Kultūra

2019.12.27 17:57

Venecijoje triumfavusio lietuvių kūrinio sėkmės istorija: iš pradžių atėjo 17 žmonių, po to – nebesuskaičiavom

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2019.12.27 17:57

Kaip patraukti meno mėgėjų dėmesį ir koks buvo Venecijos bienalėje sužibėjusios lietuvių operos „Saulė ir jūra (Marina)“ sėkmės receptas? Apie tai ir daugiau ketvirtą kartą rengiamame „Globalios Lietuvos“ profesionalų forume diskutavo menininkės Rugilė Barzdžiukaitė, Lina Lapelytė ir Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje komisarė Rasa Antanavičiūtė.

Sujaudino iki ašarų

Anot menininkių, jų performanso idėja prasidėjo nuo paplūdimio vaizdinio, kuriame matoma daug poilsiautojų. Kaip pasakoja R. Barzdžiukaitė, šis įvaizdis pažadino intuiciją, kad kūnai yra tarsi mažesnė kosminio žemės kūno ląstelė: „Atsirado noras palyginti žmogaus ir saulės gyvenimą. Nuo to atsispyrėme ir tada kelis metus svarstėme, ką konkrečiai tie kūnai turėtų dainuoti.“

Viena pagrindinių performanso ašių – klimato kaita. „Tikėjome, kad galime rasti būdą apie tai kalbėti kitaip. Svarbiausia, kad idėja nebūtų pateikiama didaktiškai, žiūrovai patys atrastų, apie ką jiems kalba ši opera“, – sako L. Lapelytė.

Kūrėjos pažymi, kad performanso naratyvai nėra konkretūs ar tiesiogiai nukreipiantys ekologine linkme. Tačiau visi turi sąsają su klimato kaitos tema. „Kartais labai ironišką, kartais tiesmuką, kartais poetišką“, – mintimis dalijasi R. Barzdžiukaitė.

Menininkės pasakoja, kad ne vieną žiūrovą „Saulė ir jūra (Marina)“ sujaudino iki ašarų. Kaip teigia L. Lapelytė, trapumas ir žemės nuovargis performanse atsiskleidė per žmogaus nuovargį.

O R. Antanavičiūtė įsitikinusi, kad būtent trapumas nulėmė kūrinio paveikumą: „Tas pasižiūrėjimas į save, savęs atpažinimas tame paplūdimyje ir žiūrėjimo rakursas tarsi pakeisdavo suvokimą to, kas vyksta ant smėlio.

Skirtingi kūnai – ir seni, ir pavargę, labai maži, jauni, vaikų ir šuniukų – tas labai trapus gyvenimas, žiūrint iš viršaus, paveikiai kalbėdavo apie tai, ką menininkės norėjo pasakyti. Aišku, prisidėjo ir tai, kad pats galėjai ten atsidurti, keisti savo būvį – iš balkono nusileisti ant smėlio. Taip pat ( įtakos turėjo – aut.past.) ir nenuspėjamumas, nes kiekviena opera-performansas, priklausomai nuo dalyvių, kiekvieną dieną atrodydavo vis kitaip.“

Pirmosios dienos

Nors Lietuvos paviljonas sulaukė įvertinimo, o performansą pamatė keliasdešimt tūkstančių žmonių, menininkės prisimena pirmąsias dienas, kurios nebuvo tokios sėkmingos. „Kai gegužės 7-ąją pirmą kartą atidarėme paviljoną ir dainininkai turėjo dainuoti 7 valandas, atėjo 17 lankytojų. Antrą dieną buvo 47, o trečią dieną – nebesuskaičiavom. Po to visus 6 mėnesius stovėjo eilės“, – kalba R. Antanavičiūtė.

Kur iškeliavo smėlis?

36 tonas performansui reikalingo smėlio lietuvės atsivežė iš Lietuvos. Tiesa, po Venecijos bienalės smėlis į Lietuvą negrįžo – menininkės pasakoja norėjusios, kad jis būtų panaudotas prasmingai. Suderinus su vietiniais žmonėmis, nedidelė jo dalis panaudota vaikų žaidimų aikštelės įrengimui, o likęs – vienos iš Venecijos salų reljefo lyginimo darbams.

Menininkės tikisi, kad kitų metų rugsėjį performansą pavyks parodyti Vilniuje, o 2022 metais, kaip viliasi, jis turėtų pasiektų Kauną.

Šiemet Venecijos meno bienalėje lietuvių menininkų R. Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir L. Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ pelnė „Auksinį liūtą“ už geriausią Nacionalinį pasirodymą. Toks vieno prestižiškiausių šiuolaikinio meno renginių apdovanojimas lietuviams atiteko pirmą kartą istorijoje.