Kultūra

2019.12.23 09:49

Šarūno Barto „Sutemose“: atspindžiai šaltame vandenyje

Živilė Pipinytė, „7 meno dienos“2019.12.23 09:49

Šarūno Barto filmas „Sutemose“ (Lietuva, Prancūzija, Čekija, Serbija, Portugalija, Latvija, 2019) iš naujo nekuria pokario pasipriešinimo mito, bet kartu ir jo negriauna, filmo pabaigoje suteikdamas partizanų žūties vaizdams krikščioniškosios ikonografijos bruožų. Vis dėlto Bartas pasakoja kitą pokario Lietuvos istoriją. Jo rūškanose „Sutemose“ nepritaptų ne kartą filmuose matyti švarūs, naujutėles išlygintas uniformas vilkintys, gyvybę aukoti pasirengę partizanai, tarsi maldą kartojantys pakilius žodžius apie meilę tėvynei, ir riboti, karikatūriški piktadariai rusai.

„Sutemose“ kiekvienas kažką slepia, kažko bijo ar laukia. Gal tik partizanai susitaikę su tuo, kad nieko nebus, nes jau garsiai abejoja amerikiečių pažadais išlaisvinti Lietuvą. Nors epizodiniam personažui – ūkininką Pliaugą įskundusiam samdiniui Ignui – Bartas (kartu su scenarijaus bendraautore Aušra Giedraityte) padovanojo naivią viltį, kad kai žemė bus padalyta po lygiai, visi gyvens geriau. Tačiau veikėjai vis rečiau gali atsiremti į savo viltis, nes 1948-ųjų Lietuvos tikrovė ir perkeltine, ir tikrąja to žodžio prasme skendi sutemose – istorijos, žmogiškosios prigimties, nusivylimo.

Priešingai nei ankstesniuose Barto filmuose, „Sutemose“ daug veikėjų, ir nė vieno negali pavadinti pagrindiniu. Ūkininkas Jurgis Pliauga (Arvydas Dapšys) lyg prieš savo valią atsiduria filmo pasaulio centre. Jo ūkis yra pamiškėje, todėl Pliauga sulaukia nekviestų svečių ir iš miško, ir iš miestelio, tik vieni ateina naktimis, kiti atvažiuoja lydimi kareivių arba stribų. Riba tarp pastarųjų gerokai nusitrynė. Pliauga vienodai nuolankiai paklūsta partizanų ir sovietų valdžios reikalavimams, nes neturi kitos išeities. Jis viliasi išlikti, išsaugoti jausmų trupinius ir artimus žmones. To tikisi ir Pliaugą mylinti samdinė Agnė (Vita Šiaučiūnaitė).

Pliaugos augintinis, lyg ir paauglys Untė (Marius Povilas Elijas Martynenko) klaidžioja po apylinkes, užsuka pas partizanus, stebi kaimynus, klausosi, žiūri. Regis, jo akimis ir matome beveik viską, kas vyksta filme, nors tradiciškai susitapatinti su Unte nepavyks. Ypač po pokalbio su Pliauga, per kurį šis papasakos apie Untės tėvus, kyla įspūdis, kad Untė atsirado kaime staiga ir nežinia iš kur, nes jis, regis, neturi prisiminimų. Apie jį nieko daugiau ir nesužinome. Tad Untės funkcija gana simbolinė. Neatsitiktinai šis personažas montuojamas su vieninteliais laisvę simbolizuojančiais kadrais – gervių šokiu apsnigtoje pievoje ir finaliniu jų skrydžiu.

Kiekvienas „Sutemose“ pasirodęs personažas iškart įsimena. Net dvi išsigandusios, kažkodėl valdžios atstovų, verčiančių kaimiečius pasirašyti už obligacijas, atsivežtos merginos, nors net jų veidų nespėji įsižiūrėti. Tik partizanai iš pradžių atrodo panašūs, bet pamažu tarp jų išsiskiria rašytinio žodžio galia dar tikintis Salvijaus Trepulio diakonas. Jis bendrauja su Unte ir yra ne toks pasyvus kaip kiti. Vėliau iš pokalbių nuotrupų ima ryškėti medicinos seselės Eglės (Erika Račkytė) drama.

Kiekvienam pasirodžiusiajam ekrane teks išgyventi prievartą. Kartais ji rodoma gana natūralistiškai, kaip kad raudanti partizanų nužudyto išdaviko šeima. Visi personažai savaip tragiški ir sufleruoja atminties istorikų dažnai pabrėžiamą teiginį, kad kiekviena partizaninė kova neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, atsiduria ties banditizmo riba.

Bartas neidealizuoja lietuvių kaimo. Begalinis skurdas, sunkus darbas, noras praturtėti skatina įskundimus, nepasitikėjimą kitais, pavydą, kuriuo mielai naudojasi sovietų valdžia. Tarp tų apskurusių, po karo dar labiau nuskurdintų išsigandusių žmonių Pliauga išsiskiria nebent tuo, kad kadaise dėl pinigų vedė dvarininkaitę Eleną (Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė), kuri jo nekenčia ir visaip žemina. Man pasirodė, kad aktorė kuria atskirą istoriją, kuri, deja, nelabai siejasi su tuo, kas vyksta ekrane, tiksliau, nesutelpa filme. Švelniai tariant, filmo dramaturgija apskritai gana neapibrėžta. Kita vertus, akivaizdu, kad režisieriaus stilius keičiasi, kad Bartas tapo atviresnis išoriniam pasauliui ir tradiciškesniam pasakojimui apie jį.

Kaip visada, Bartas pakvietė į filmą ir neprofesionalių aktorių. Jų gyvenimas atsispindi veiduose, todėl ir beveik be žodžių jie pasako daug. Kaimiečiai vilki tokius pat varganus drabužius, yra apšepę bei purvini kaip ir partizanai, kurie nuolat gūžiasi nuo šalčio. Ypač savo palapinėse. Šaltis persmelkia kiekvieną filmo „Sutemose“ kadrą, net ir Pliaugos namuose, kur skuba sušilti ir išsidžiovinti drabužius priklydusios merginos. Nors filmo pradžioje Bartas ilgai rodo karštą vandenį, kuriuo prausiasi Untė, ar Agnės išvirtą karštą sriubą, šaltis niekur nedingsta. Operatorius Eitvydas Doškus iš to šalčio, prieblandos, purvino sniego kuria unikalią, įtaigių garsų (kompozitorius Jakubas Ratajus, garsas Vladimiro Golovnickio) pripildytą filmo atmosferą, kuri nusėda giliai viduje. Atmosfera atspindi sustingusio laiko ir sustingusių sielų erdvę „Sutemose“. Šią erdvę tiksliai įvardija vienas kadras – nakties šviesoje ežero paviršiumi judantys partizanų šešėliai. Tai ne tik nuoroda į neišvengiamai artėjančią mirtį. Greičiau į tai, kad jie jau mirę ir sau, ir kitiems.

Bartas visada mėgo tyrinėti su ekstremaliomis aplinkybėmis susidūrusius personažus, jų gebėjimą jausti ir kartu suvokti savo jausmus, jų konfliktus, siekius, trumpai tariant, tai, ką prancūzai vadina condition humaine. Barto filmuose bet kokia patirtis dažnai atveria duris į mirtį, išnykimą, savęs paneigimą. „Sutemose“ jis taip pat stebi kraštutines savo personažų būsenas – neviltį, išsekimą, baimę išduoti ir būti išduotiems. Šios būsenos filme išsamiausiai ir apibūdina beveik bežodžius partizanus.

Visada bijau klausimo, apie ką yra filmas, nes lengva viską supaprastinti. „Sutemose“ tik iš dalies yra filmas apie tai, koks sudėtingas, dramatiškas ir nevienprasmiškas buvo pokaris Lietuvoje. Bartas rodo, kad jokio pasirinkimo nebuvo. Gal todėl iki šiol netyla pokario tragedijų atgarsiai, jomis manipuliuoja politikai, naudojasi pseudopatriotai, o apsukrūs kinematografininkai suka filmus-plakatus, beje, profesionalumu nusileidžiančius sovietų pasakojimams apie miško „banditus“. Net keista, iš kur Lietuvoje tiek naujų propagandistų, pasirengusių visais būdais puošti ir gražinti šalies praeitį.

Bartui pseudopatriotų nostalgija svetima. Vietoj plakatiškos odės jis siūlo prisiminti, kuo gali pavirsti skriaudžiami, išnaudojami, bauginami žmonės. Gaila, kad režisieriui nepavyko sukurti istorinio filmo apie Pilėnus. Man regis, „Sutemose“ Bartas bando suprasti, kur slypi lietuviškos savidestrukcijos genas, vejantis į iš anksto pralaimėtų mūšių laukus, depresiją, neviltį, susinaikinimą. Kas tą geną skatina, puoselėja, ugdo, kaip jis įleidžia šaknis į atmintį ir nepastebimai ima lemti tautos likimą.