Kultūra

2019.12.22 14:10

Libertas Klimka. Sėdant už šventosios Kūčių vakarienės stalo

Libertas Klimka,etnologas2019.12.22 14:10

Gruodžio 22-sios ankstų rytmetį, 6 val. ir 19 minutę saulė savo kasmetinėje kelionėje ekliptika pasiekė tašką, labiausiai nutolusį nuo dangaus pusiaujo. Sakoma, ji įriedėjo į Ožiaragio žvaigždyno ženklą, pradėdama astronominę žiemą. Ši saulėgrįžos diena bus pati trumpiausia metuose, tik 7 val. ir 14 minučių trukmės.

Dar pora dienų ir – visų laukiamos didžiosios žiemos šventės! Kūčios, šventosios Kalėdos, kūdikėlio Jėzaus gimimas, o tada netrukus ir Naujieji Metai! Naujos viltys ateičiai, siekiams ir svajonėms… Gražiausios šventės ir dideliam, ir mažam.

Šventoji Kūčių vakarienė – bene vienintelė tautinė tradicija, kurios laikosi kiekviena lietuviška šeima. Su krikščioniškąja vigilijos esme čia gražiai susilieja prosenoviški tautos papročiai. Lietuviškos Kūčios – tai šeimos šventė; jos metu dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems – už paramą ir meilę.

Kartu lyg prisišliejame prie tautos tradicijų tūkstantmečio ąžuolo kamieno. O juk šis turi ir žaliuojančių šakų, ir nudžiūvusių, ir kardu nukapotų… Tegu žvakelė ant Kūčių stalo primins, kad lietuvių tauta turi savo istorinę užduotį. Tai – išlaikyti gimtąją kalbą, istorinę atmintį, etninę kultūrą, liaudiškąsias tradicijas ir papročius. Išlikti savimi laisvų tautų bendrijoje Europoje ir pasaulyje…

Kūčių papročiai vienija tautą, tačiau atskirais bruožais juose yra nemažai regioninių skirtumų. Ir ypač tai pasakytina apie Kūčių valgius.

Galgi verta suminėti, kurios tautinės tradicijos yra svarbiausios susėdus prie šventosios vakarienės stalo? Ko nereiktų užmiršti iš senolių pamokymų, šventiniuose rūpesčiuose užsisukus? Stalą dengdavo balta linine staltiese, viduryje statydavo kryželį. Bet dažniau jį guldydavo, vaikams sakydami, kad juk laukiamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Stalo kampus papuošdavo eglišakiais, o po staltiese šieno paklota. Šalia kryželio – kalėdaičiai (plotkelės) ir paraikyta juoda ruginė duona. Nuo jų dalijimosi po maldos bus pradėta šventoji vakarienė. Virš stalo – iš šiaudelių sunarstytas sodas, kurio viduryje – raudonskruostis obuolys, kaip saulutė sukinėjasi.

Šventiniai Kūčių valgiai gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat ir iš gamtos dovanų – uogų, grybų, riešutų, žuvų. Ir nereikia nieko pernelyg smulkinti, gaminant patiekalą. Viskas turi būti kaip kadaise – juk norima pavaišinti ir protėvių vėleles. Apie senolius kalbama ir prie stalo, – vaikams pasakojama, kokie jie buvo, kaip klostėsi jų gyvenimas, ko gražaus galima iš jų pasimokyti.

Kūčių papročiai vienija tautą, tačiau atskirais bruožais juose yra nemažai regioninių skirtumų. Ir ypač tai pasakytina apie Kūčių valgius. Etnografai iš viso Lietuvoje tradicinių priskaičiuoja daugiau šimto, nors ant stalo reikėdavo tik devynių. Tiesa, vėlesniais laikais valgių skaičių žmonės padidino iki dvylikos ar trylikos, tardami tiek buvus metų mėnesių ar apaštalų. Aukštaitijoje ant stalo būtinai dedami virti kviečiai. Jie paprastai užpilami medaus „salde“. Senovėje buvo mėgiamas šustinis – tokios avižinės bandelės. Vilnijos kraštui būdingas valgis yra virtinukai su aguonų įdaru.

Išskirtinai lietuviškas Kūčių paprotys – kūčiukų su aguonpieniu valgymas. Įvairiose vietovėse jie vadinami skirtingai: prėskučiais, sližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais.

Įdomus patiekalas – „põliauka“ – ruginių miltų rauge virtų džiovintų baravykų sriuba. Žemaičiai dažną valgį paskanina paspirgintomis ir sutrintomis kanapėmis. Labai jų mėgiamas patiekalas yra „cibulynė“ – svogūnų griežinėlių rasalas, į kurį priberta sutrintos, ant žarijų paskrudintos silkės galvos; valgoma su karštomis bulvėmis. Prie „cibulynės“ tinka ir „kiunkė“ – žirnių bei bulvių košė. Dzūkai verda pasninkiškus barščius, kepa grikines „babkas“ ir papločius. Suvalkiečiai ant stalo pasitiekia virtų žirnių ir pupų, avižinio kisieliaus. Vakarienė šiame krašte užbaigiama, kai šeimininkas su pačia suvalgydavo obuolį pusiau, tarsi bibliniai Adomas ir Ieva.

Įdomiai žmonės aiškina šventosios vakarienės valgių prasmę. Žirniai ir pupos – tai Adomo ar kitų vargo žmonių ašaros; miežiai – juos valgę, akuotus nusitrynę, iš Rojaus išvaryti pirmieji žmonės. Kviečiai namams nešą skalsą, o žuvis primena apaštalus, kurie buvę žmonių sielų žvejais. Spanguolės gi apsaugo nuo piktos akies.

Išskirtinai lietuviškas Kūčių paprotys – kūčiukų su aguonpieniu valgymas. Įvairiose vietovėse jie vadinami skirtingai: prėskučiais, sližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais. Tai apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti; jie mažučiukai, nes vėlės neturinčios kūno; jų daug prikepama, nes mūsų giminėlė krašte prie Baltijos jūros gyvena nuo neatmenamų laikų. Ir dar per šventes prisimintini Šv.Tėvo Pranciškaus patarimai: mokykimės iš savo tautos istorijos ir išjauskime švenčių dvasinę esmę...

Šis komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.