Kodėl kasmet tūkstančiai japonų traukia „Odę džiaugsmui“? Kokie buvo paskutiniai mirties patale gulinčio Ludwigo van Beethoveno žodžiai? Net ir didžiojo kompozitoriaus ekspertams šie smagūs faktai gali sukelti šiokią tokią nuostabą, teigia „Deutsche Welle“.
1. Hitas Japonijoje
1983 m. 10 tūkst. japonų sujungė savo balsus į vieną chorą, kad atliktų įspūdingąjį L. van Beethoveno Devintosios simfonijos finalą. Keletą mėnesių grupelėmis susiskirstęs mėgėjų choras repetavo įvairiose šalies vietose – tobulino dainavimo įgūdžius ir vokiečių kalbos tarimą. Nuo tada ši tradicija kartojama kasmet, pasitinkant šventinį laikotarpį. Meilė Devintajai simfonijai ataidi dar iš tų laikų, kai Pirmojo pasaulinio karo metais Japonijos karo belaisvių stovykloje kalėję vokiečiai atliko „Odę džiaugsmui“. Daugelis japonų šį kūrinį vadina tiesiog „Daiku“, kas reiškia „didis“.
2. Gamtos vaikas
Jau L. van Beethoveno gyvenimo laikotarpiu, pačioje pramonės perversmo pradžioje, miestai buvo pakankamai chaotiški – garo mašinų išmetami dūmai teršė orą, o akmeniniu grindiniu riedantys karietų ratai kėlė nemažą triukšmą. Bėgdamas nuo miesto šurmulio L. van Beethovenas dažnai apsistodavo Vienos priemiesčiuose. „Mano nepakenčiama klausa manęs čia nevargina. Palaiminga miško ramybė!“ – rašė jis apie tokius pabėgimus iš miesto. Šeštąją iš devynių savo simfonijų kompozitorius dedikavo gamtai – ji ir vadinasi „Pastoralinė“. Kurdamas muziką garsusis gamtos mylėtojas įsivaizdavo peizažus ir žmonių veiklą gamtoje. Atskiros simfonijos dalys turi konkrečius pavadinimus: „Scena prie upelio“, „Linksmas kaimiečių susibūrimas“, „Audra su perkūnija“ ar „Piemenėlio daina“. Šias temas nesunku išgirsti, įsiklausius į muzika – orkestras imituoja paukščių balsus ar upeliuko gurgėjimą.
3. Įžymybės laidotuvės
Daugelis menininkų būdami gyvi nepasiekia tokių šlovės aukštumų, apie kokias svajojo. L. van Beethovenui nutiko priešingai. Kompozitorius buvo tikra savo laikmečio superžvaigžde. Jo laidotuvėse dalyvavo 20 tūkst. žmonių – apie pusę tuometinės Vienos gyventojų. Uždarytos mokyklos, iš tarnybos paleisti kareiviai, kad visi galėtų dalyvauti laidotuvėse. Didžiojo kompozitoriaus karstą lydėjo iškiliausi Vienos menininkai, tarp kurių buvo ir kompozitorius Franzas Schubertas bei poetas Franzas Grillparzeris, parašęs jaudinančią L. Van Beethoveno laidotuvėms skirtą panegiriką, kurią aktorius Heinrichas Anschützas iškilmingai perskaitė.
4. Muzikinis sveikinimas ateiviams
Sakoma, kad svarbiausias yra pirmasis įspūdis. Tad jei ateiviai nuspręstų susipažinti su žmonių kultūra, ką jie pirmiausia išgirstų? L. van Beethoveno muziką. Nuo 1977 m. kosminiai zondai „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ keliauja už Saulės sistemos ribų. Jie gabena „Auksinį diską“ – auksu dengtą vario plokštelę, kurioje įrašyti piešiniai, garsai ir muzika. L. van Beethovenas nėra vienintelis Žemės gyventojų ambasadorius – su mūsų kultūra susipažinti panorę ateiviai taip pat ras J.S. Bacho, W.A. Mozarto, I. Stravinskio ir įvairių liaudies dainų įrašų. Tarp 27 kūrinių šiuo metu galaktikoje skrieja L. van Beethoveno Penktoji simfonija (I dalis) ir Styginių kvartetas Nr. 13, B-dur , op. 130 (V dalis).
5. Europos himnas
1972 m. Europos Taryba paskelbė „Odę džiaugsmui“, finalinę Devintosios simfonijos dalį, oficialiu ES himnu. Visgi choro atliekamą finalą teko gerokai sutrumpinti. 25 minutes trunkantis kūrinys buvo per ilgas įvairioms ceremonijoms ir priėmimams. Buvo paprašyta, kad garsusis dirigentas Herbertas von Karajanas sutvarkytų partitūrą pučiamiesiems instrumentams. Skirtingai nuo originalo, modifikuotoje versijoje neliko teksto – tai sukėlė nemažą sensaciją, kai kūrinys buvo pirmą kartą atliktas kaip ES himnas. Greičiausiai taip buvo padaryta, atsižvelgiant į Europos Sąjungos daugiakalbiškumą ir siekiant diplomatiškai išvengti vienos kurios kalbos išaukštinimo. Tačiau Friedricho Schillerio parašytas originalios „Odės džiaugsmui“ tekstas vis tiek juntamas Europos himne. „Šio kūrinio tekste F. Schilleris išsakė idealistinę svajonę, kad vieną dieną visi žmonės taptų broliais, svajonę, kuriai neabejingas buvo ir L. van Beethovenas, – rašoma Europos Sąjungos tinklalapyje. – Be žodžių, kalbant vien tik universaliąja muzikos kalba, „Odė džiaugsmui“ išreiškia svarbiausias bloko vertybes: laisvę, taiką ir solidarumą.“
6. Kelionės laiku
Perrašomos natos ir partitūros padėjo išsaugoti L. van Beethoveno darbus net du šimtmečius. Tačiau kaip skambėjo jo originali muzika? Tais laikais instrumentų skambesys buvo visai kitoks, o salių, kuriose vykdavo koncertai akustika nė iš tolo nepriminė šiuolaikinių koncertų salių, tokių kaip Berlyno filharmonija, akustikos. Nuo 2014 m. Vienos orkestras „Orchester Wiener Akademie“ bando įvairiais senoviniais instrumentais didžiojo kompozitoriaus kūrinius groti išlikusiose jo laikų vietose. Projekto „RESOUND Beethoven“ metu orkestras, choras ir publika sukviečiami į tas Vienoje įsikūrusias sales, kur savo kūrinius kadaise pristatė pats L. van Beethovenas.
7. Paskutiniai žodžiai
Sakoma, kad 1827 m. mirties patale gulinčio Ludwigo van Beethoveno paskutiniai žodžiai buvo: „Kaip gaila, kaip gaila per vėlai!“ (vok. „Schade, schade, zu spät!“). Tačiau greičiausiai kompozitorius kalbėjo ne apie savo nebaigtus muzikinius kūrinius, o apie vyną, kurį netrukus turėjo pristatyti. Amžininkų teigimu, L. van Beethovenas mėgo išgerti. Kai kurie šaltiniai teigia, kad nė diena nepraeidavo be kokių trijų butelių vyno.
