Kultūra

2019.12.24 21:55

Traukia ar atstumia? – architektūros diskoteka ant pastato „vaiduoklio“ stogo

Kauno architektūros festivalis šiemet kvietė visus pasvarstyti, ar įženklinanti architektūra kuria, ar griauna miesto tapatybę. Daugybė pasaulio miestų varžosi dėl galimybės turėti pasaulinio garso architektų sukurtą pastatą (landmark). Tačiau tokie objektai dažnai statomi, neatsižvelgiant į esamą urbanistinę struktūrą, todėl drastiškai keičia susiklosčiusią istorinę aplinką.

Viešosiose diskusijose vis labiau abejojama, ar tikrai tie pastatai suteikia miestui išskirtinumo, gal atvirkščiai – naikina jo tapatybę, nes išderina, sujaukia vietos dvasią? Ar šie didžiuliai, reikia manyti, patogūs, įspūdingų formų ir konstrukcijų, tačiau su aplinka disonuojantys statiniai iš tikrųjų yra būtent tas viešasis gėris, kurio šiandieninė visuomenė laukia ir tikisi iš architektų? Kaip suderinti jos ir užsakovų norus? Galbūt „įženklinanti“ (landmark) architektūra su garsaus architekto vardu galėtų būti ne tik įmantrūs stikliniai bokštai, orientuoti į turistus, tenkinantys verslo interesus?

Gal architektūra taptų išskirtinė, būtų tikras konkretaus miesto ženklas, jei pabrėžtų vietovės savastį, darniai papildydama jau esamą urbanistinę struktūrą. Būtent tokios įženklinančios architektūros ir urbanistinės raiškos paieškoms buvo skiriamas pagrindinis Kauno architektūros festivalio dėmesys (1).

„Įženklinantys pastatai palieka gilų pėdsaką miesto urbanistiniame ir socialiniame audinyje. Jie kuria tam tikrus pasakojimus apie save pačius ir apie miestą, generuoja tam tikrą krūvį, kuris traukia arba atstumia skirtingas žmonių grupes, įgyja skirtingą prasmę įvairioms bendruomenėms. Tai yra vienas iš svarbiausių įženklinančio pastato bruožų,“ – teigia KAF koordinatorius Tautvydas Urbelis.

Ankstesnis Kauno architektūros festivalis įvyko 2016 m. Tai nėra itin ilgas laiko tarpas, tačiau dviejų upių miestas keičiasi ir modernizuojasi ypač sparčiai. „Manau, kaitos patosas dabar įgyja kiek kitokias, labiau sofistikuotas formas. Turint prieigą prie tendencijų, vyraujančių už Lietuvos ribų, vis mažiau lieka savitumo, bandoma suvokti globalų kontekstą ir keisti aplinką pagal jį. Konkrečiau tariant, bandoma, pasitelkiant architektūrą, tarsi stumti Kauną į priekį. Ar tai teisinga kryptis?“ – neslėpė abejonių koordinatorius.

Architektūros įdomybių kupini mėnesiai

Daugiau kaip du mėnesius trukęs Kauno architektūros festivalis buvo su trenksmu atidarytas ant įžymiojo viešbučio „Britanika“, kuris yra puikus įženklinančios architektūros pavyzdys, stogo. Pastatas, pramintas vaiduokliu, miesto gyventojams ir svečiams buvo atviras nuo rugsėjo 21 d. iki 23 d. Visi užsiregistravusieji galėjo užlipti ant „vaiduoklio“ stogo ir apžiūrėti pribloškiančią Kauno panoramą, klausydamiesi Ghia didžėjų, įsitaisiusių prie aukščiausio pulto mieste.

„Šis pastatas labai kontroversiškas, surengti atidarymą ant jo stogo buvo didelis iššūkis, bet puiki galimybė aptarti platesnį architektūros kontekstą, nepasiduodant tuščiam, apgaulingam patosui. Be to, žmonės, apsilankę atidaryme, galėjo geriau suvokti patį pastatą kaip miesto dalį – koks jis yra, ką jis reiškia. Kaip mes jaučiamės mieste, o ypač atsidūrę ant „vaiduoklio“ stogo, kokia turėtų būti šio pastato ir miesto ateitis?“ – svarstė Urbelis.

Dar vienas iš akį traukiančių pastatų, tapęs Kauno architektūros festivalio dalimi, buvo „Sakramentas“. Architektūros festivalis, sujungęs jėgas su Tarptautiniu Kauno kino festivaliu, spalio 3 d. sukūrė įsimintiną architektūros ir kino šventę. Ištaigingoje „Sakramento“ erdvėje lankytojai galėjo susipažinti su intriguojančia šio pastato istorija. Po ilgų užmaršties metų bažnyčia pagaliau atgimė kultūros lauke – tapo kino teatru. Tai paskatino kalbėtis apie glaudų kino ir architektūros ryšį (2).

Po ekskursijos buvo parodytas Jill Magid filmas „Pasiūlymas“ apie meksikiečių architektą Luisą Barraganą, kuris tradicinę meksikiečių architektūrą bandė derinti su modernizmu. Jo suprojektuoti šviesos ir erdvės lyrizmo sklidini pastatai, pasižymintys drąsiomis spalvomis ir griežta geometrija, padarė didelę įtaką architektūros raidai (3).

Festivalį vainikavo Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre vykęs Architektūros forumas. Žinomi pasaulio architektai, kritikai, istorikai kvietė diskutuoti, kokią įtaką miestams daro „ženkliški“ pastatai (4). Tarptautiniame forume dalyvavo pasaulyje puikiai žinomi architektai ir architektūros tyrinėtojai. Tarp renginio svečių buvo Ole Gustavsenas, vienas iš garsiosios Oslo operos architektų, Xanderas Vermeulenas Windsantas iš Olandijos – abu yra pelnę prestižinius šiuolaikinės architektūros prizus.

Kiti forumo dalyviai – portugalas Manuelis Airesas Mateusas, ispanas José Selgas (SelgasCano), Arno Brandlhuberis (TerrassenHaus), vienas iš Vokietijos paviljono Venecijos architektūros bienalėje 2016 m. autorių, meno istorikas iš Airijos Davidas Crowley (National College of Art and Design). Svečiai ne tik skaitė pranešimus, bet ir pristatė po vieną savo darbą, labiausiai atitinkantį šių metų KAF’e temą.

Parodų ir pristatymų įvairovė

Kauno architektūros festivalis supažindina ne tik su įženklinančių pastatų istorija, bet ir su architektais, kurie projektavo tuos pastatus arba iš profesinių paskatų stebėjo, kaip keičiasi Kauno architektūra įvairiais laikotarpiais.

Kauno menininkų namuose Aistė Ambrazevičiūtė spalio 4 d. surengė neįprastą parodą, pavadintą „Architekto herbaras“, skirtą specialiai Kauno architektūros festivaliui. Buvo pristatytas įsivaizduojamas Kauno raštų žemėlapis, tyrinėjantis miesto gamtinio paviršiaus įvairovę. Vienodas dėmesys teikiamas ir gamtinei, ir žmogaus sukurtai aplinkai, bet skirtingos Kauno erdvės buvo identifikuojamos ne pagal architektūrinę, o pagal gamtinę struktūrą. Šis projektas kvietė žiūrovus pažvelgti į savo aplinką kitaip, skatino grožėtis gamtos fantazija mieste (5).

Kauno menininkų namuose spalio 26 d. įvyko architektės, KAF’e kuratorės Rasos Chmieliauskaitės ir Kauno menininkų namų inicijuotas projektas „(Ne)matoma architektūra“. Siekta Lietuvos architektūros raidą nuo gotikos iki postmodernizmo nevizualiomis priemonėmis pristatyti neregiams ir silpnaregiams (6).

Pagrindiniai šių metų festivalio tikslai – atidumas aplinkai ir prieinamumas. „Architektūra suteikia tam tikrą tvarkos ir struktūros iliuziją laikiname ir nenuspėjamame pasaulyje. Padeda orientuotis erdvėje, bet kartu ir labai apriboja, nes nubrėžia griežtas trajektorijas, kaip judėti erdvėje, kaip elgtis, perša savo taisykles, nebūtinai tokias, kokiomis norėtume vadovautis. Tarsi darome tam tikrą kompromisą, kad išgyventume dirbtinėje aplinkoje, gana nejaukioje betono ir stiklo apsuptyje. Kita vertus, architektūrai būdingas paradoksalus dvilypumas. Tai žmogaus rankų kūrinys, bet savo masteliais, tūriais, medžiagomis ji labai tolima žmonėms, vis dėlto tai vieninteliai jų namai,“ – pabrėžė Urbelis.

Itin gausi, daugialypė Kauno architektūros festivalio programa įtraukė miestiečius į diskusijas apie juos supančią aplinką, parodė, kad architektūra turi du veidus – savą ir svetimą. Svarbiausia nuspręsti, kuris iš jų mums mielesnis...

1 https://kafe.lt/2019/

2 https://kafe.lt/2019/programos/kino-erdves/

3 https://sightlinesmag.org/the-proposal-jill-magid

4 https://kafe.lt/2019/programos/architekturos-forumas/

5 https://kafe.lt/2019/parodos/architekto-herbaras/

6 https://kafe.lt/2019/parodos/nematoma-architektura/