gegais. 1966 m. serialas „Betmenas“ („Batman“) – tai greičiau bufonada, o ne rimta istorija. Betmenas ir Robinas kovojo su blogiu vilkėdami ryškiais kostiumais ir lydimi linksmos muzikos.

Cesaras Romero mokėsi kartu su Adamu Westu – pirmuoju Betmenu. Ir šis, atsiminęs bendraklasį, pasiūlė jį Džokerio vaidmeniui. Džokeris pasirodė vos dešimtyje epizodų, tačiau sugebėjo visą filmą užkrėsti savo energija. Ekrano Džokeris skyrėsi nuo pieštinio – turėjo šviesiai žalius plaukus, išbalintą veidą, raudonu lūpdažiu nupieštą šypseną, tamsiai rožinį kostiumą ir violetines pirštines. Aktorius griežtai atsisakė nusiskusti ūsus, ir stambiuose planuose iš po storo grimo sluoksnio kyšo vešli augmenija. Be abejo, jis joks žiaurus piktadarys, greičiau piktas niekšelis. Pavyzdžiui, spausdamas ranką nupurto priešininką elektros srove, o šiaip daug vaiposi ir pokštauja. Jokių didelių piktadarybių nenuveikia, juo labiau drąsuoliai Betmenas ir Robinas su perkeliniais šortais virš triko visada spėja jį laiku sulaikyti.

Tačiau nepaisant visko publika pamėgo šį serialą, o Džokeris tapo televizijos legenda. Po pirmojo sezono tais pačiais metais pasirodė pilnametražis filmas „Batman: The Movie“. O Romero pradėtas kviesti piktadarių vaidmenims ir ilgainiui suvaidino net Drakulą. Aktorius atvėrė kelią Džokeriui į ekraną ir tapo visų lotynoamerikiečių, netikėjusių, kad galima išgarsėti Holivude, pasididžiavimu.

***

Paskui viskas nutilo iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos. 1989 m. perkelti į ekraną istorijas apie Betmeną, jo draugus ir priešus ėmėsi gotikinio kino meistras Timas Burtonas. Filme „Betmenas“ („Batman“) pagrindinis teigiamas personažas pakito nelabai (man regis, Michaelas Keatonas apskritai neprilygo savo antagonistui). Tačiau absoliučiai pasikeitė šios istorijos atmosfera, niūrios, tamsios Gotamo dekoracijos, o labiausiai dėl genialios Jacko Nicholsono vaidybos ir puikaus grimo įsiminė Džokeris. Čia, kitaip nei komiksuose ir ankstesnėje ekranizacijoje, jau atsiranda Džokerio kilmės istorija: anksčiau jis buvo gangsteris Džekas Napjė ir banditų vadeivos dešinioji ranka. Jų santykiai pašlijo, kai Džekas užmezgė romaną su boso drauguže. Apakintas pavydo šis išdavė draugą ir per cheminės gamyklos apiplėšimą Džokeris susidūrė akis į akį su Betmenu, kurio tėvus buvo nužudęs. Ir tai, kad Betmenas nustūmė jį į katilą su rūgštimi, galima pavadinti teisėtu kerštu. Džekas išgyveno, bet liko subjaurotu veidu. Gydytojai bandė padėti, tačiau dėl nepasisekusios operacijos jo veide amžiams sustingo beprotiška šypsena. Tada Napjė pasivadino Džokeriu, nudaigojo buvusį bosą ir ėmė terorizuoti visą miestą. Senojo serialo Džokeris greičiau komediantas ir chuliganas, o Burtono filmo personažas jau iš tikrųjų atrodo grėsmingas, patyręs nusikaltėlis, užvaldęs visą Gotamo miestą. Tačiau vis dėlto Nicholsono Džokeris nėra koks pamišęs žudikas. Taip, jis ekscentriškas, renkasi keistus žudymo įrankius ir daro žiaurius bandymus. Atsiminkime vien jo spalvingus balionus, pripildytus nuodingų dujų. Jis veikia logiškai ir kuria konkrečius planus. Jam svarbu ne tik nužudyti, bet padaryti tai efektingai ir elegantiškai. Jis ir užburia, ir baugina, o jo frazė „Ar tau teko šokti su šėtonu mėnesienoje?“ tapo viena populiariausių ekranizuotų komiksų istorijoje.

Tačiau tokį Nicholsoną mes matėme daugelyje filmų. Aktorius ne kartą įkūnijo psichiškai nestabilius personažus. Ko vertas vien jo Džekas Torensas iš Stanley Kubricko „Švytėjimo“ ar tikras velnias „Istviko raganose“. Ne be reikalo Burtonas pasiūlė grimo dailininkui ne visai paslėpti Nicholsono veidą, kad išliktų asociacijos su jo beprotiškais personažais. „Timas Burtonas – genijus. Jis mąstė teisingai. Aš nusifilmavau remdamasis vienu pokalbiu su juo. Mes abu iš animacinių filmų pasaulio. Mūsų idėja buvo panaši. Timas pasakė, kad Džokeris turi turėti tamsiąją „humoristinę“ pusę“, – aiškino Nicholsonas. Taigi, antrasis ekraninis Džokeris su elegantiškais drabužiais, juodu humoru, ypatinga, tik Nicholsonui būdinga plastika bei mimika nebuvo dar labai tikroviškas. Greičiau personažas iš vaikiško nakties košmaro, pabaisa, galinti išlįsti iš palovio. Jis stengiasi bauginti ir tai jam puikiai sekasi. Už Džokerio vaidmenį aktorius pelnė „Auksinį gaublį“. Turėjo nusifilmuoti tęsinyje „Betmenas: Triumfatorius“, bet filmas taip ir nepasirodė. Tai nelabai nuliūdino Nicholsoną, nes tada jis buvo pasiekęs šlovės zenitą ir vaidmenų jam netrūko.

***

2005 m. trilogiją apie Betmeną pradeda kurti talentingas režisierius Christopheris Nolanas. Antrame filme „Tamsos riteris“ („The Dark Knigh“, 2008) pasirodo ir Džokeris. Šiam vaidmeniui režisierius visiems netikėtai kviečiasi sekso simboliu laikomą, dažniausiai romantinius herojus vaidinantį australų kilmės aktorių Heathą Ledgerį, ypač išgarsėjusį po filmų „Kuprotas kalnas“ („Brokeback Mountain“, 2005), „Kazanova“ („Casanova“, 2005), „Broliai Grimai“ („The Brothers Grimm“, 2005). Į klausimą kodėl, Nolanas visada atsakydavo: „Heathas, kaip ir Džokeris, nieko nebijo.“

Niekas nesitikėjo, kad Heathas Ledgeris taps tokiu Džokeriu, prieš kurį nublanks visi kiti jo personažai. Paties Ledgerio žodžiais tariant, jis labai nenorėjo, kad Džokeris būtų panašus į suvaidintą Nicholsono. Aktorius nepaprastai intensyviai rengėsi vaidmeniui: gyveno atsiskyręs, užsidaręs viešbutyje net 43 dienas, skaitė ir žiūrėjo, o vėliau kopijavo Stanley Kubricko filmo „Prisukamas apelsinas“ („A Clockwork Orange“, 1971) Alekso mimiką ir gestus, rašė Džokerio vardu dienoraštį, studijavo psichinių ligonių ir pankų elgesį. Jo buveinė priminė piktadariui skirtą muziejų: žaisliniai klounai, pluoštai komiksų, plakatai, garso įrašai. Aktorius prisipažino miegodavęs vos po kelias valandas, kad jaustųsi pavargęs ir piktas. Daug dirbo su mimika, judesiais. Kad juokas ir balsas absoliučiai skirtųsi nuo kitų, ieškojo tinkamo balso tembro ir aukštumo. Jis net ėmė pamokas iš pilvakalbio, kad balsas iš tikrųjų būtų grėsmingas.

Taip gimė naujas Džokeris – bauginantis anarchistas ir sociopatas, išprovokuojantis žemiausius žmonių jausmus. Psichopatas žudikas, kurio gilumoje slypi įgimtas blogis, o kiekvienas pokštas persmelktas sadizmo. Keistai išraiškingų akių, sutaršytais plaukais, nerūpestingo grimo, o svarbiausia – su veido randais, kurie pakeitė sustingusią šypseną ir liežuviu nuolatos laižomas lūpas. Randų priežasties maniakas taip ir neįvardija, tačiau pateikiamos kelios versijos: tėvo patyčios arba susižalojo pats dėl nelaimingo šeiminio gyvenimo. Heatho Ledgerio Džokeris realus kaip pats tikriausias košmaras, neturintis nei kilmės istorijos, nei tikro vardo. Pasikeitė ir Džokerio charakteris. Jis vis dar nusikaltėlis, tačiau beprotybė tapo net ryškesnė nei komiksuose. Jo galvoje – vien griovimai ir visiškas chaosas. Vargu ar Nicholsono personažas galėtų ramiausiai sudeginti krūvą pinigų. Žudiko pokštai įgauna siaubingą mastą, jis neturi nei motyvų, nei paskatų, tik visaapimantį pyktį. Jo mėgstamas ginklas – peilis, tačiau jis gali pasinaudoti ir dinamitu ar benzinu.

Ledgeris pats sugalvojo grimą. Kelias pirmas filmavimo dienas vaikščiojo susivėlęs ir ištepliotu veidu, vėliau jį kiek „patobulino“ meistrai. Bendradarbiavo ir su kostiumų dailininkais. Pačias neįprasčiausias scenas taip pat sugalvojo pats. Jis pasiūlė režisieriui įdėti sarkastiškus Džokerio aplodismentus, kai Gordonas paaukštinamas, ir suimprovizavo sceną su sugedusiu detonatoriumi prieš sprogstant ligoninei. Anot aktoriaus, buvo taip įsijautęs į vaidmenį, kad net pats nepajuto, kaip ji pavyko. Kitoje scenoje reikalavo, kad Betmenas (Christian Bale) jį muštų smarkiau, neva tada scena būtų emocingesnė ir gyvesnė. Vėliau kalbėta, kad Ledgeris buvo apsėstas savo personažo, o pasibaigus filmavimui jam prasidėjo gili depresija, tapusi jo ankstyvos mirties priežastimi. Juk gal būtent nemiga, kankinusi aktorių, ir nuvarė jį į kapus. Heathas Ledgeris mirė 2008 m. sausio 22 d. perdozavęs vaistų. Išgėrė mirtiną mišinį, kuriame buvo šešių rūšių nuskausminamieji, narkotikai ir migdomieji.

Šios kalbos, be abejo, buvo labai naudingos filmui, tačiau, kaip teigia aktoriaus artimieji, nemiga jį kamavo jau seniai, dar iki filmavimo. O ir jis pats net keliuose interviu pabrėžė, kad vertina Džokerio vaidmenį kaip didžiausią pramogą savo gyvenime. Tačiau gal būtent ankstyva Heatho Ledgerio mirtis paskatino Amerikos kino akademikus po mirties skirti jam „Oskarą“. Nes šiaip jau „Oskarai“ ne taip ir dažnai dalijami tokių neigiamų vaidmenų atlikėjams. Heatho Ledgerio originalumas – tai jo amžinas sarkazmas su niūria grimasa, jis atspindėjo šiuolaikinio žmogaus baimes.

Vienus jis gąsdino, kitus žavėjo, bet jo piktadarys liko nepakartojamas ir nepaisant visko užkariavo žiūrovų simpatijas. Jau tada kilo abejonė, ar iš tikrųjų Džokeris toks blogas. Gal jis kažkur teisus? Jis turi savo beprotišką filosofiją ir mes matome ne paprastą komikso piktadarį, ne monstrą, o gilų personažą su praeities sužalotu charakteriu. Gal todėl atsirado ir naujasis Džokeris, kurį užjaučiame, gailimės, suprantame, kodėl jis pasuko klystkeliais. Bet tokio filmo dar reikėjo palaukti.

***

2016 m. ekranuose pasirodė režisieriaus Davido Ayerio fantastinė veiksmo juosta „Savižudžių būrys“ („Suicide Squad“) su dar vienu netipišku populiaraus piktadario įvaizdžiu. Žinomas aktorius ir muzikantas Jaredas Leto priėmė iššūkį, nes mėgsta neįprastus personažus, ir su malonumu ėmėsi darbo. Ruošėsi vaidmeniui labai atsakingai. Lankėsi psichiatrijos klinikose, bendravo su pacientais, kad perimtų jų elgesio manieras ir gestus, daug skaitė apie Džokerį ir tvirtino, kad išnagrinėjo visus komiksus su savo personažu. Apie tai liudijo ir partneriai, nes jis siuntinėjo jiems dovanų gyvas žiurkes, kiaulių galvas ir naudotus prezervatyvus. Ar aktorius tinkamai susidorojo su šiuo vaidmeniu, sunku pasakyti. Filme jam skirta per mažai laiko. Gal kokios septynios minutės, iš kurių dauguma veiksmo scenos. Kelis kartus pasirodo, pasako kelias frazes ir dingsta, atrodo keistokai. Tačiau aktorius mėgavosi pačiu darbo procesu.

Nuspręsta pabėgti nuo klasikinio Džokerio įvaizdžio, jis tapo šiuolaikiškesnis ir stilingesnis. Sulaižyti plaukai, išskusti antakiai, tatuiruotės, o burnoje krūva geležinių dantų, matomų jam išsišiepus pikta, pašaipia šypsena. Ekscentriškas šiuolaikinis pankas. Be to, jam teko brangus automobilis, madingi daiktai ir nuosavas naktinis klubas. Tai ekstravagantiškas, įsimylėjęs psichopatas, pirmasis kino Džokeris, kuriam teko savoji Harlė Kvin. Leto perteikia Džokerio beprotybę labiau ne vaidyba, o išorinėmis detalėmis. Tačiau šiame filme Džokeris nėra pagrindinis piktadarys. Tai pasakojimas apie vyriausybės surinktą pavojingiausių nusikaltėlių komandą, kuri turi nugalėti pražūtimi pasauliui grasinančias jėgas. Tad šiame filme jis lyg ir nereikalingas elementas. Pasirodžius filmui aktorius sulaukė nemažai kritikos: netikroviškas, nenatūralus, pamaiva. Ir pats Leto buvo nepatenkintas. Skundėsi, kad jo vaidmuo buvo sutrumpintas, o iš iškirptų kadrų galima būtų sukurti atskirą filmą.

***

Kinas jau seniai minta savimi, ir „Džokeris“ – ne pirmas atvejis, kai pasisavinus seną temą ir stilių sukuriamas visiškai kito žanro filmas. „Warner Bros“ studija sumanė paversti Džokerio istoriją socialine drama. Kad ir kaip būtų keista, „Borato“ scenarijaus bendraautoris ir trenktų komedijų apie bernavakarius autorius Toddas Phillipsas irgi seniai puoselėjo tokią mintį. Šie norai sutapo, ir taip iš komikso siužetų gimė kūrinys, labiau primenantis garsiuosius 8-ojo dešimtmečio Martino Scorsese’s filmus „Taksi vairuotojas“ („Taxi Driver“, 1976) ar „Komedijos karalius“ („The King of Comedy“, 1982). Todėl čia ir tas pirštas prie smilkinio, ir prasimanytas romanas su kaimyne. Ir pagaliau ne šiaip sau čia atsirado Robertas de Niro. Filmo herojus Arturas Flekas, vėliau virtęs Džokeriu, iš ten: tipiškas atstumtas, traumuotas, vienišas žmogus su fantazijomis.

Net sunku patikėti, kad tarp prodiuserių ir režisieriaus vyko ilgos derybos dėl aktoriaus. Prodiuseriai reikalavo DiCaprio, režisierius – Phoenixo. Tačiau šis iš pradžių atsisakė, motyvuodamas, kad nemėgsta filmų pagal komiksus. Tik perskaitęs scenarijų, pasikalbėjęs su režisieriumi ir suvokęs, kad tai vis dėlto rimtas projektas – gilus panirimas į tamsųjį visuomenės dugną, – sutiko. Iš esmės Joaquinas Phoenixas suvaidino daug panašių vaidmenų: įvairių rūšių atstumtuosius, neįgaliuosius ar net psichiškai traumuotus. Pavyzdžiui, ypač daug bendrumo randu tarp Arturo Fleko ir buvusio karo veterano, o dabar samdomo žudiko Džo iš režisierės Lynne Ramsay filmo „Tavęs niekada čia nebuvo“ („You Were Never Really Here“, 2017). Ne tik panaši transformacija į žudiką, bet ir abu personažai prižiūri neįgalias motinas.

Naujasis Džokeris taip smarkiai skiriasi nuo ankstesniųjų, kad žiūrovams teko pamiršti viską, ką jie žinojo apie šį piktadarį. Režisierius atsuko istoriją atgal, atėmė iš žudiko jo aukas, užtat parodė jo gyvenime egzistavusius prievartautojus ir niekšus. Istorija papasakota taip, lyg viskas vyko iš tikrųjų. Be to, „Džokeris“ iš esmės sugriovė mistiką ir paslaptingumą, juk čia sužinojome, kaip jis susijęs su Veinais, kas atsitiko Arturo motinai, iš kur jo randas ir kodėl jis tapo nusikaltimų pasaulio karaliumi. Jokio didžiojo nusikaltėlio, jokių planų užvaldyti miestą – tiesiog kerštas keliems žmonėms. Tai iš esmės socialinė drama apie tai, kaip visai neblogas žmogus susiklosčius aplinkybėms gali tapti pabaisa. Ir kaip lengvai visuomenė diagnozuoja visus sąlyginius „džokerius“, – o save mato tik šviesiomis spalvomis.

Veiksmas perkeltas į šaltą, korumpuotą, piktą 1981-ųjų Gotamą. Atgrasūs beveik visi personažai – valkataujantys berniūkščiai, kolegos, viršininkas, pasipūtusių „japių“ kompanija, komiškų laidų vedėjas Murėjus Franklinas, ir svarbiausia, pats nemaloniausias tipas filme yra Tomas Veinas, būsimojo Betmeno (o gal ir paties Džokerio) tėvas. Arturas Flekas yra linksmas klounas, globojantis sergančią mamą, tačiau komediantą atstumiančios visuomenės žiaurumas, daugybė tragiškų įvykių ir nusivylimas aplinkiniais paverčia personažą ne tik bepročiu, bet ir šaltakraujišku žudiku. Vieną kartą nevykėlis klounas nustoja kovoti su savo beprotybe ir ima žiauriai juoktis iš nekenčiamo miesto: „Aš visada maniau, kad mano gyvenimas – tragedija, bet dabar supratau: tai komedija.“ Nuo atstumtojo, vėliau pamišėlio žudiko iki anarchijos simbolio. Jo pirmoji žmogžudystė išjudina miestą. Kenčiantieji dėl kasdienio pažeminimo ir skurdo užsideda klounų kaukes ir išreiškia savo įsiūtį prieš politinį elitą ir ekonominę sanklodą. Lengva rasti paraleles su mūsų dienomis, irgi ciniškomis ir dažnai piktomis. Gyvename naujojo nuoširdumo ir moralės epochoje, vis sunkiau neužgauti kieno nors jausmų. Ir būtent „Džokeris“ – idealus priminimas, kad pasaulyje vis dar daugybė problemų. Čia labai lengva išprotėti.

Ruošdamasis vaidmeniui Joaquinas Phoenixas taip pat nuveikė didžiulį darbą: smarkiai suliesėjo, perskaitė nemažai knygų apie žudikus, stengėsi savo personažą suvaidinti taip, kad nė vienas psichiatras negalėtų nustatyti jo diagnozės. Ir filme pagal komiksą atsirado daugiabriaunė asmenybė, panirusi į tikras šekspyriškas aistras. Į Phoenixą šiame filme įdomu žiūrėti, todėl filme tiek daug stambių planų, personažą formuoja ne tik judesio plastika, bet ir veido raukšlės, akys, lūpos ir pan. Savo beprotišką juoką Phoenixas pasiskolino iš žmonių, kenčiančių nuo nervingo patologinio juoko. Režisierius dar iki filmavimo sakė aktoriui, kad Džokerio juoką įsivaizduoja kaip kažką liguisto. „Džokerio“ juokas – tai psichologinė reakciją į stresą. Aš peržiūrėjau daugybę įrašų su Tureto sindromą turinčiais žmonėmis, kad rasčiau savyje tą nesusilaikymą ir paversčiau juoką maksimaliai nesveiku“, – viename interviu kalbėjo aktorius.

„Ištemptą“ Arturo šypseną aktorius pasiskolino iš neprilygstamojo Busterio Keatono. Ji sukelia ištisą emocijų spektrą – nuo užuojautos iki pasišlykštėjimo, ir tampa net lengviau, kai Arturo šypsena atsiranda jau Džokerio veide. Surado labai specifinį nerangų bėgimą. Nuo Phoenixo žvilgsnio kartais norisi pasislėpti. Filmuojant scenarijus daug kartų buvo perrašomas, aktoriams dažnai tekdavo improvizuoti. Šokio scena tualete – tai aktoriaus improvizacija. Joaquinas Phoenixas hipnotizuoja mus savo beprotišku šokiu, žavi, baugina – jo Flekas yra emocijų kamuolys. Paradoksalu, bet jei nežinotume tikrosios komiksinės Džokerio istorijos, šis veikėjas būtų įdomesnis ir paslaptingesnis.

Būta tam tikro nerimo: kaip įvertins naująjį Džokerį komikso gerbėjai. Pirmas išbandymas buvo tarptautinis Venecijos kino festivalis, kur aplodismentai po peržiūros truko net aštuonias minutes, o paskui buvo įteiktas pagrindinis festivalio prizas. Dabar jau žinome, kad studijų „DC Films“ ir „Warner Bros“ sukurtas „Džokeris“ yra pelningiausias apie komiksų knygos personažus sukurtas filmas ir trečias mažo biudžeto filmas, kurio pajamos viršijo 900 milijonų dolerių.

***

„Džokeris“ lyg ir turėjo būti šiuolaikinių Amerikos visuomeninių įtampų ir baimių diagnozė, o ne stilinga „Betmeno“ ekranizacija. Nerašysiu nesąmonių apie policijos saugomus kino teatrus, nes bepročius gali išprovokuoti nebūtinai kinas. Filme yra puikių scenų, bet kuo daugiau apie jį galvosime, tuo daugiau kils abejonių dėl jo autentiškumo. Kiek tikroviška Arturo Fleko istorija? Gal tai eilinis Arturo Fleko pokštas? O gal Džokerio? Ar galima tęsti serialą po taip papasakotos Džokerio istorijos? Nors filmas iš tikrųjų be atomazgos ir pabaigos, o tai būdinga filmams pagal komiksus, kur visuomet yra užuomina į tęsinį. Pagaliau parodyta ir viena svarbiausių Betmeno mitologijoje jo tėvų nužudymo scena. Dabar jau pranešta, kad tęsinys bus. Kur pasuks serialas? Ar taps Arturas Flekas nusikaltimų genijumi? O gal psichiatrijos ligoninėje susitiks su gydytoja Harlin Kvinzel? Ir kaip pavyks derybos su Joaquinu Phoenixu, kuris nemėgsta filmuotis didelio biudžeto filmuose pagal komiksus?

Ne be reikalo filme yra scena, kur Gotamo elitas žiūri Charlie Chaplino filmą „Naujieji laikai“ („Modern Times“, 1936). Juk būtent visų skriaudžiamo mažojo valkatos kūrėjas pirmasis iš pramoginio kino atstovų savo linksmose komedijose pradėjo kalbėti apie socialinę nelygybę, išnaudojimą, patyčias. Todėl man patinka, kad filmas, pasukęs iš grynai komiksinės erdvės į rimtesnį socialinės dramos žanrą, turėjo tokį pasisekimą. Gal tai rodo, kad „transformerių“ ar „žmonių-vorų“ era baigiasi...

Joaquinas Phoenixas draugavo su Heathu Ledgeriu ir viename interviu prisipažino, kad, nepaisant visų pagyrų, jam nepavyko pasiekti Ledgerio lygio „Tamsos riteryje“. Apklausos liudija, kad taip ir yra.

„Why so serious?“ – klausė Heatho Ledgerio Džokeris. „That’s life“, – atsako Joaquino Phoenixo Džokeris.

Žurnalas KINAS