Kultūra

2020.01.01 08:37

Lietuvių menininkė susapnavo kūrinį iš spagečių – atsibudusi už jį pelnė apdovanojimą

Ramutė Rachlevičiūtė, „Kultūros barai“2020.01.01 08:37

Vokietijoje gyvenančiai menininkei, tekstilininkei Almyrai Bartkevičiūtei-Weigel šiuolaikinės technologijos neleidžia „atplyšti“ nuo Lietuvos. „Niekas daugiau nebesistebi mano lietuvišku pasu, kaip 1992-aisiais, kai traukiniu važiavau per Lenkiją į Austriją, o pasieniečiai, vartydami mano pasą, matyt, galvojo, kad esu „ateivė“ iš nesamos šalies“, – prisimena kūrėja, kalbinama menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės.

– Beveik prieš dvidešimt metų emigravote. Kaip jus paveikė ši patirtis?

– Jau 18 metų gyvenu Berlyne, bet šiuolaikinės technologijos leidžia nesijausti „atplyšusiai“ nuo Lietuvos. Pasaulis tapo beribis. Galime atsiverti jam, sėdėdami namų kėdėje, galime naudotis visa mums reikalinga informacija, nepajudėję iš vietos. Galime keliauti, kur panorėję. Niekas daugiau nebesistebi mano lietuvišku pasu, kaip 1992-aisiais, kai traukiniu važiavau per Lenkiją į Austriją, o pasieniečiai, vartydami mano pasą, matyt, galvojo, kad esu „ateivė“ iš nesamos šalies. Bet aš, neturėdama anuomet privalomos vizos, sugebėjau pervažiuoti Austrijos – Vokietijos sieną ir sugrįžti atgal.

Nesvarbu, kur atsidurčiau, mano šaknys yra Lietuvoje ir kaip menininkė atstovauju Lietuvai. Kūrybos geną pabudino ir brandino aplinka, kuri mane supo, mokytojai, padėję atrasti kūrybines gelmes savyje, skatinę tobulėti, ir daug kitų aplinkybių. Esu už tai dėkinga.

Visada džiaugiuosi, kai gaunu iš Lietuvos kvietimą dalyvauti meno projektuose. Tada jaučiuosi reikalinga, žinau, kad nesu pamiršta.

– Kaip jūsų gyvenimas, kūryba pasikeitė, Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

– Kai ateina laisvė, pirmiausia turime išmokti su ja gyventi. Nepažįstamas jausmas – atsiveria nauji toliai, nauji horizontai. Turime tai suvokti, kad išdrįstume pasinaudoti naujomis galimybėmis. Kyla ir pavojų. Kad jų išvengtume, svarbiausia išsiaiškinti esmines vertybes ir išmokti pasirinkti. Taip sakydama galvoju globaliai.

Mano gyvenimas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, radikaliai pasikeitė. Pati pradžia, gyvenimo skirtumai ryškiausiai išlikę atmintyje. 1992 m. atsidūrusi Austrijoje, Zalcburgo vasaros menų akademijoje, patyriau tikrą kultūrinį šoką. Grįžusi į Kauną negalėjau kurti diplominio darbo, prašiau dėstytojų truputį palaukti, kol atsipeikėsiu, galėsiu susikoncentruoti. Meno, kurį ten mačiau, įtaka irgi buvo didžiulė. Sukūriau labai inovatyvų diplominį darbą, kuris per gynimą sulaukė prieštaringų vertinimų. Iš šių dienų perspektyvos puikiai galiu tą suprasti – panaudojau naujas medžiagas, taikiau naujus plastinius sprendimus, jų kaip reikiant pati dar nesuvokusi, be to, jie pernelyg kirtosi su tuometiniu Lietuvos meno kontekstu.

– Ar dabar jaučiatės esanti savo gyvenimo režisierė? O gal tikite iš anksto nulemtu likimu?

– Jaučiuosi esanti savo gyvenimo režisierė, bet aukščiau režisierės visada yra dar ir „teatro direktorius“. Netikiu iš anksto nulemtu likimu, tačiau tikiu kvietimu ir atsiliepiu į tą kvietimą. Arba paklūstu, arba ne. Paklusus reikalai klostosi sklandžiai. Neatsiliepus į kvietimą ar jo neišgirdus, tenka aklai klajoti būties labirintais. Dialogas – pati svarbiausia kalbėjimosi forma. Tai daro įtaką ir gyvenimui, ir kūrybai. Stebiu aplinką, bandau įžvelgti ženklus, kurie nukreiptų mano mintis, žingsnius, veiksmus tinkama linkme.

– Ar jums svarbi plačiosios publikos nuomonė? Ar susidūrėte su aršia savo kūrybos kritika?

– Visada malonu, jei publikai patinka tai, ką kuriu. Nebijau kritikos, ją netgi mėgstu, tik gaila, kad žiūrovai ne visada išdrįsta pareikšti neigiamus vertinimus, o teigiamų esu jau daug girdėjusi. Mielai priimu kritiką, bet neleidžiu, kad mano kūrybai ji darytų didesnę įtaką, negu man pačiai norisi. Sakyčiau, geriausia savo kūrybos vertintoja esu aš pati.

Kartais būna nelengva suspėti perskaityti periodinės spaudos apžvalgas ar sužinoti visas, aktualijas. Spaudos man tenka dviguba norma – ir lietuviškos, ir vokiškos.

– Ar namiškiai visada palaiko jūsų kūrybinius planus?

– Esu dėkinga savo šeimai, kad mane supranta ir padeda įgyvendinti kūrybines idėjas. Mano vyras žavisi tuo, ką darau, palaiko, jei ištinka kūrybinė krizė. Prireikus net pasirenku jį modeliu savo darbams. Abu mėgstame keliauti. Kai parodos vyksta kituose miestuose ar kitose šalyse, važiuojame visa šeima ir pasidarome mažą šventę.

– Ką jums reiškia palikti namus? Ar galite kurti ne namuose, ne savo dirbtuvėje?

– Aš galiu kurti, būdama bet kurioje pasaulio vietoje. Kūryba man nenutrūkstamas procesas, visur esantis, kaip ir Esatis. Aišku, smagiausiai jaučiuosi savo dirbtuvėje, – ten labiausiai susikaupiu ir mėgaujuosi ramybe. Bet smagu dalyvauti simpoziumuose, pleneruose, kai esi su kolegomis, daliniesi idėjomis.

– Ar didžiuojatės esanti moteris? Ar būtumėte daugiau pasiekusi, jeigu ne žmonos, mamos ir kiti moteriški vaidmenys?

– Būti moterimi, vadinasi, suspėti apglėbti ir sustyguoti tris pagrindines gyvenimo sferas – namus, meną ir keliones. Praėjus keletui metų po vedybų, pradėjau suprasti posakio – dovanoti vyrui ranką ir širdį – reikšmę. Moters rankos namuose visada juda, jos viską liečia ir keičia, yra stebukladarės. Ir taip diena iš dienos. Buitis reikalauja savo duoklės. Širdžiai irgi turime skirti laiko – turime ja pasirūpinti kaip gėlynu, kad rūpesčiams prispaudus, neužželtų piktžolėmis. Visi trokštame tik vieno dalyko – meilės.

Linkėjau sau tapti ne tik menininke, norėjau turėti ir daugiau pareigų – žmonos, mamos. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad turiu puikią šeimą – rūpestingą vyrą ir nuostabų sūnų. Noriu ir galiu viską suspėti. Man patinka būti moterimi.

– Koks buvo jūsų debiutas, svarbiausios grupinės ir asmeninės parodos?

– Ryškiausiai prisimenu vieną iš pirmųjų Kauno tekstilės bienalių, kurioje eksponavau kūrinį „Nekabink makaronų“. To meto tekstilės kontekste jis buvo labai netikėtas, nes… iš spagečių. Prieš parodos atidarymą sapnavau, kad mano darbas nukrito ir subyrėjo. Atėjusi į atidarymą radau jį kabantį, o netrukus buvau apdovanota už netradicinių medžiagų panaudojimą ir novatoriškumą.

Labai įsiminė 2005 m. mano pačios kuruota paroda „Jaunoji Lietuvos tekstilė“ Kiornerparko galerijoje Berlyne, paroda „Modernus Pabaltijo tekstilės menas“ (Moderne Textilkunst des Baltikums) Dortmunde, „Lietuvos tekstilės menas“ moterų kūrybos muziejuje Kelne. Jos sulaukė labai didelio Vokietijos žiūrovų pripažinimo. Pirmoji buvo net lyginama su tuo pat metu Berlyne veikusia labai populiaria Niujorko MoMa paroda. Visada džiaugiuosi atsirandančiomis progomis Vokietijoje pristatyti ne tik savo, bet ir kolegų iš Lietuvos kūrybą.

Man kiekviena paroda – šventė. Eksponuodama darbus tam tikroje erdvėje pradedu jausti šventišką nuotaiką. Tuo metu atplyštu nuo įprastos kasdienybės, mėgaujuosi buvimu kitokioje aplinkoje. Šventės kulminacija vyksta per atidarymą, o tęsiasi iki parodos pabaigos.

– Ar galėtumėte apibūdinti savo ideologines nuostatas, politinius įsitikinimus? Ar jaučiatės socialinės bendruomenės dalimi? Ar laikėtės / laikotės apolitiškumo, politinio indiferentiškumo ir manote, kad tai geriausias menininkės pasirinkimas?

– Socialiniai klausimai man labai svarbūs. Esu viena iš daugybės skubančių ir nuolat užsiėmusių žmonių. Mane labai domina vidiniai pasauliai – mano ir kitų. Tai, kas išorėje, mums visiems matoma ir prieinama, o kas viduje yra labai paslaptinga ir individualu. Noriu gražių santykių, malonaus bendravimo, geros nuotaikos. Bet dažnai būna priešingai. Tenka pripažinti, kad gyvenime esama visko – ir grožio, ir bjaurasties.

– Kokios epochos – klasikos, modernizmo ar postmodernizmo – idealai, samprata jums priimtinesnė?

– Man asmeniškai priimtiniausia klasika ir modernizmas. Noriu pati kurti ir matyti kitų sukurtą meną tokį, kuris jaudina, suvirpina sielą, pakylėja virš kasdienybės. Man svarbi estetika, inovacijos, intelektualios idėjos. Optiškai menas turi būti labai estetiškas, tada net ir bjaurūs dalykai praranda savo bjaurumą. Menas tam tikru atžvilgiu primena meilę, galinčią nuginkluoti net pikčiausią priešą.

– Ar jums svarbus yra tikėjimas?

– Prisimenu save paauglystėje ir jaunystėje, kai viduje jaučiau tuštumą ir didžiulį kažko laukimą, ilgesį, be to, nuolatinį aplinkos spaudimą. Kūnas atrodė išsekęs, be vidinės energijos. Žinojau, kad yra kažkas daugiau, negu tai, kas matoma, kas materialu, apčiuopiama. Ir mane surado Dievas. Domėjausi įvairiais tikėjimais, bet širdį pasiekė ir joje pasiliko krikščionybė. Tada tarsi atgimiau, atvėriau savo širdį ir mokiausi gyventi iš naujo. Tai įvyko panašiu laiku kaip ir Lietuvos tautinis Atgimimas. Esu laiminga, kad turiu tikėjimą.

– Ar pavyko įgyvendinti visas savo svajones, asmeninius ir kūrybinius planus?

– Pavyko, bet vis dar svajoju... Kūryba laiko mane savo glėbyje (kartais, aišku, paleidžia). Ji – „motoriukas“, užvedantis mane naujiems ieškojimams. Sunku pasakyti, kur yra riba tarp jos ir asmeninio gyvenimo, bet jaučiu, kad jis stabilesnis, rutiniškesnis.

Kūryba – tarsi jūra su potvyniais ir atoslūgiais. Labiausiai „subanguoja“, kai aplanko puikios idėjos, atsiranda projektai, kuriems pritaria kiti asmenys arba institucijos. Tada sustiprėja motyvacija ir užplūsta kūrybinė energija. Dažniausiai tai būna pakvietimai į parodas arba finansinė parama projektams.

Didžiausias iššūkis, kai atvažiavau į Vokietiją, buvo rasti savo kaip menininkės vietą internacionalinėje meno scenoje. Tekstilė čia laikoma tiesiog mados dizainu. Apie mūsų, lietuvių, pavadinčiau, ypatingą tekstilės meno fenomeną mažai kas žinojo. Tai įkvėpė mane organizuoti pirmąją Lietuvos tekstilės meno parodą Berlyne.

– Jeigu reikėtų pasirinkti vieną savo kūrinį, kuris geriausiai pristatytų jūsų kūrybą, koks kūrinys tai būtų? Kada ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo sukurtas?

– Mano prijuosčių projektas. Ryškiausi trys objektai – jaunamartės, kirpėjos ir namų šeimininkės prijuostės. Ciklą sukūriau 2005-aisiais, rengdama Lietuvos tekstilės parodą Berlyne.

Prijuostė, kaip drabužis ar tautinio kostiumo dalis, labai mane sudomino. Tai įvyko tuo metu, kai pati nuolat sukiojausi virtuvėje, auginau kūdikį. Namų šeimininkės vaidmuo ir meno ilgesys tam tikrą laiką buvo mano kasdienybė. Kai giliau pasidomėjau prijuosčių tema, mane įkvėpė mintis, kad anksčiau moteris, nešiodama tautinį kostiumą, be prijuostės neišeidavo iš namų, nes tikėjo, kad prijuostė saugo jos sielą nuo blogo aplinkos poveikio. Šis svarbus tradicinis tautinių drabužių elementas savo semantine prasme ir paskatino mane toliau narplioti šiuolaikinėms moterims aktualias temas. Kurdama šį projektą, išradau gausybę technologinių gudrybių, naudojau karštus klijus, kurie ilgą laiką buvo ypač svarbi mano darbų medžiaga.

– Papasakokite, kaip jums apskritai sekasi Berlyne?

– Čia yra apie 28 000 menininkų. Tad vieniša savo srityje nesijaučiu (juokauju). Didžioji mano kasdienybės dalis prabėga toje miesto dalyje, kur gyvenu ir netoliese turiu studiją. Neukelno gyvenamasis rajonas labai kontrastingas, įvairaspalvis – žmonių, tautybių, veiklos atžvilgiais. Čia nenuobodu, gyvenimas verda ir dieną, ir naktį. Šalia yra puikus laisvalaikio parkas, kur anksčiau buvo oro uostas – Tempelhofas. Profesinis ir visuomeninis mano gyvenimas labai aktyvus – bendradarbiauju su šios miesto dalies kultūros organizacijomis, vedu meno kursus, dalyvauju bendruomenės veikloje. Berlynas – didelis, įvairus, įdomus miestas. Čia kiekvienas žmogus gali rinktis sau tinkamą gyvenimo būdą, laisvalaikio pomėgius, maistą, drabužį.... Aš mėgaujuosi plačia kultūrine programa, kurios šiame mieste nestinga. Bendrauju ir su lietuvių bendruomene, lankausi Lietuvos ambasados organizuojamuose renginiuose, turiu nemažai bičiulių. Smagu čia gyventi, bet malonu kuriam laikui ir išvažiuoti – pabėgti iš didmiesčio į tylią, jaukią vietelę. Kai nubunda šis poreikis, važiuoju į savo brangiąją gimtinę arba tiesiog į gamtą. Kartais atsiranda ir kiti kelionių tikslai, kuriuos padiktuoja parodų tvarkaraščiai.

Šį rudenį ėmiausi nemažo edukacinio projekto Frankfurte prie Oderio. Su Brandenburgo simfoniniu orkestru, su mokiniais ir visa kūrybine komanda rengiame kalėdinį spektaklį. Kuriu kostiumus ir sceninius objektus. Labai nekantrauju, viliuosi, kad viskas pavyks…

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.