Festivalis „Šv. Kalėdos Codkevičių rūmuose“ gruodžio 27-ąją pristato naują tarptautinį duetą – šiuo metu Vokietijoje gyvenančius ir studijuojančius saksofonininkę Nataliją Cymaliovą ir žymios Lietuvos pianistų dinastijos atstovą Paulių Anderssoną. Atlikėjai parengė programą intriguojamu pavadinimu „Skrydis į žvaigždes“.
Mylėjo iš visos širdies
Koncerto išvakarėse kalbiname atlikėjus, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Natalija, saksofonas ilgą laiką buvo laikomas vyrišku instrumentu. Dabar vis daugiau moterų juo groja. Koks jūsų kelias į muziką?
– Mano tėvelis labai mėgsta saksofoną. Pats jis nėra muzikantas, mūsų šeimoje muzikantų taip pat nebuvo. Kai paaugo vyresnėlis brolis, jis buvo nusiųstas į muzikos mokyklą mokytis groti saksofonu.
Tėvai nupirko instrumentą, tačiau brolis didelio potraukio muzikai nejautė ir ypatingo užsidegimo mokytis nerodė – nuo vaikystės svajojo tapti gydytoju. O aš priešingai – pati pasiprašiau į muzikos mokyklą.
Tėvai būgštavo, kad mano noras greitai išblės, tad nusprendė kito instrumento, smuiko ar fortepijono, nepirkti. Teko dalytis saksofonu su broliu.
Ilgą laiką buvau vienintelė mergina mūsų mokyklos orkestre. Esu kilusi iš mažo Baltarusijos miestelio, o pučiamieji instrumentai tada nebuvo labai populiarūs tarp merginų. Nors dabar, žinoma, aplinkybės keičiasi.
Tad saksofoną teko rinktis priverstinai, tačiau jį mylėjau iš visos širdies. Būdama 14 metų nusprendžiau stoti į Achremčiko menų gimnaziją kolegiją Minske, ten mokiausi pas nuostabų pedagogą Valerijų Šilo. Nuo tos akimirkos prasidėjo rimtos profesinės studijos, atvedusios į Maskvos Gnesinų muzikos akademiją.
Sistema veikia
– O kokie likimo vingiai jus atvedė į Vokietiją?
– Persikelti į Vokietiją nebuvo spontaniškas sprendimas. Europoje muzikantams kur kas daugiau galimybių: yra rėmėjų, stipendijų ir fondų, daugybė įvairių projektų, į kuriuos kviečiami jauni atlikėjai.
Švietimą Vokietijoje pavadinčiau itin laisvu: nėra muštro, mokymo sistema orientuota į tai, kad studentas pats nori ir domisi, yra savarankiškas. Iš pradžių buvo keista ir neįprasta, tačiau ši sistema veikia.
Studentų skatinimo sistema taip pat kitokia. Tarkime, mūsų Roberto Schumanno aukštojoje muzikos mokykloje kasmet vyksta kamerinės muzikos ir solistų „Siegard Romege“ konkursas. Nugalėtojai pelno piniginių prizų ir galimybę koncertuoti įvairiose vietose, tarkime, Schumanno salėje.
Pirmos premijos laureatas koncertuoja su orkestru „Tonhalle“ Diuseldorfe. Tai labai džiugina: jaunų muzikantų konkurencija puiki, turite kuo nors išsiskirti, turėti ką pasakyti. 2019-aisiais šiame konkurse laimėjau antrąją vietą solisto kategorijoje.
Užgoždavo kitus instrumentus
– Pauliau, turite nemažos patirties muzikuoti su saksofonininkais. Kuo viskas prasidėjo, kodėl mėgstate ansamblį su šiuo instrumentu grojančiais muzikais?
– Prasidėjo nuo mokyklos laikų, kai pradėjau groti kamerinį. Buvau tipinis solistas, labai mėgau būti lyderis. Toks užsispyręs paauglys, su kuriuo ansamblyje labai nelengva muzikuoti – užgoždavau visus instrumentus.
Kamerinio ansamblio mokytoja Indrė Baikštytė sumanė išeitį – parengti programą su saksofonu, nes šio instrumento taip paprastai užgožti man nepavyktų.
Tada supratau, kad muzikuoti ansamblyje su saksofonu – vienas malonumas. Tai labai universalus instrumentas. Saksofonui tinka visų epochų muzikos žanrai ir stiliai, iš esmės galima atlikti viską – ir viduramžių muziką, ir techno.
Sutapo biolaukai
– Kokiomis aplinkybės susitikote su Natalija?
– Geri sumanymai dažnai randasi spontaniškai. Taip ir su Natalija – pradėjome bendradarbiauti visiškai atsitiktinai. Su Schumanno muzikos mokyklos prorektoriumi Tomu Leanderiu kalbėjomės apie įvairius koncertinius projektus, užsiminiau, kad nemažai esu grojęs su saksofonininkais. Prorektorius pradžiugo ir pasiūlė parengti programą su Natalija.
Sutapo mudviejų biolaukai, nutarėme sukurti ansamblį. Jau pasirodėme keliuose koncertuose Diuseldorfe, vienas jų – prestižinėje Schumanno salėje.
– Kokie ateities planai?
– Šį vasarį planuojame daryti įrašus didžiojoje Schumanno aukštosios mokyklos „Paartika saal“. Taip pat sulaikėme kvietimų dalyvauti festivaliuose, planuojame ir pasirodymus konkursuose.
Prižiūrėti šunį
– Jus atrinko dalyvauti įdomiame ir reikšmingame muzikiniame projekte Vokietijoje. Papasakokite plačiau.
– 2020-ieji – jubiliejiniai Ludwigo van Beethoveno metai. Vokietijoje šiai datai skirti projektai prasidėjo jau šiemet. Vienas tokių – iš visų Vokietijos aukštųjų mokyklų buvo atrinkti geriausi studentai, iš jų suburti ansambliai, kuriems suteikta garbė koncertuoti geriausiose Vokietijos salėse.
Su smuikininke iš Pietų Korėjos ir violončelininku iš Naujosios Zelandijos atlikome L. van Beethoveno kūrinių programas prestižinėse „Schumann saal“ Diuseldorfe ir Kelno „WDR sendesaal“. Koncertai gyvai transliavo Vokietijos WDR radijas. Po jų sulaukėme labai gerų atsiliepimų ir tolimesnių koncertinių pasiūlymų.
– Pastaruoju metu gyvenate ir studijuojate Diuseldorfe. Turbūt bendraujate su lietuvių bendruomene?
– Lietuvių bendruomenė čia gana aktyvi, nuolat organizuojami susitikimai, įvairūs renginiai. Į ją patekau gana įdomiu būdu. Suradau uždarą feisbuko grupę „Diuseldorfo lietuviai“. Karta pamačiau įrašą, kad viena lietuvė išvyksta ir prašo pagalbos prižiūrėti jos šunį. Pabendravę telefonu kasdienėmis temomis, perėjome prie profesinių. Taip kilo mintis drauge surengti Vasario 16-osios koncertą.
Turi daugiau aistrų
– Natalija, ar pasitaikė kurioziškų situacijų jūsų koncertinėje praktikoje?
– Deja, saksofonas plačiau nėra laikomas klasikinės muzikos instrumentu, labiau – džiazo. Beveik po kiekvieno koncerto klausytojai teiraujasi pačių įvairiausių dalykų. Kartą viena moteris paklausė, kuo moteriškas saksofonas skiriasi nuo vyriško...
Tad aš taip pat užsiimu „edukacine veikla“: pasakoju saksofono kūrybos istoriją, „muzikinį kelią“, apie jo išradėją Adolphe`ą Saxą ir daug daugiau.
Tačiau malonu, kad žmonės domisi ir stebisi instrumento garsu, prisipažįsta negalėję nė įsivaizduoti, kad saksofonas gali skambėti taip įvairiai ir spalvingai.
– Ar turite kokių nors ypatingų pomėgių?
– Manoma, kad muzikantai negali turėti pomėgių, nes grojimas, muzika užima visą laisvalaikį. Tai tiesa, bet ne mano atveju. Man labai patinka šokti. Antroji mano aistra yra salsa. Visada stengiuosi surasti jai laiko.
Diuseldorfe ir aplinkiniuose miestuose vyksta daugybė šokių vakarėlių su Lotynų Amerikos muzika, juose lankausi. Taip pat kartais dalyvauju šokių kursuose. Tai labai smagu, suteikia energijos, išlaisvina nuo neigiamų emocijų.
Pauliaus ir Natalijos koncertas festivalyje „Šv. Kalėdos Chodkevičių rūmuose“ – gruodžio 27 dieną 18 valandą Vilniaus paveikslų galerijoje.
