Kultūra

2019.12.23 13:13

Glubokas: Vytis ant baltarusiškų paminklų, lietuviškų paštų projektavimas ir Czeslawo Miloszo tėvų namas

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2019.12.23 13:13

Glubokas – Polocko kunigaikštystės kaimas, žinomas jau nuo 16 amžiaus pradžios kaip LDK miestelis, buvęs geroje prekybinėje vietoje – ant senojo Smolensko kelio. Įdomu tai, kad miesto vardas kilo iš  žydiško ežero pavadinimo.

18 amžiaus pabaigoje šis miestelis atiteko Rusijos imperijai, priklausė Vilniaus gubernijai, turėjo apie penkis tūkstančius gyventojų. Tapukariu Glubokas įėjo į Lenkijos teritoriją, jam buvo suteiktas miesto statusas.

Komunalinės taupomosios kasos pastatas

Laidos „Stop juosta“ komanda keliaus prie komunalinės taupomosios kasos pastato. 1938-ieji. Taupomoji kasa Gluboke buvo įsteigta prieš dešimt metų, čia palankiomis sąlygomis buvo galima gauti paskolą smulkiai prekybai ar žemės ūkiui.

Pirmasis taupomosios kasos pastato aukštas su dideliais langais, skirtais virtinoms buvo nuomojamas krautuvėms, čia neišliko autentiškos dekoro detalės. „Dar prieš dvejus metus čia galėjote pamatyti originalius granito laiptus. Deja, nei vieno tarpukario pastato Gluboke valstybė nesaugo, todėl savininkai gali daryti su jais ką tik norintys“, – pasakoja kraštotyrininkas Kastusis Šytalis.

Šiandien Glubokas – Vitebsko srities miestas, rajono centras ir populiari turistinė vieta. Kaip ir kituose Baltarusijos miestuose, čia liko visi sovietiniai gatvių pavadinimai.

Nepalanki tarpukario Lenkijos politika

Tarpukario Lenkijos politika nebuvo palanki baltarusių kalbai ir kultūrai: buvo atidaromos tik lenkiškos mokyklos, platinama lenkų spauda, tačiau tuo pat metu prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, kurio židinys buvo Vilnius. Būtent Vilniuje pradėtas leisti pirmasis baltarusiškas laikraštis „Naša niva“ .

Baltarusijos ir Lietuvos politinis veikėjas Vaclovas Lastouskis buvo vedęs lietuvių rašytoją Mariją Ivanauskaitę – vieną iš Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu rašiusių seserų. 1918 metais Lietuvos tarybos narys, vadovavęs Nepriklausomos Baltarusijos Liaudies Respublikos vyriausybei tremtyje. Sugrįžęs į tėvynę, buvo suimtas ir ištremtas į Rusijos gilumą, vėliau – sušaudytas. Toks likimas laukė visų nepriklausomos Baltarusijos politikų, kurie patikėjo sovietų valdžios kvietimu sugrįžti. „V. Lastouskis buvo vienas tų žmonių, kurie 20 amžiaus pradžioje puoselėjo baltarusių tautinio atgimimo idėjas“, – teigia kraštotyrininkas Kastusis Šytalis.

Zakopanės stiliaus valstybės tarnautojų kolonija

Laidos „Stop juosta“ komanda taip pat aplankys valstybės tarnautojų koloniją, pastatytą 1925-aisiais. Tai – Vilniaus architekto Juliuszo Kloso suprojektuoti 6 dviejų butų mediniai namukai.

Tai pačiai kolonijai priklausė ir dviejų aukštų mūrinis namas, kurį aukštai ant kalno pastatė Varšuvos architektas ir dailininkas, Rygos politechnikos universiteto absolventas Adolfas Inatowizcius-Lubianskis.

Name buvo 8 kelių kambarių butai ir dar 10 kambarių, skirtų viengungiams. Sovietiniai metais pastatas stipriai nukentėjo nuo gaisro. Šiandien šis profesinio technikos licėjaus mokomasis korpusas yra sunkiai atpažįstamas, tačiau šiek tiek autentikos išliko pirmame aukšte. „20 amžiaus pradžioje daugelis Rytų Europos šalių ieškojo nacionalinio architektūros stiliaus. Lenkai sukūrė stilių Podhalės regiono liaudies architektūros pagrindu“, – pasakoja kraštotyrininkas K. Šytalis.

Atėjus sovietams, šiame name buvo įkurta pedagoginė mokykla, kurios studentai, protestuodami prieš sovietų valdžios vykdomą rusinimą, 1945 metais įkūrė pogrindinę „Baltarusių patriotų sąjungą“ – baltarusių kalbai ir kultūrai palaikyti. Anuomet buvo tikėtasi, kad kils dar vienas karas, ir Baltarusija galės atkurti nepriklausomybę. Ši organizacija veikė 2 metus, vėliau jos nariai buvo suimti.

Aplinkui šią buvusią valstybės tarnautojų koloniją buvo susodinti maumedžiai tam, kad primintų Lenkijos tatrų – Zakopanės kraštovaizdį.

Patriotiško Baltarusijos jaunimo susirinkimai

Laidos „Stop juosta“ komanda keliaus gatve, kuri ilgą laiką buvo vienas iš pagrindinių LDK kelių, vedančių iš Vilniaus į Polocką. Tarpukariu gatvė vadinosi Henryko Sienkiewicziaus, sovietmečiu – Maksimo Gorkio. Čia stovi Klaudijaus Duž-Dušausko tėvų namas.

Klaudijus Duž-Dušauskas – tarpukario Lietuvos architektas-modernistas, dirbęs su tokiais meistrais kaip Aleksandras Gordevičius ar Vladimiras Dubeneckis, projektavęs daugelį pašto pastatų visoje Lietuvoje.

Įdomu tai, kad ir šiandien, prie šio namo susirenka patriotiškai nusiteikęs Baltarusijos jaunimas. Vietos valdžia demonstrantus išvaiko.

Amžininkas, pergyvenęs šešias valdžias

Iš Drujos laidos „Stop juosta“ komanda keliaus į Postavus – pas amžininką Antoną Fursą, priklausiusį minėtai Baltarusijos patriotų sąjungai. Vokiečių okupacijos metais Antonas mokėsi Glubokoje, ketino tapti mokytoju. 1947-aisiais studentą areštavo ir nuteisė 15 metų lagerio. Po to buvo priverstas išvykti į Kazachstaną, į namus grįžo tik po 30 metų. Šiandien Antonui Fursui – 92 metai ir kaip pats sako – pergyveno šešias valdžias. „Materialiai gyvename gerai, man pensijos užtenka, bet nacionalinė politika – niekam tikusi. Rusija mus stipriai spaudžia, Baltarusiškai šnekančių baltarusių beveik neliko, visur – rusų kalba“, – atvirauja A. Fursas.

„Ir Lietuvai nekas turėti tokį kaimyną kaip Rusija. Jums reikia galvoti. Ką galvoju apie Lietuvą? Gerai galvoju, juk kadaise buvome viena valstybė nuo jūros ligi jūros. Tada, kai pas jus buvo Sąjūdis, jūs protestavote, televizijos bokštą ėmė. Atsimenu mano žmonelė, kai televizijos bokštą šturmavo, tai ji ant kelių suklupusi meldėsi už lietuvius“, – laidoje „Stop juosta“ pasakoja amžininkas.

Stop juosta. Maršrutas nr. 98 – Glubokas: Vytis ant baltarusiškų paminklų, lietuviškų paštų projektavimas ir Česlovo Milošo vaikystė