Kultūra

2019.12.19 11:38

Dešimtojo dešimtmečio atminimas: prekinis fetišizmas ar laiko dvasia?

Castor&Pollux, „Šiaurės Atėnai“2019.12.19 11:38

Savo pačių laimei ar nelaimei, nieko negalime išgyventi du kartus. Į praeitį mus grąžina tik interpretacijos, kurias visada lemia dabartis. Ta dabartis, kaip ir jos projekcijos į praeitį, dažniausiai laikoma objektyvia, tai yra tokia, kokie yra joje dominuojantys, galią turintys diskursai. Istoriją dominuojanti galia privalo nuolat išnaudoti savo tikslams, ją formuoti, kruopščiai atskirdama atmintį nuo užmaršties, – ji privalo žinoti, kad, netyčia istorijai išsprūdus iš kontrolės spąstų, kartu su ja nuo grandinės nutrūksta ir dabartis, ir ateitis. Skatinti vienokią atmintį ir slopinti kitokią – ar ne tokią istorijos politiką turi omeny Gabrielis García Márquezas, savo „Šimte metų vienatvės“ kalbantis apie Makondo miestą apsėdusią užmarštį?

Atmintis gali būti skausminga arba žaisminga. Žaisminga ji būna tada, kai lieka neapklausta, kai vietoj psichoanalitiko kušetės ar tardytojo kambario atsiduria Haid Parke ar prezidentūros aikštėje, Seimo tribūnoje, socialiniame tinkle ar parodų salėje. Kalbame apie MO muziejuje tebeveikiančią parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Nors niekaip negalime priprasti prie erdvės trūkumo aikštėje šalia buvusio kino teatro (jo nekompensuoja nė šalia esantis „rūtų darželis“, kuriame valgydama sumuštinį jautiesi tarsi po stiklu), įeiname į balto kubo vidų. Mus dar sykį nupurto nuo ketvirtadieninio pasiūlymo patekti į muziejų pigiau mainais į žurnalą „Žmonės“. Visa tai nuteikia absoliučiam kičui, kurio tiek apsčiai niekada nepatyrėme net kitose privačiose galerijose. Tokio kičo negali atpirkti net garbingų kuratorių surinktas ekspozicinis reginys.

Ar pati paroda paneigia blogą nuojautą, kamuojančią visų pamėgtais laiptais lipant į trečią muziejaus aukštą? Ne. Parodoje pasijunti tarsi palėpėje ar persikraustydama. Daiktai, daiktai, daiktai, vaizdajuostės, audiokasetės, tariamai nostalgiškas dešimtojo dešimtmečio, kurį remdamiesi absurdiškais liberalų ideologo Francio Fukuyamos teiginiais vadinsime istorijos pabaigos dešimtmečiu, rokas, televizijos reportažai, to dešimtmečio meno nuotrupos. Gal ilgiau užsibūni tik prie Algirdo Tarvydo filmo „Gariūnų vyrai“, bet paskui irgi prisimeni jau jį mačiusi. Paskubomis išbėgusi į gatvę pagalvoji, kad šita paroda – grynas laiko švaistymas. Kodėl, o kodėl vietoj visų tų skudurų ir buitinio šlamšto nebuvo galima surinkti, tarkim, didesnės nuotraukų ekspozicijos? Tegu tai ir ne brangiai kainuojanti meninė fotografija, tebūnie tai buitiniai kadrai, gimę mūsų daugiabučių svetainėse ar virtuvėse, Gariūnuose ar šalia pirmojo prekybos centro „Pas Juozapą“, tebūnie tai mokyklinių vakarėlių, alaus gėrimo Vokiečių gatvėje ar prirūkytų kavinių scenos. Net tokia daugybės prastų nuotraukų ekspozicija būtų tapusi vertingesnė už visą tą muziejuje nežinia kaip atsidūrusį šlamštą.

Žinoma, svarbiausias čia yra fetišizmo elementas. Fetišu psichoanalizėje laikomas daiktas, kuris kūdikiui pavaduoja prarastą motiną. Kuo stipresnė trauma, tuo stipresnis ir fetišizmas, verčiantis mus be paliovos kaupti, kolekcionuoti, mėgautis daiktais. Kalbėdamas apie traumą, Slavojus Žižekas yra suabejojęs, kas mums, rytų europiečiams, buvo didesnė trauma – ar pats sovietmetis, ar dešimtajame dešimtmetyje pamažu atėjęs supratimas, kad ne visa, kas slypėjo ten, anapus geležinės uždangos, o dabar staiga buvo atidengta ir atsivėrė, prilygsta rojui. Vartotojų visuomenės iškilimas Lietuvoje ir buvo tos traumos, fantazijos, daugiau nei dešimtmetį, galbūt iki pat krizės mus kankinusios iliuzijos materiali išdava ir išraiška. Kaip ir žurnalo „Žmonės“ akcija. Fetišizmui, ką ir kalbėti apie Marxo aprašytąjį prekinį fetišizmą, reikalingas lėkštas mėgavimasis, džiaugsmas aptikus mėgstamą prekę ar eksponatą. MO muziejuje atsidūrę lankytojai patenka tarsi į prekybos centrą, kuriame mėgaujasi istorinėmis prekėmis. Juos aptarnauja režimui tarnaujanti ir prašmatniai apsitaisiusi ponia Atmintis. Ji gali postringauti apie ką tik nori ir bus mylima tol, kol vykdys valdžios užsakymą. Ji be paliovos tarška, užima visą eterį. Niekas negali paneigti džiugesio prisimenant dešimtmetį, kai jau buvo ir majonezo, ir žirnelių, ir iki soties pramogų.

„Tuštybių tuštybė“, – pagalvoji išėjusi į gatvę. Pabėgai iš muziejaus per greitai, bilietai neatsipirko, galva tuščia. Ir staiga prisimeni visai neseniai mačiusi Oskaro Koršunovo spektaklį pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę „Liučė čiuožia“. Spektaklyje vaidina jauni žmonės, studentai, bet jų ir režisieriaus prieiga prie medžiagos ir prie paties laiko, maždaug sutampančio su MO muziejaus parodos laiku, – visai kitokia. Ne veltui Koršunovo, kurio teatras iškilo tame pačiame istorijos pabaigos dešimtmetyje, spektakliuose daug smurto, prievartos, skausmo. Tame dešimtmetyje labai populiariose Marko Ravenhillo, Sarah Kane, Mariaus von Mayenburgo pjesėse, kurias šis teatras pristatė lietuviškai scenai, buvo kuriama nauja kritiška teatro kalba. Tai ypač pastebima būtent dešimtojo dešimtmečio britų dramaturgijoje, kuriai, kaip ir daug kam Lietuvoje, tie metai kėlė ne tik nusivylimą, bet ir egzistencinę skurdo, nedarbo, socialinės atskirties grėsmę.

Spektaklis „Liučė čiuožia“, kurio premjera įvyko šių metų sausį, savo lietuviška tematika yra artimas garsiajam „Išvarymui“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. „Tu toks nepakeliamai lengvas“, – šie merginos Liučės (akt. Taura Kvietinskaitė) savo vaikinui Feliksui (akt. Lukas Malinauskas) pasakyti žodžiai, Milano Kunderos parafrazė, apibūdina dešimtmetį, kai visko vertės matu tapo pinigai, kai viskas, įskaitant mūsų sąmonę, buvo privatizuota, kai, nepaisant patriotinės retorikos ir švediškų vilčių, daugelį mūsų lankė skurdas, kuris iškerojus socialinei nelygybei daug kam tapo nepakeliama našta. Pats spektaklis ir jame Luko Malinausko sugrotos dainos leido pajusti to dešimtmečio laiko dvasią, kuri neapsiribojo prekybos centrais, bet išliko visų mūsų nuotraukų albumuose, jei jų dar nesudeginome tikėdamiesi geresnių laikų.

Skirtingai nei MO muziejaus parodoje, spektaklyje ne mėgaujamasi atgal ant lentynų sustatytomis prekėmis – eksponatais, o klausiama: „Kaip gyvenome, kaip gyvename?“ Tokie egzistenciniai klausimai tampa savotiška kitokybe besimėgaujančiai realybei, bent vaizduotėje laikinai suardo jos galios tinklą, praskelia įtrūkį istoriniame pasakojime, pramuša dabarties paviršiuje tuščią ertmę. Toje ertmėje mes galime pradėti kurti kitokį istorinį pasakojimą, kitokią istorinę genealogiją. „Istoriją studijuoti verta tik tam, kad suvoktume tai, kas galėjo išsipildyti, bet neišsipildė“ – toks grafičio užrašas kažkada puikavosi ant pamiršto miesto sienos.