Kultūra

2019.12.29 12:55

Užkietėjusio rūkaliaus Brodskio neperauklėjo net bičiuliškas Venclovos argumentas apie Dantę

LRT PLIUS laida „Literatūros pėdsekys“, LRT.lt2019.12.29 12:55

Norint neprofaniškai suprasti poetą Josifą Brodskį (1940–1996), reikia suvokti ir įvertinti visą 20 amžių. Epochą, kurios žmonės patyrė Antrojo pasaulinio karo žiaurumą, vėliau – stalinizmo nusikaltimus, politinio režimo priespaudą. Tai žmogaus galimybes viršiję, likimus laužę istoriniai įvykiai. Būtent tokiomis dramatiško išgyvenimo sąlygomis ugdėsi talentingo poeto asmenybė. 

J. Brodskis sovietiniame lageryje, pats to tarsi nejausdamas, buvo lyg alerginę reakciją sukeliantis svetimkūnis. Sovietų valdžia nemėgo jos nepateptų įžymybių, „nepaskirtų“ poetų. Greitai jaunojo poeto vardas sumirgėjo didžiuosiuose pasaulio dienraščiuose.

Literatūros pėdsekys. Josifas Brodskis: bendravimas su Lietuva subrandino laisvės ir priklausomybės motyvus poeto kūryboje

Nebuvo antisovietinis

Anot poeto, vertėjo Tomo Venclovos, J. Brodskis buvo vienas iš daugelio pradedančių poetų, bet eilėraščių kokybė jam iškart pelnė populiarumą. Kai įlipdavo Petrapilyje į tramvajų ar autobusą, visi į jį sužiurdavo. Poeto eilėraščiai sklido nuorašais, pasiekė ir Lietuvą.

„Jo eilės nebuvo antivalstybinės, antisovietinės, bet su kai kuriomis išimtimis. Kartais ten visko pasitaikydavo. Šiaip jis stengėsi būti aukščiau politikos ir rašyti apie metafizinius daiktus, taip sakant, visatos problemas. Asmenines, o ne politines problemas“, – teigia T. Venclova.

Tremtis „už veltėdžiavimą“

Dvidešimt ketverių metų leningradietį, eilinio fotografo sūnų, kuris pavargęs nuo režimo kuriamų iliuzijų dar dešimtoje klasėje metė mokyklą, išgarsino ne tik jo kūryba, bet ir teismo procesas.

1964 metų vasario 18 dieną Dzeržinskio rajono teisme buvusiam frezuotojui, katilinės kūrikui ir geologinės ekspedicijos darbininkui J. Brodskiui buvo pateiktas klausimas: kodėl jis metė ankstesnes darbovietes ir dabar niekur nedirba?

J. Brodskio „nusikaltimus“ nagrinėjančio teismo posėdžiai buvo sukonspektuoti, o atgarsis apie procesą pasklido po platųjį pasaulį. Poetas buvo nuteistas „už veltėdžiavimą“ ir 5 metams išsiųstas priverstinių darbų į Archangelsko sritį.

„Ne Sibiras, bet beveik. Nusiuntė į kolūkį, kur jis dirbo vežiku – išvežiojo šiukšles ir panašius daiktus. Bet ten jis ir toliau rašė eiles, kuo toliau, tuo geriau“, – tikina T. Venclova.

Brodskį gynė pasaulio garsenybės

Džiazo muzikantas perkusininkas Vladimiras Tarasovas prisimena, kad tada, 1964 ar 1965 metais, Archangelske jie, jauni džiazo fanatikai, atidarė džiazo klubą ir pirmąjį vakarą pradėjo J. Brodskio eilėmis.

„Atėjo KGB berniukai ir pasakė: „Grokite, bet Brodskio eilėraščių čia neskaitykite.“ Tada nežinojau, kad Brodskis jau sėdėjo Nuarinske, 60 kilometrų atstumu nuo Archangelsko. Ir mes skaitėm jo eilėraštį“, – pasakoja V. Tarasovas.

Teismo procesas sukėlė didžiulį rezonansą ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir užsienyje, J. Brodskį užtarė žinomi pasaulio rašytojai. „Ir valdžia kapituliavo. Valdžia, vietoje penkerių metų, kurie jam buvo skirti, jam paliko tik dvejus ir grąžino į Peterburgą“, – sako T. Venclova.

Po asmeninių nesėkmių – siūlymas pakeisti aplinką

V. Tarasovas prisimena, kaip tais laikais skaitęs Osipą Mandelštamą, Borisą Pasternaką, J. Brodskį. Skaitė ir perspausdino rašomąja mašinėle. „Nebuvo tai koks „samizdatas“, mes nebuvome rezistentai, o muzikantai. Disidentai rimti žmonės ir tikrai – jie žino, už ką kovoja“, – teigia legendinis muzikas.

Būtent tada Lietuvoje tylioji rezistencinė visuomenės dalis skaitė savilaidos platinamus J. Brodskio eilėraščius. O netrukus sovietinės sistemos ignoruojamą poetą tarsi eilinį praeivį buvo galima sutikti vaikštinėjantį Vilniaus, Kauno, Palangos gatvėmis.

Žinomas vertėjas maskvietis Andrejus Sergejevas grįžusiam iš tremties ir išgyvenančiam asmeninę krizę Josifui pasiūlė važiuoti į Lietuvą pasisvečiuoti pas artimus bičiulius brolius fiziką Ramūną (Romą) ir architektą Audronį Katilius.

Bičiulių apsuptyje

1966 metais J. Brodskis atvyko į Vilnių. Būsimas Nobelio literatūros premijos laureatas tapo savas ne tik bičiulių ratui, bet ir Lietuvai, jos vietovėms. Svečias kelioms dienoms apsistojo Palangoje, lankėsi Kaune, Sudervės bažnyčioje išgirdo raminančius kunigo žodžius po tuo metu nesėkmingai susiklosčiusio asmeninio gyvenimo. Leido vakarus Vilniaus „Neringos“ kavinėje, klausėsi Viačeslavo Ganelino trio.

Romo ir Elės Katilių šeimoje, čia atradęs bičiulišką artumą, poetas J. Brodskis lankėsi net kelis kartus. „Jis čia surado draugų namus, nedidelę, jaukią imperijos šalį. Svarbu tai, kad Brodskis suprato ir mąstė apie tai, kad ši šalis buvo didžiosios imperijos okupuota...“ – pabrėžia literatūrologė dr. Donata Mitaitė.

Anot T. Venclovos, imperijos J. Brodskis nemėgo. „Ir tai dar švelniai pasakius. Jis jos tiesiog nekentė. Lietuva jam buvo vieta, kur galima truputį laisviau atsikvėpti. Vis dėl to pas mus režimas buvo šiek tiek švelnesnis nei Petrapilyje“, – teigia T. Venclova.

Be to, poetą viliojo gana įdomus, palyginus su tuo pačiu Petrapiliu, kultūrinis gyvenimas: labiau europietiškas, kad ir „Neringos“ kavinė, kuri jam labai patiko ir kurią jis aprašė.

KAVINĖ „NERINGA“

Laikas įeina į Vilnių pro kavinės duris,
lydimas tarškesio indų, peilių ir šaukštų,
ir erdvė, prisimerkusi kaip tvarkdarys,
nužvelgia jo pakaušį iš aukšto.

Apvalkui plyšus,
kruvinas skritulys
apmiršta virš čerpių stogo gruoblėto,
ir Adomo gūžys paaštrėja,
lyg veide vien profilį regėtum.
Ir, lydekai paliepus valdingu žodžiu,
padavėja su bliuzele batisto
miklina kojas, nukėlus jas nuo pečių
vietinio futbolisto.

Lietuva subrandino vieną didžiųjų poeto temų

J. Brodskio Lietuvai skirtame eilėraščių cikle „Lietuviškas divertismentas“ Kaunas, Palanga, Vilnius, Dominikonų bažnyčia, Liejyklos gatvė, Universiteto biblioteka, Jūratė ir Kastytis, Vytis, Vytautas ir Šv. Kazimieras, Darius ir Girėnas – toli gražu ne egzotika eilėraščio audinio pamarginimui.

Poeto kūrybos tyrinėtojas Viktoras Kulle rašo, kad būtent bendravimas su Lietuva subrandino vieną didžiųjų J. Brodskio temų: tai poeto ir imperijos, imperijos ir jos pakraščių, laisvės ir priklausomybės motyvai.

Niekad Lietuvoje negyvenęs J. Brodskis šį tą žinojo apie lietuvių kalbą – archajišką, turtingą, įdomią. Labai domėjosi Lietuvos istorija, Vytauto ir tarpukario nepriklausomybės laikais. Tai paliko pėdsaką ir jo poezijoje, tikina T. Venclova.

Iš J. Brodskio laiško:

„Naktimis dažnai sapnuoju Vytį ir antrąjį Trakų pilies turėklų raitelį (Tomą Venclovą)... Keistas dalykas, ilgiuosi Lietuvos taip tarsi būčiau gyvenęs ten ilgus metus, o ne tris mėnesius – susumavus. Ją vis prisimenu turbūt dar ir todėl, kad čionykščio mano būvio mechanika man smarkiai primena mano gyvenimo Palangoje, Pajūrio viešbutyje, technologiją.“

Tai laiškas bičiuliui R. Katiliui iš Jungtinių Valstijų, kai jau buvo visiems laikams atskirstas nuo tėvų, sūnaus, draugų, savos aplinkos.

„Visa tai pasakyta Nobelio premijos laureato. Kiek kartų bus leidžiami jo raštai, verčiami eilėraščiai, vis tiek ten bus ir paskyrimas T. Venclovai, ir visa šita lietuviškoji istorija. Žodžiu, tai savotiškas Lietuvos istorijos, Lietuvos kultūros parodymas pasauliui“, – atkreipia dėmesį D. Mitaitė.

Atsikratė ideologiškai nepriimtino

Galiausiai sovietinė sistema nusprendė atsikratyti ideologiškai nepatogaus, komplikuoto kūrėjo. J. Brodskis buvo priverstas emigruoti.

„Jam saugumas pasiūlė išvažiuoti visam laikui. Pasakė: „Jūs esate žydas, žydai dabar važiuoja į Izraelį, paduokite dokumentus ir važiuokite į savo Izraelį. Jūs mums nereikalingas“, – pasakoja poeto bičiulis T. Venclova. – Į tai Brodskis atsakė: „Aš nesijaučiu žydas, jaučiuosi rusas, esu rusų poetas, čia mano kalbinė terpė, čia mano skaitytojai, čia mano temos, čia mano medžiaga, kurią naudoju eilėraščiams ir norėčiau čia likti. Jam pasakė: „Na, tada nieko gero mes jums pažadėti negalime, geriau važiuokite.“

Kankino baimė prarasti ne tik kalbinę aplinką. Būsimas Nobelio literatūros premijos laureatas žinojo, kad sistema nuožmiai jį baus toliau, neleisdama pasimatyti su senais tėvais ir sūnumi. J. Brodskis jų taip ir neišvydo.

Kitas Nobelio premijos laureatas poetas Czeslawas Miloszas jam parašęs: „Jūs dabar labai jaudinatės, kad neteksite kalbos, savo terpės ir liausitės kūręs. Tai asmenybės mastelio klausimas – kai kurie liaujasi rašę, negali. Kai kurie rašo ir toliau. Nuo jūsų priklauso, ar išlaikysite egzaminą. Manau, išlaikysite.“ „Brodskis sakė, kad tai buvo svarbiausias laiškas, kokį jis gavo per visą savo gyvenimą“, – pasakoja T. Venclova.

Mirtimi ne viskas baigiasi

J. Brodskį, išgyvenusį tris infarktus, ne kartą buvo perspėję, kad rūkymas yra pats didžiausias jo nesveikos širdies priešas. Tačiau poetas ir toliau rūkė, pirko pačias stipriausias cigaretes, dar ir filtrus nulauždavo.

Kartą jam kažkas tarstelėjo: „Jei mestumėte rūkyti, garantuočiau jums dar dešimt metų gyvenimo.“ J. Brodskis atitarė: „Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad nėra jokių garantijų.“

T. Venclova taip pat ragino bičiulį atsisakyti kenksmingo įpročio. „Jis atremdavo: „Beždžionė paėmė lazdą į ranką ir virto žmogumi. Žmogus paėmė cigaretę į ranką – ir virto poetu.“ Atsakiau, kad jis kalba niekus, juk Dantė nerūkė, tada dar nebuvo tabako. Josifas atsakė: „Labai stiprus argumentas, stipriausias kokį girdėjau. Tačiau vis tiek rūkysiu.“ Ir rūkė iki galo. Rūkė ir pražudė savo širdį“, – pasakoja T. Venclova.

Vieną 1996 metų šeštadienio vakarą poetas, palinkėjęs žmonai labos nakties, užlipo laiptais į savo kabinetą. Ten ant grindų jį ryte žmona ir surado. Širdis, medikų nuomone, sustojo staiga.

Prie J. Brodskio kapo Venecijoje žmonės iki šiol palieka laiškų, eilėraščių, cigarečių ir viskio. O užrašas antkapiniame akmenyje skelbia: „Mirtimi ne viskas baigiasi.“

Plačiau – laidoje „Literatūros pėdsekys“

Literatūros pėdsekys. Josifas Brodskis: bendravimas su Lietuva subrandino laisvės ir priklausomybės motyvus poeto kūryboje