Kultūra

2019.12.21 13:54

Irena Alperytė. Atmintis tartum baltas kvadratas arba vienos katedros atminimui

Irena Alperytė 2019.12.21 13:54

Pasak Kembridžo universiteto Socialinės antropologijos katedros mokslininko Paulo Connertono, nors per pastarąjį ketvirtį amžiaus atminties tyrimų darbų parašyta daug, ir ne tik anglų, bet ir prancūzų, vokiečių bei italų kalbomis, atrodo gana keista, kad niekas negali paaiškinti, kodėl maždaug nuo 1980-ųjų užėjo tokia atminties tyrimų manija. 

Jo manymu, tai galima paaiškinti trijų galingų jėgų sankryža. Pirmąjį veiksnį galima būtų apibūdinti kaip ilgą Antrojo pasaulinio karo šešėlį. Kitas atminties tyrimų atsiradimo veiksnys buvo tai, ką galima pavadinti „pereinamuoju teisingumu“. Devintuoju ir dešimtuoju dešimtmečiais įvairiose šalyse vyko transformacijos – Argentinoje, Čilėje, Salvadore, Pietų Afrikoje, Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kai iš totalitarinės ar autoritarinės buvo pereita prie demokratiškesnės valdžios formos. Ir paskutinis reikšmingas veiksnys buvo dekolonizacijos procesas, kuris padarė labai didelį poveikį ne tik ankstesnėms šalims pavergėjoms, ypač Britanijai ir Prancūzijai, bet ir jų pavergtoms šalims, ypač Afrikai ir Indijai, kurios taip pat ėmėsi revizuoti savo prisiminimus, o buvusiose valstybėse „pavergėjose“ atsirado tai, ką galima apibūdinti kaip nostalgijos politika. Kaip sako medikai, kad žaizdos geriau gytų, jas reikia ventiliuoti. Lietuvoje dabar „madingas“ pokaris.

Tuo tarpu mes uoliai viską klijuojame pleistru. Kitaip tariant, leidžiame pūliuoti. Naikiname. Ne tik tiltų skulptūras. Ne tik vadų stovylas. Ne tik nuotraukas. Triname tapatybes. Kuriame naujas. Ar tikrai rankraščiai nedega? Neseniai viena ilgametė kinotyrininkė pasidalino naujiena, kad Lietuvos kino archyvas, kauptas ilgus dešimtmečius, Vilniuje, Ozo g. 4, neranda šeimininko. „37 vietas turinčią salę, įsikūrusią antrajame UAB „Lietuvos kinas“ pastato aukšte, galima vadinti Vilniaus kino veteranu, nesitraukiančiu iš žemėlapio jau ilgus metus“, rašoma UAB „Lietuvos kinas“ portale. „Tuos, kuriems pavyksta mus atrasti įsispraudusius sankryžoje didžiųjų sostinės mikrorajonų, visad su nuostaba pasitinka neatsiejama „Ozo kino salės“ dalis – tikrasis Vilniaus sinefilas Valdemaras Isoda, kiekvieno žiūrovo laukiantis kaip seniai matyto bičiulio“, tęsia portalas. Patikslinu: niekas žiūrovo jau nebelaukia. Lapkričio 18 d. buvo paskutinysis kino seansas.

Gruodis. Vaikštau po vienos iš aukštųjų mokyklų koridorius, ir niekas nebeprimena dar visai neseniai čia buvusios katedros. Ji išgyveno apie dvidešimt metų, ir atsidūrė kritinėje padėtyje dėl biurokratinių pinklių. Specialybei ilgą vertinimų periodą eurobiurokratų buvo peršamas tai vienas registro kodas, tai kitas, o realybėje viskas baigėsi tuo, kad nebeleista priiminėti naujų studentų į programas, kurios dėl paminėtų priežasčių nebuvo atnaujintos. Baigtas kriukis.

Katedra išgyveno nei daugiau, nei mažiau krizių ir sukrėtimų, nei kitos, panašios į ją, tik kitose aukštosiose mokyklose. Pavyzdžiui, buvęs Edukologijos universitetas, kuriame, beje, yra išlikusi Meilės Lukšienės auditorija, tačiau kažin, ar dabartiniai to pastato čiabuviai žino, kas ji buvo ir kodėl čia kabo jos pavardė. Nuo maniškės aprašomos katedros liko tik apsilaupęs pavadinimas, ir nebeliko nė žymės, anei portretų ant sienos, kad čia mokėsi gana žymūs nūdienos visuomenės veikėjai. Aišku, jums norisi sužinoti daugiau detalių – kas, kaip ir kodėl. Kodėl niekas nepuolė gelbėti, kodėl niekas nieko nedarė. Atsakymas galbūt slypi baimėje. Tuo metu kaip tik visus mus užgriuvo #metoo skandalas, viešųjų ir privačiųjų interesų painiojimo konfliktai ir visos kitos nelaimės. Nesinorėjo teršti mokyklos vardo. Reikėjo netgi pasirašyti kažkokius popierius, kad šiukštu neatsirastų jokių nesankcionuotų tekstų viešumoje. Tiesiog, katedrai atsidūrus kritinėje situacijoje, ją užplūdo žmonės, kurie išdidžiai tvirtino, kad jų nedomina katedros praeitis. Tuo metu grįžau iš stažuotės užsienyje, ir radau katedros griuvėsius. Nebeliko nei katedros kauptos bibliotekėlės, nei, ... dovanokite, vienos jaunos mokslų daktarės virdulio. Ką jau ten apie vertybes ar įdirbį. O kad kompetencijos buvo, byloja ir tai, kad Lietuvoje kas antra kultūros ar kultūros diplomatijos įstaiga yra vadovaujama jos alumnų. Ir aš turiu tyliai apsimesti, kad nieko nebuvo. Arba pritarti nuomonei, kad pati katedra kalta. O juk niekas tuomet neištiesė pagalbos rankos. Ir niekas nepaklausė, kaip jaučiatės. Visi aplink tyliai apeidavo ir vengdavo akių kontakto. Kaip kad Klimas Samginas iš to paties pavadinimo rusų klasiko romano, kurio herojus vis gesindavo viduje rusenančią kaltę dėl neišgelbėto skendusio berniuko – „o ar buvo berniukas, o gal berniuko apskritai nebuvo?“

Labai norėčiau tikėti, kad viskas dar bus. Ir žmonių, kurie katedrai atidavė gerą dešimtmetį gyvenimo, pasakojimai kam nors dar parūps. Juolab, kad užsienio studentai, atvykstantys Lietuvon, nuolat jiems dėkoja, ir nori pasilikti Lietuvoje vien dėl sutiktų dėstytojų. Ir klauso jų istorijų išsižioję.

O kol kas... Praveriu koridoriaus duris ir matau sienas su baltais kvadratais, kur dar neseniai kabėjo katedros „vaikų“ nuotraukos. Dabar kabo tik virvelės. O ar buvo tos nuotraukos? Gal nuotraukų nė nebuvo?

Kaip kadaise Gintarės Jautakaitės Monika G. Kuprevičius miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“ dainavo: „Ramu, ramu tuščiuose griuvėsiuos, /Išblėso, išblėso, išblėso ugnis.... Vaikštau, vaikštau po Mėnulio pelenus/ ir vėjas užpučia, užpučia nerimą... Kaip silpną. silpną žvakės liepsnelę. Visai neskauda, visai neskauda....“