Kultūra

2019.12.18 17:05

Prestižinio apdovanojimo „Red Dot“ laureatė Agnė Dautartaitė-Krutulė: knygą vis dar galima išrasti

LRT.lt2019.12.18 17:05

Prieš gerą mėnesį Lietuvos dizaino bendruomenę pasiekė nepaprasta žinia: prestižinį „Red Dot: Best of the Best“ apdovanojimą už Lietuvos dailininkų sąjungos narius pristatančio albumo „Memorabilia“ apipavidalinimą pelnė Lietuvos knygų dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė ir kiti albumo rengėjai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Laureatė džiaugiasi, kad jos pasiekimas jau prisidėjo prie Lietuvos menininkų bei jų kūrybos sklaidos, juolab kad šiandien mūsų šalyje auga itin kūrybinga nauja karta. Agnę taip pat džiugina galimybė pasauliui parodyti, jog knygą tebegalima iš naujo išrasti, atrasti bei būti jos nustebintam.

– Agne, pradėkime nuo apdovanojimo: „Red Dot“ vardas yra gerai žinomas dizaino bendruomenėje, tačiau pirmiausia jį Lietuvoje siejame su produktų dizainu. Papasakok, už ką gavai šį įvertinimą?

– Apdovanojimą gavo knyga „Memorabilia“ – tai Lietuvos dailininkų sąjungos narių kūrinius pristatantis albumas. Leidiniu buvo siekta aktualizuoti atminties temą, todėl aš kurdama dėmesį kreipiau į prisiminimo procesą. O tai, ką manė esant memorabilia, t.y. kūrėjų darbus, atrinko menotyrininkės Rita Mikučionytė, Nijolė Nevčesauskienė, Evelina Januškaitė-Krupavičė.

Šią knygą inicijavusi Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Radvila-Utarienė nuo pat pirmų akimirkų formavo leidinio tikslą – patrauklia forma skleisti menininkų darbus ir siekti, kad knyga taptų aktuali, atstovautų šiandien kuriančius.

– Kuo ypatingas ir išskirtinis šios knygos apipavidalinimas? Kodėl?

– Pristatant projektą vertėtų paaiškinti, kokiais atspirties taškais rėmiausi kurdama knygos dizainą.

Užrakintais vidiniais puslapiais knyga tarsi fokusuojasi į subjektyvią atmintį, jos procesą: sureikšmina trikdžius bei saviapgaulės galią – (prisi)kurti trūkstamą informaciją. Iš pradžių albume pristatomų menininkų darbai tarsi sufleruojami pilkų persišviečiančių pustonių, aiškiai matomos tik autorių pavardės ir kūrinio pavadinimai, tai tartum sužadina vaizdų atkūrimo-atsiminimo procesą mintyse.

Dailininkų kūriniai paslėpti japoniško įrišimo sukibusiuose lapuose. Darbus skaitytojas pasiekia tik šiuos lapus atplėšęs, tarsi įdėjęs pastangas prisiminti. Šiuo sprendimu norėjau sulėtinti vaizdo pateikimą. Per šiuos knygos slėpinius savotiškai dalyvauju prisiminime, tarsi kartu nekantrauju, ką atras skaitytojas, ar pasiteisins jo vaizdas atmintyje, ar nesuklys įsivaizduodamas kūrinį, spalvą ar jo faktūrą? Mano tikslas buvo sukurti skaitytojui prielaidas atrasti atminties pilkąsias zonas.

Knygoje naudojams šriftas „Alergia Remix“ (aut. Mateusz Machalski, Borutta, 2016 m.) sunkiai įskaitomas, tačiau tai ir buvo priežastis jį pasirinkti. Juk alergija yra atmintinė kūno reakcija į dirgiklius. O kūno ir psichikos pasimetimas įvyksta tuos dirgiklius permaišius. Pamėginsiu paaiškinti – kai kurios šio šrifto raidelės tartum graikiškos ar slaviškos, kitos – europiečiui labiau priimtinos, kai kada turinčios techno stiliaus priemaišų. Visa tai kuria multikultūrinės istorinės atminties kontekstą. Juk ir knygoje pristatomas menas nesusiformavo staiga, jam buvo įtakos ir tų įtakų atsisakymai, taigi šiame kontekste raidelės visa tai paryškina. Kartu man pačiai įvyko atradimas – smegenys pakankamai mikliai įsimena naujas raidžių formas ir skaitymo procesas po kelių pastraipų tarsi tampa nekliudomas.

Manau, kiekvienas šios knygos skaitytojas tarsi pats tampa menininku – jis liečia, braižo, skrebina knygos viršelio sluoksnį, tarsi fiksuoja dabarties akimirką ateities prisiminimui. Kas viršelyje slepiasi už pilko nutrinamo loterijos sluoksnio, tegu lieka kiekvieno atradimui.

– Ką tavo nuomone šis apdovanojimas reiškia Lietuvos dizaino bendruomenei? Kokių galimybių šis pripažinimas jau atvėrė ar dar atvers?

– „Red Dot“ apdovanojimo dėka albumą pamatys Berlyne, Esene, Singapūre, Siamene, Dubajuje, Tokijuje, Sidnėjuje, Seule, Maskvoj, Pekine, Vienoje ir Bazelyje – šiuose miestuose planuojamos „Red Dot“ nugalėtojų darbų parodos. Dirbdamos prie knygos tiek tikrai nesitikėjome. Man asmeniškai džiugu, kai siekis skleisti žinią apie Lietuvos kūrėjus pavyko taip plačiai, daug plačiau nei galėjau įsivaizduoti. Tokiam kontekste labai smagu, kad galiu prisidėti prie Lietuvos menininkų ir Lietuvos vardo sklaidos, tai tarsi patriotinis gestas.

Knyga „Memorabilia“ šiemet jau buvo pastebėta ir įvertinta Londone, kur pateko į „Design Week Awards“ konkurso leidybos kategorijos išrinktųjų ketvertuką; Niujorke prestižiniame „The One Club for Creativity“ konkurse knyga tapo laureate leidinių dizaino nominacijoje; JAV profesinės dizaino asociacijos AIGA organizuotame konkurse „50 books / 50 covers“ albumas pateko į nominuotųjų sąrašą.

Kalbant bendruomeniškai – džiugu, kad pasaulis kuriamas ne tik Berlyne ar Londone. Džiaugiuosi, kad ir Lietuvoj esam matomi. Nežiūrint to, kad save dažnai laikome tam tikra provincija, esame nemenkiau pajėgūs už kitus pasaulio kūrėjus. Tokių kūrėjų vis gausėja ir matant lietuviškas pavardes, apima pasididžiavimas tautos kūrybine potencija. Įtariu, kad tai tik pradžia – auga labai kūrybinga karta.

– O ką šis įvertinimas reiškia tau pačiai?

– Kiekvienas apdovanojimas yra tartum pasakymas, kad tai, ką darai, yra aktualu šiandienos pasauliui. Gal tai nuskambės kiek keistokai – jaučiau, kad tai geriausiai man pavykęs bandymas kalbėti dizaino kalba. To vidinio jausmo tarsi pakanka, tačiau apdovanojimas tarsi fizinis kūnas ar viešas pasakymas, kad tie žinojimai pasauliui nesvetimi. Neretai leidėjams ar autoriams idėjos kelią įtarimų, nes taip neįprasta, nes taip nedaroma, tada tenka įtikinėti, kad nesimaivau, kad nesu asilas, o nuoširdžiai linkiu gėrio. Viliuos, kad tas fizinis kūnas apdovanojimo pavidalu suteiks pasitikėjimo.

– Papasakok, nuo ko pradėjai savo kūrėjos kelią? Kaip galiausiai atsiradai knygų pasaulyje?

– Tartum jau nuo vaikystės buvau užkoduota atidžiai žiūrėti į knygą. Mokykloje kaip magnetas traukdavau visokias brokuotas knygas (su dviem-trim vienodais skyriais arba aukštyn kojom įrištas), o jų sovietmečiu pakankamai buvo daug. Kadangi namuose tvyrojo menas, tai man jis buvo nesvetimas, žinojau, kad studijuosiu meną. Kartą lyg netyčia Bernardinų parke sutikau pažįstamą, kuris tuomet studijavo Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje, jis man ir parodė, kaip ta grafika kvepia.

To „kvapo“ vedama įstojau į Grafikos katedrą. Gavus magistrą apturėjau kažkokią sąžinės graužatį: visi kuria „tikrą meną“ – estampus, grafiką, o aš tik sėdžiu prie monitoriaus ir blusinėju raideles. Tada ieškojau savo vietos gyvenime, pakūriau menų, padirbėjau mažytėj spaustuvėj, keletą metų dirbau reklamos agentūrose, išbandžiau leidyklos meninio redaktoriaus darbą, vėliau su draugais įkūrėme dizaino agentūrą, bet vis rasdavau, kaip prisiliesti prie raidžių, tačiau vis tiek tarsi kažko trūko.

Darbas su knygom anksčiau man atrodė per ilgas, per mažai apmokamas. Kai atspausdino pirmas mano iliustracijas, honorarą išsikaulijau po pusantrų metų... Tokiomis sąlygomis sunku buvo dirbti, tai vis bėgdavau pasižvalgyti į kitas sritis.

Dabar žinau, kad knygos padeda man gyventi ir tai mano saviraiška, išmokau būti kantri laikui. Jei nutinka koks periodas, kai darau kitus darbus, tai grįžusi prie knygų jaučiu, kaip kraujas vėl su pasimėgavimu teka kūnu.

Anksčiau kai užeidavau į knygynus norėdavosi papykt, pabambėt ant kolegų dizainerių, bet atsirado sprendimas – ėmiau dėstyti knygos meno disciplinas VDA Grafikos katedroje. Dabar žinau, kad pokyčiai nevyksta akimirksniu, išmokau draugauti su ištęstu laiku.

Man daug davė kelionės. Kai lankydavau kitas šalis, nustebdavau, kiek pasaulyje yra kūrėjų, sergančių tą pačia „knygų dizaino liga“. Tarp jų jausdavausi gerai, mačiau, kad jiems rūpi tie patys dalykai. Tada labai aiškiai supratau, kad nesu vienas išprotėjęs paukštis, todėl su draugais ėmėme organizuoti vietinį knygos dizaino paukščių sąskrydį, kuris apturėjo „6pt – tarptautinės knygos dizaino konferencijos“ pavadinimą.

Nuostabu, kad dabar išgyvenu kūrybinį aukso amžių, pribrendau kurti knygas pagal savo supratimą. Kartą kolegė Aira Leonidovna (Niauronytė) tarstelėjo apie leidybinį darbą: „juk mes dirbam su amžinybe!“. Mano supratimu, tai poetiškas ir taiklus įvardinimas to, ką veikiu. Kartais suvokiu, kad mano sprendimai yra tartum už kai kurių ribų ir gal ne visiems suprantami ar šiandien priimtini. Kai kurie tiki Dievu, o aš turiu daug tikėjimų: menu, kūryba, tekstu ar vaizdu, ar garsu; dizaino svarba ir globaliu progresu – tai tartum neasmeniška, bet mano atveju tapo labai asmeniška ir esmiška, ir šie tikėjimai tapo savotiška mano amžinybe.

– Kas tau yra dizainas? Kaip suvoki jo vertę? Ar įmanoma ją matuoti?

– Man dizainas yra kaip sriuba: ji tarsi įrankis alkio numalšinimui, bet kartu ir virimo bei valgymo malonumas. Man dizainas neturi takoskyros tarp proceso ir rezultato.

Menininkai turi teptukus, pieštukus, kaltukus ar krūvą kitų įrankių, tuo tarpu dizainas man yra būdas kalbėti apie savo matymus, suvokimus, idėjas, tikėjimus. Turiu saviraišką, tai – knygų dizainas. Spaudos dizainas – mano kalba. Tokiame kontekste dizainas man yra ir instrumentas, ir procesas. Man asmeniškai tai jautrus, budrus ir atidus procesas, kai privalau kurti ypač atsakingai, nes dirbu su tiražavimu.

Dizaino vertės nesuvokiu, dizainą tiesiog myliu. Man tai – raiškos forma, kai galiu transliuoti ir jausmą, ir filosofiją, ir atspindėti dabartį. Nuo meilės iki priklausomybės yra vienas žingsnis, tad belieka prisipažinti, kad esu ir priklausoma, o kaip „postsovietikus“ žmogus jaučiu didžiulį alkį estetikai ir funkcionaliems daiktams, idėjoms.

Žinoma, mane žavi dizainas, kuris sprendžia arba siūlo sprendimus, sufleruoja pozityvesnę elgseną, kuria jausmą ir skatina procesus, gerina pasaulį. Tame matau prasmę. Kartais žiūriu į architektūrą ir ji mane veikia tarsi menas – noriu verkti iš susijaudinimo. Kartais žaviuosi paprastais ir funkciniais daiktų sprendimais – tada dizainą vertinu ir noriu turėti kaip mąstymo pavyzdį. Turiu alergiją buities prietaisų laidams, tad vertinu sprendimus, kurie vengia šios estetinės netvarkos. Suprantu, kad estetiniai kaprizai kartais reikalauja nemažai techninių ar technologinių įdirbių, bet juk tai, kas gimsta greitai – greitai ir miršta.

Kartą manęs paklausė, ar dizainą reikia aiškinti? Taip, tikiu, kad dizainą aiškinti būtina – mes gyvename laikmetyje, kai visuomenė sparčiai intelektualėja, bet tai neįvyksta taip paprastai, kaip gali pasirodyti. Juk jei nuo stacionaraus telefono būtume peršokę išsyk prie išmanaus, jis nebūtų prigijęs – tiesiog nepajėgtume juo naudotis. O dabar palaipsniui besimokydami galime džiaugtis.

Tai kaip tą dizaino vertę pamatuot? Esu kūrėja, tad stebiu pasaulį, „paralelinu“, siūlau žiūros taškus, gal vieną kitą sprendimą. Ir tiek. Yra analitikai, tad tegul jie pasako, kiek tas mano darbas ar dizainas vertas. Man užtenka tikėti, kad tai, ką kuriu, yra svarbu.

Grįžtant prie mano temos, man svarbu, kad skaitantis knygą kažką gautų pridėtinio. O tas kažkas gali nebūtinai būti matomas ar malonus, tai gali būti ir kiti „nematymai“ ar potyriai. Kartais funkcija (pvz., skaitomumas ar teksto įskaitymas) gali virst ir afunkcija (dekonstrukcija), kas prieštarauja bendriniam dizaino tikslui, bet praplečia konkretaus dizaino vertę. Daugumos dizaino principų paisau, tik kartais leidžiu sau pašposaut. Man svarbu išreikšti mintį: jei tai tampa intuityviai perskaitoma, tai džiugu, nes tuomet prie dizaino prisideda ir minėtosios amžinybės dvelksmas.

– Kas tave įkvepia? Kur ir kaip semiesi įkvėpimų?

– Turiu įvairių veiklų, tai perėjimas nuo vienos į kitą turi idėjinių skolinių. Naktimis mėgstu vedžioti nematomą šunį, nes tokiu paros metu esu budresnė; retkarčiais pakvėpuoju, retkarčiais pamedituoju, paskaitau knygas, važiuoju kažkur, nežiūriu televizijos, žiūriu menus, filmus, kartais spektaklius, klausau džiazo. Esu išranki, kas pralenda per mano filtrus – juos įsimyliu ir myliu.

Dažniausiai kūrybiniame procese dirbu viena, kartais atsiranda komanda, tuomet džiaugiuosi, nes visi dalinamės savais turtais. Smagu, kad mano darbe komandos visad kinta, tai kartais nepatogu, tačiau skatina ieškoti būdų ir sprendimų, inspiruoja naujom idėjom.

– Kaip, tavo akimis, šiandien keičiasi dizainas ir kūryba? Kur link jie juda?

– Profesionalus šiandien jaudina projektai, šnekantys globaliau, fokusas krypsta į prasmingesnių ir aktualių temų ar projektų paieškas. Kapitalistinio pasaulio principai tampa suprantami kiek plačiau, ir po gražiais reklaminiais paveikslėliais pasislėpę į save lenkti pirštai tampa nelabai įdomūs. Profesinis pasaulis tartum gyvena ant kokios bangos keteros ir mes lyg išgyvename lūžio tašką, kai nuo asmeninio susireikšminimo Europa gręžiasi į harmonijos paieškas. Ši tendencija jau po truputį darosi matoma, bent jau man.

Technologijos ir mokslas nuostabiai integruojasi į dizainą bei kitus kūrybinius procesus ir sferas. Labai džiugiuos galėdama gyvent tokiam sinergijos laike, kaip dirbančiai su knyga labai smalsu kokia gims nauja jos forma.

– Kaip manai, ar globalėjant ir panašėjant dizaino mokykloms, procesams ir net įkvėpimų šaltiniams, nesilpnėja ir nesupanašėja kūryba?

– Profesiniame lygmeny procesai yra geros amato mokyklos, bet juk mokėti kažką daryti dar nereiškia, kad esi kūrėjas, tiesiog geriau ar greičiau kažką padarai. Kūrėjui pradžioje reikia labai daug ką padaryti, kad suvokti savo galias. Bet juk mokyklas mes kažkada baigiam ir tada rašom savas istorijas.

Dalinantis, rodant procesą, atsiranda nemenka rizika užsižaist pačiu procesu ir galbūt tikrai kažkiek nyksta orientacija į pačią kūrybą, nes ji juk sukiojasi, transformuojasi, vaiposi ir kinta. Rodyti tokį kurybos procesą lyg ir nėra strategiška.

Procesas yra tarsi hipnozės pasaulis, į kurį pakliuvęs privalai žaisti pagal jo taisykles. Užhipnotizuotas atlieka veiksmą, kurio iš jo ir tikimasi. Gal toks manipuliatyvumas šiandien tampa ir priimtinas. Juk reklama suprantama kaip pirkimų skatintoja, taigi kūrybingumo matas neretai nukrenta iki kūrybingo vadybininko lygmens. Nesakau, kad tai absoliutu, pasaulis pilnas visko ir labai gerų pavyzdžių, tik jų mažai. Prof. dr. Peter Zec apibendrindamas Red Dot apdovanojimus taip pat leido sau pastebėti, kad pastaraisiais metais silpsta reklamistų kūrybinis potencialas.

Sutikčiau, kad pasaulyje kūryba kažkiek panašėja, nes daugumos inspiracijos šaltiniai šiandien panašūs. Internetiniai kanalai operatyvūs ir konteksto suvokimui yra naudingi, tačiau reikia pastangų juos atmesti ir peržengti inertišką, voveraitės sukamą ratelį. Kita vertus, ir visuomenė šiandien yra labiau linkusi rinktis veiklos procesą nei kokybę ar individualumą.

Tai kaip tada kūrėjui elgtis, kai iš jo tikimasi greičiau, o ne kokybiškiau? Žvelgiant iš tolesnio laiko taško, mes tiek daug ir taip greitai visko prikuriame, kad nustebinti kits kitą tampa labai sunku. Tai koks tuomet turi būt kūrėjas ir jo valia? Kokią reikia turėti valią, kad būtum ir miklus, ir įdomus, ir kūrybingas? Turbūt beribę. Nenuvertinkime pokyčių, bangavimų, klaidžiojimų – jų reikia, kad sukurti kažką naujo.