Kultūra

2019.12.31 05:30

Prieš Asmik scenoje atsiklaupęs garsusis Romeo Castellucci: tai didis vaidmuo

Valdonė Rudenkienė, LRT.lt2019.12.31 05:30

Italų kilmės režisieriaus ir scenografo Romeo Castellucci kūryba Lietuvoje žinoma iš tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“. Jo spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ sukėlė visuomenės diskusijas apie meno ir religijos santykį. 

Šiandien R. Castellucci ryšiai su Lietuva dar stipresni: Zalcburgo festivalyje triumfavo jo režisuota opera „Salomėja“, joje pagrindinį vaidmenį atliko 2019-aisiais Londone metų operos solistės titulą pelniusi Asmik Grigorian. Sausio 1-ąją „Salomėja“ bus rodoma per LRT TELEVIZIJĄ.

Pasak kritikų, „Salomėjos“ sėkmę lėmė netikėtas režisieriaus R. Castellucci požiūris į operą, pradėjęs naują šio veikalo erą. Apie operą, A. Grigorian ir įvertinimų reikšmę mene režisierius su LRT kalbėjosi savo gimtojoje Čezenoje, kur trumpam buvo grįžęs per intensyvių pasaulinių gastrolių pertrauką.

Prieštaringo gyvenimo liepsna

– Praėjo dveji metai po Zalcburgo festivalio triumfo – „Salomėjos“. Šiemet įvyko operos sugrįžimas. Kaip jūs pats dabar ją vertinate?

– Šiek tiek būgštavau, nes kartojimas gali būti ne toks sklandus. Tačiau turiu pasakyti, kad dėl Asmik spektaklis vėl buvo kupinas energijos.

Iš esmės likau maloniai nustebintas, nes opera nepristigo šviežumo, paslapties, stiprybės ir dramos. Juk tai labai dramatiškas kūrinys! Kalbu apie vidinę dramą, kuriamą Salomėjos. Man svarbu, kad vėl galėjau atrasti turtingą ir sudėtingą personažą.

– Jūsų Salomėja labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Kokia ji?

– Tai didis vaidmuo, todėl reikia pasisergėti stereotipų. Mano nuomone, Salomėja nėra lemtingos moters (femme fatale) tipas. Paradoksalu, bet ji man atrodo auka. Jauna mergina, patyrusi visuomenės spaudimą.

Dėl šios priežasties su Asmik daug dirbome ties pačia „Felsenreitschule“ scena. Scenoje galite pamatyti daug simbolių: kalnai, uola, mineralai, simbolizuojantys sunkumą. Tai itin šalta aplinka, o Salomėja yra vienintelis personažas, simbolizuojantis liepsną. Prieštaringo gyvenimo liepsną.

„Salomėjoje“ yra vienas epizodas, kurio visi laukia. Tai septynių šydų šokis. Man tai itin intymus šokis. Savotiškas paralyžius. Matome, kaip Salomėjos kūnas paguldomas ant kubo, tarsi sudedamas į dėžę kaip dovana. Labai intymi dovana. Jos apnuogintas kūnas tarsi siūlomas. Bet seksualiniu požiūriu tai neįmanomas objektas, nes tai – akmuo.

Dekoracijos viduryje galime pamatyti užrašą lotynų kalba „saxa“, reiškiantį akmenį. Lyg ir intymi dovana, tačiau – tik akmuo. Negali į jį įsiskverbti. Tai oksimoronas.

„Salomėjos“ personažai, kiekviena linija – daugiaprasmiški. Man buvo svarbu ne išgryninti, o iki paskutinės minutės išlaikyti sudėtingą operos daugiaprasmiškumą, paslaptingumą.

Spektaklyje forma ir reikšmė atskiriamos. Interpretacija paliekama žiūrovui. Manau, tai labai paslaptingas kūrinys, o mano uždavinys buvo tą paslaptį išsaugoti. Todėl visos reikšmės neapibrėžtos, neaiškios. Tai – vertybė, tai – menas. Richardo Strausso ir Oscaro Wilde`o šedevras.

– Šedevras, kurio interpretacijos gali būti labai skirtingos?

– Žinoma. Ir turi būti. Man tai labai svarbu. Jei žiūrovai turi skirtingas vizijas, man tai – didelė dovana, gera žinia.

– Kritikai sako, kad simboliai, metaforos, alegorijos, daugiaprasmiškumas – R. Castellucci kūrybos ženklas. Ar sutiktumėte su tuo?

– Nežinau. Sunku pasakyti, kokie yra mano kūrybos dėsniai, nes kurdamas esu tarsi aklas. Tiesiog kuriu. Nesu savo darbų teisėjas. Tačiau, ko gero, kai kurie elementai šioje operoje, tarkime, simboliai, dekoracijos, charakteriai, gyvūno pasirodymas man iš tiesų svarbūs.

„Pamenu, verkiau“

– Spektaklio pabaigoje atsiklaupėte prieš Salomėjos vaidmenį kūrusią Asmik. Ar tai reiškia, kad ji išpildė jūsų Salomėjos viziją?

– Visiškai. Tai buvo pats geriausias bendradarbiavimas. Asmik ne tik dainininkė, visų pirma ji – nuostabi aktorė. Muzika svarbu, bet operoje reikia įvairių patirčių. Manau, Asmik labai gerai supranta teatrą, o tai ypač reta. Ji atstovauja naujai operos solistų kartai.

– Kokia tai karta?

– Ji jautresnė bendrai kultūrai. Šie atlikėjai nėra „užsidarę dėžėje“, savęs nesieja tik su dainavimu. Jiems dainuoti reiškia ir gerai vaidinti.

Labai dažnai solistai būna atsiriboję nuo viso kito, dainavimą ir vaidybą laiko skirtingais dalykais.

Asmik – kas kita. Viskas daug jautriau, daug emocionaliau. Tai patirtis žiūrovui. Labai jautru. Pamenu, verkiau. Tokia buvo mano patirtis. Manau, Asmik gali duoti šiam menui naujos patirties.

Castellucci nepamokslauja žiūrovui

– Kai kuriate, ar mąstote apie žiūrovą? Ar įsivaizduojate auditoriją, kuri žiūrės jūsų kūrybą?

– Nėra jokio skirtumo. Negalvoju apie auditoriją, tiesiog kuriu, o žmonės sprendžia. Netikiu auklėjimu, pedagogika, pamokymais teatre. Manau, kiekvienas žiūrovas yra subrendęs, jis mąsto, yra atsakingas. Tikiu žiūrovu. Šou nuo pat pradžių priklauso jam.

Castellucci nepamokslauja žiūrovui. Tai – neveikia, tai sena koncepcija, senas supratimas. Būti žiūrovu šiandien – egzistencinė sąlyga. Politinė ir egzistencinė. Tam tikrų situacijų žiūrovais esame kasdien. Tik teatre sąmoningai renkamės būti žiūrovu. Stebėjimo procesas teatre – sąmoningas pasirinkimas.

– Praėjo daugiau nei šimtmetis po pirmosios „Salomėjos“ (1905). Kiek dabarties aktualijų atsiskleidžia jūsiškėje?

– Žinoma, gyvenu šioje pasaulio dalyje, Vakarų kultūroje, esu europietis vyras, baltasis. Aš atviras supančiai aplinkai. „Salomėja“ buvo parašyta tuo laiku, kai visuomenė psichoanalizės ir kai kurių menininkų dėka atrado pasaulį, kuriame yra moteris. Femme fatale. Tokia buvo idėja. Tai taip pat buvo ir moters atradimas.

Šiuo laiku turime tą pačią idėją, bet Salomėjos tema yra labiau šiuolaikinė. Kiekvienas gali galvoti apie judėjimą „Metoo“, bet, manau, turime būti labai atsargūs vertindami. Žinoma, šis fenomenas egzistuoja ir yra svarbus, tačiau turime vengti bet kokių šiandienos problemų iliustracijų. Tai pernelyg akivaizdu, primityvu ir nieko nekeičia.

Man svarbus gilesnis požiūris. Iracionalumas. Jei laukiate atsakymo, kaip spręsti problemas, scena tam nėra tinkama vieta. Ko gero, priešingai. Parodyti gėrį ir blogį pernelyg lengva, paprasta ir neįdomu. Man labiau patinka suplakti blogį ir gėrį. Nes scena turi kelti klausimus, visų pirma, nuoširdžius klausimus sau.

– Kokią žinią perteikiate „Salomėjos“ žiūrovams, jei apskritai tokia žinia yra?

– Tai priklauso nuo kiekvieno biografijos, patirties. Tai ne pamoka, ne iliustracija, ne žinutė, tai patirtis, kuri kartais gali būti sukrečianti, problemiška ir ne itin maloni. Menas turi kelti klausimus. Meno istorijoje kiekvienas didis kūrėjas buvo didis dėl to, kad gebėjo parodyti problemą, sukurti naują požiūrį, keičiantį visuomenę, taisykles.

Stilius – tikrasis jo priešas

– Meno pasaulyje esate jau senokai, kokius pokyčius pastebite?

– Viskas labai paprasta: jei esi gyvas, dėmesingas, stebi, kas vyksta aplink, gali pajausti labai daug. Realybė – tarsi sodas, kuriame gali raškyti bet kuriuos vaisius. Tačiau turi likti susitelkęs, dėmesingas, turi klausytis.

Man nepatinka daug kalbėti. Mėgstu stebėti ir klausytis. Tai mano maža paslaptis. Savęs su niekuo nesieju. Dėl šios priežasties galiu tarsi gyvatė keisti odą. Castellucci stilius – tikrasis mano priešas. Kaskart turiu kovoti su savimi.

Mano darbas – ne profesija. Kai pernelyg gerai žinai įrankius, prarandi tikrąjį lobį, kuris yra paslaptingas, enigmatiškas. Nenoriu publikai pateikti pyrago gabalo su daug cukraus. Netikiu tokiu požiūriu.

– O kuo tikite?

– Jei turi užduotį, reikia preciziškai paruošti formą. Tada viską palieku auditorijai. Žiūrovai nuspręs, ką jie turi su ja daryti. Be formos nebus klausimų, kurie kūrybai svarbūs.

Ar forma teisinga, gali nujausti. Tai tas pats, kaip skambinti pianinu: jauti, groji tiksliai ar ne. Turiu paruošti gerai suderintus vaizdus. O tada įsijungia kita pusė, kuri man jau nepriklauso. Tai intymioji dalis – kiekvieno žiūrovo reakcija. Tai galutinis etapas. Todėl kūryba, mano supratimu, ne improvizacija, ne spontaniškumas, o tarsi rūmų statybos. Rūmų, į kuriuos gali ateiti kiekvienas. Aš tik paruošiu kambarius.

„Salomėja“ – gera, ypač tai, ką sukūrė Asmik

– Kas kūrėjui yra svarbu? Pelnėte daug apdovanojimų...

– Nenoriu būti verčiamas kuklintis... Taip, prizai gerai, bet jie nieko mano darbe nekeičia. Visiškai nieko. Noriu būti kvailys, kai pradedu naują darbą, – nieko nežinoti, pradėti nuo nulio. Kiekvieną kartą scena man yra tarsi dykuma. Jei manai, kad viską žinai, prarandi smalsumą ir nuostabą.

– O kai baigiate kūrinį, kaip suprantate, geras jis ar ne? Kaip apskritai kūrėjas pajaučia kūrybinį pasitenkinimą? Galbūt kūryba, pats jos procesas, ir yra tas pasitenkinimas?

– Iš esmės, manau, tai labai skausmingas procesas. Didžiąją laiko dalį tai skausminga. Beveik niekada nesu patenkintas rezultatu. Ko gero, tėra vos keli kūriniai, kuriais buvau beveik patenkintas.

– Kokie tai kūriniai?

– Tai nebuvo operos, o dramos – „Hamletas“, „Genesi“. Keli darbai, kurie man atrodo gana geri.

– O „Salomėja“?

– Gana gera. Žinoma, mus labai ribojo laikas, nes operoje laikas itin svarbus. Todėl visada lieka kas nors, ko nespėji padaryti. Tačiau esu visai patenkintas „Salomėja“, ypač tuo, kaip ją sukūrė Asmik.

Žiūrėkite LRT PLIUS laidos „Kultūros diena“ reportažą:

Kultūros diena. Šiaulių katedroje tradicinis choro „Polifonija“ naujametinis koncertas ir Romeo Castellucci opera „Salomėja