Kultūra

2019.12.30 14:07

Inga Mitunevičiūtė. Žodžių ir pašnekesių galia (knygų apžvalga)

Inga Mitunevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.12.30 14:07

„Pagaliau vieną dieną Edė Mur užsuko pas Luisą Votersą“ – taip pradedamas pasakojimas, kuriame, pasak anoniminio „Financial Times“ apžvalgininko, „kasdienybė virsta poezija“, o tai – „vilties švyturys kiekvienam“. Tai Kent Haruf knyga „Mūsų sielos naktyje“, kurią iš anglų kalbos vertė puiki vertėja Nijolė Regina Chijėnienė. 

Kent Haruf „Mūsų sielos naktyje“ (iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijėnienė)

Ši skambi citata puikuojasi ant knygos viršelio ir priverčia šyptelti kiekvieną prityrusį skaitytoją. Kažin, kiek kūrinių galėtume suskaičiuoti, kuriems prilipdoma tokia ar panaši, savo esme tuščia etiketė? Bet šios apžvalgos tikslas ne kritikuoti skambias citatas ant viršelių, bet tyrinėti, kas gi slypi po jais, tad paliksiu skambumą ramybėje. Ne veltui pradėjau cituodama pirmą sakinį – jei reiktų nuspręsti, skaityti toliau ar ne, iš pirmo knygos puslapio, tikrai tą daryčiau, nes tai puikus koncentruotos ir taupios poetikos pavyzdys: į žodelį „pagaliau“ telpa tiek daug! Galiu net skambiai, beveik kaip anoniminis Financial Times apžvalgininkas, teigti, kad apie tą „pagaliau“ ir yra visa knyga.

„Pagaliau“ yra pasiūlymas, kuriuo Edė Mur, į septintąją dešimtį įkopusi vieniša moteris, gyvenanti standartiniame amerikietiškame provincijos mieste, nustebina savo kaimyną, tokį pat pagyvenusį ir vienišą Luisą Votersą. „Kaip tu pažvelgtum į tai, jeigu aš paprašyčiau tavęs retsykiais ateiti pas mane naktį kartu pamiegoti“, – tikriausiai ne vienas nustebtų išgirdęs tokį pasiūlymą. Kalba čia eina ne apie seksą, o tiesiog apie buvimą kartu vienoje lovoje, apie kūnų šilumą ir pasišnekučiavimą, kai negali užmigti. Mažų mažiausiai keistas pasiūlymas, tuo labiau, kad šie du žmonės niekada gyvenime iki šiol nebuvo labai artimi, abu turėjo savo šeimas ir savo gyvenimus – tarsi dvi niekaip nesusitinkančios planetos. Šis „pagaliau“ yra kosminis orbitų susitikimas. „Pagaliau“ yra sprogusi vienatvė, kai nebesvarbu, ką pagalvos standartinis amerikietiškas provincijos miestas, gyvenantis amžinai puritoniška dvasia. „Pagaliau“ yra sielų susitikimas, kai fizinis jų pavidalas nebėra svarbu. Truputį liūdna, kad šis susitikimas įvyksta tada, kai didžioji dalis gyvenimo jau nugyventa – su ne tais, ne taip. Sudaužytos širdys, neišsipildžiusios svajonės, klystkeliai, netektys – naktimis, laikant vienas kito ranką, tikrai yra apie ką pasikalbėti. Nepaisant visko, abu – Edė ir Luisas – jaučiasi laimingi: „Jie gulėjo greta ir klausėsi lietaus. Taigi gyvenimas mums abiem pasisuko ne taip, kaip tikėjomės, pasakė jis. Nors dabar, šią akimirką, atrodo geras. Toks, kokio nesijaučiu nusipelnęs, pritarė jis“ (p. 78).

Šis „pagaliau“ taip pat yra ribų sulaužymas, visiškos laisvės manifestacija. Amžinai puritoniška dvasia gyvenantis standartinis amerikietiškas provincijos miestas nenori ir negali priimti tokio standartų laužymo. Susigalvok tu man tokį akibrokštą – senatvėje keliauti naktį pas kaimynę ir užsiimti ten nežinia kuo. Tačiau Edė ir Luisas laikosi savo laisvės ir perkelia „nežinia ką“ ir į dienos šviesą – pradeda iškylauti, keliauti į kalnus, koncertus, kavines. Ir viskas būtų gerai, bet labiausiai šiai laisvei priešinasi Edės sūnus, grasindamas atimti galimybę bendrauti su anūku. Ir čia Edė pasiduoda, jos ryšys su anūku – vieninteliu jai likusiu artimu žmogumi – yra brangesnis už asmeninį laisvės ir artumo troškimą. Ji paklusta sūnaus valiai, persikrausto gyventi į slaugos namus, nutraukia santykius su Luisu, bet... Kartą naktį jis sulaukia skambučio. „Apie ką norim pasikalbėti šiąnakt?“, klausia jis, ir pokalbis tęsiasi. Ir tikriausiai tęsis, nepaisant nieko, po abiejų fizinių pavidalų išnykimo, nes taip kalbasi sielos naktyje.

Patricia Forde „Žodžių sąrašas“ (iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė)

Jei pasakyčiau, kad Patricios Forde knyga „Žodžių sąrašas“, kurią iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, yra apie žodžių galią, būtų banalu. Bet! Ji tikrai apie tai. Žodžiai yra galingi – gali sužeisti, gali pagydyti, gali pražudyti, visi tai žinome, tačiau šioje knygoje žodžiai yra pagrindiniai veikėjai ir jų galia siekia visos žmonijos pražūtį ar išgelbėjimą. Kaip tai galėtų atrodyti?

Ogi įsivaizduokite postapokaliptinę visuomenę – išsigelbėjusią nuo Tirpsmo, taip vadinamas visuotinio klimato atšilimo sukeltas potvynis, nusiaubęs žemę ir pražudęs visus civilizacijos pasiekimus, ir gyvenančią Arkoje – gyvenvietėje, kurią valdo Jonas Nojas – jos įkūrėjas ir valdovas, laiku supratęs, kas laukia žmonijos ir kad reikia gelbėtis. Tvanas, Arka, Nojus – aiškios biblinės paralelės. Pasaulis pradedamas kurti iš pradžių, tik ši pradžia ne po Dievo rūstybės siųsto potvynio, o po žmonijos sukeltos ekologinės katastrofos, pražudžiusios ją pačią. Nedidelė bendruomenė gyvena varžoma daugelio taisyklių, viskas yra normuojama – drabužiai, maistas, vanduo, o svarbiausia – žodžiai. Jono Nojo įsitikinimu, žodžiai yra didžiausia blogybė, nes jie ir pražudė planetą. Žodžiai, kuriais melavo, dangstėsi, išsisukinėjo, tikėjo visi, kurie ir sukėlė Tirpsmą. Todėl Arkos gyventojai turi ribotą žodžių sąrašą ir gali naudoti tik tuos žodžius, kurie jame yra. Atskirų specialybių atstovams sudaromi skirtingi žodžių sąrašai, o juos sudarinėja ir šiaip visus žodžius sergsti žodininkai. Jie, skirtingai nei kiti Arkos gyventojai, jų žino daugiau, todėl yra galingi ir gerbiami. Tačiau žinoti daugiau žodžių kartu ir pavojinga – žodžiai įgalina išreikšti mintis, o mintys nuveda prie klausimo kodėl – kodėl reikia gyventi pagal sąrašą, kuriame nėra žodžių „meilė“, „viltis“, „muzika“? Kodėl reikia gyventi gyvenimą, kuriame nėra spalvų nei garsų? Nėra jokių abstrakcijų, nėra jausmų. Pasak Jono Nojo, jie nuvedė žmoniją į pražūtį, todėl juos reikia sunaikinti. Jis tuo nuolat ir užsiima – mažina žodžių skaičių sąraše. Mažindamas žodžių skaičių, jis siekia dar vieno tikslo – nori paversti žmones bežodžiais – tokiais, kaip gyvūnai. Tad žodininkas Benjaminas – žodžių sergėtojas, rinkėjas, tyrinėtojas – pasidaro nepalankus žmogus. Jis atsisako pagelbėti Jonui Nojui, todėl yra nužudomas, o jo pareigas perima jo mokinė – našlaitė Leta. Leta, iki tol gyvenusi pagal Arkos taisykles ir galvojusi, kad jos sukurtos tam, kad Arkos žmonės išgyventų, Leta pradeda jas laužyti – nenoromis, išgelbėdama šventvagį berniuką. Šventvagiais Arkoje vadinami menininkai, atsiskyrėliai, maištininkai – visi, kurie negyvena pagal Jono Nojo taisykles. Paskui, sužinojusi teisybę apie savo meistro nužudymą, apie kankinamus ir tremiamus žmones, apie Jono Nojo užmačias nutildyti žmoniją, Leta nebegali toliau gyventi Arkoje, bet lieka joje tam, kad pasipriešintų valdovui ir išgelbėtų, ką dar galima išgelbėti. Žodininkas yra tarp valdovo ir tautos, tokie visada buvo rašytojai, buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos jai prieš mirtį ištarė meistras. Jis turi galią ir ta galia yra žodžiai. Dabar Letos eilė juos pasitelkti. Juk jie gali pražudyti, o gali išgelbėti, ar ne?

Šis distopinis pasakojimas, parašytas pagal geriausias žanro tradicijas, privers jus susimąstyti apie žodžius. Žodžius, kuriuos sakome, kuriais tikime, kuriais gydome ar žeidžiame. Žodžius, kurie pražudys arba išgelbės. Sunaikins arba sukurs pasaulį.

Literatūrologės Ingos Mitunevičiūtės naujų knygų apžvalga skaityta „Ryto allegro“ laidoje per LRT KLASIKĄ: