Gruodžio 21 dieną festivalyje „Šv. Kalėdos Chodkevičių rūmuose“ Vilniaus paveikslų galerijoje su soline programa debiutuoja jauna dainininkė Marija Clara. Marija – legendinio saksofonininko Petro Vyšniausko duktė, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Argentinoje, Buenos Airėse.
Artėjančio debiuto proga kalbiname atlikėją.
– Užaugusi garsių muzikų šeimoje pasirinkote literatūros studijas Škotijoje. Tačiau dabar grįžtate atgal į muziką. Papasakokite apie savo kelią.
– Nuo vaikystės svajojau apie muzikantės karjerą, bet atėjus metui rinktis studijas, tėvai skatino „paragauti“ ko nors nauja. Po mokyklos dar kurį laiką negalėjau apsispręsti, ar stoti į muzikos akademiją, ar vis dėlto mokytis su muzika visai nesusijusios profesijos.
Pirmieji dveji metai po mokyklos buvo labai spalvingi: pirmuosius praleidau Glazge, paruošiamuosiuose muzikinio teatro kursuose Škotijos Karališkojoje konservatorijoje. O per kitus savanoriavau krikščionių bendruomenėje Anglijoje.
Vis dėlto galiausiai nusprendžiau kuriam laikui palikti muziką ir įstojau į Šv. Andriaus universitetą Škotijoje studijuoti anglų literatūrą (University of St. Andrews). Kad ir kaip banaliai skamba, tai buvo kol kas geriausi mano gyvenimo metai.
Tikiu, kad viskas gyvenime klostosi pagal Dievo planą ir dabar tikrai žinau, kad pasitikėjimas savimi kaip atlikėja užaugo būtent ten, mažame Škotijos miestelyje Šiaurės jūros pakrantėje.
Vis dėlto trauka muzikai manęs neapleido ir po bakalauro studijų įstojau į muzikos magistrą.
– Koncertas Vilniaus paveikslų galerijoje – jūsų solinis debiutas Lietuvoje. Kokią programą pristatysite klausytojams?
– Programa spalvinga, kaip ir mano gyvenimas. Per pastaruosius 10 metų teko gyventi Anglijoje, Škotijoje, Airijoje, Vokietijoje ir Argentinoje.
Gruodžio 21-osios koncertą vadinu kelionės bilietu, nes mano muzika ir kūryba visada keliauja ir auga su manimi. Koncerte bus galima išgirsti kalėdinio džiazo, mano autorinės muzikos ir Argentinos liaudies dainų.
– Jūsų programa vadinasi „Pyahu“. Kas tai?
– „Pyahu“ gvaranių kalba reiškia „nauja“. Gvaraniai – Pietų Amerikos indėnų gentis, plačiai paplitusi Bolivijoje, Šiaurės Argentinoje, Pietų Brazilijoje, Urugvajuje ir Paragvajuje.
Argentinoje neretai pasitaiko gvaranių kalbos žodžių, kurie įsimaišo į vietinę ispanų kalbą. Daugelis vietovių, upių šalies šiaurėje vadinamos gvaranių kalba. Gana simboliškai mano solinė premjera Lietuvos scenoje įvyks prieš prasidedant naujam dešimtmečiui. Dalinsiuosi nauja kūryba, naujomis istorijomis apie nesenai pradėtą gyvenimą Argentinoje.
Šv. Kalėdos – atgimimo metas, naujos žmonijos vilties atėjimas. „Pyahu“ – tai kvietimas ne tik išgirsti naują muziką, bet ir pasitikti ateinančius naujus metus.
– Žinau, kad į Vilnių atvykote iš Londono, kur taip pat sėkmingai atlikote solinę programą. Kur koncertuojate pastaruoju metu, kokie tolimesni artistiniai planai?
– Šiuo metu koncertuoju Argentinoje. Artimiausi muzikiniai planai yra būtent Argentinoje – kitais metais tikiuosi pasirodyti vietiniuose džiazo festivaliuose, labiau įsitvirtinti vietinėje kultūrinėje terpėje. Ateinančią vasarą tikiuosi surengti porą koncertų ir Lietuvoje.
– Kaip jaučiasi lietuvė (ir dar perpus žemaitė) tolimoje kultūrinėje terpėje?
– Argentinoje jaučiuosi puikiai. Prieš tai gyvenau Berlyne, kur, nors ir keista, buvo žymiai sunkiau apsiprasti su aplinka, miesto charakteriu, muzikiniu klimatu.
Buenos Airėse gyvenimo ritmas, vertybės, žmonių bendravimas paperka tiek turistus, tiek atvykėlius naujakurius. Tai, kad esu iš Europos, yra didelis privalumas. Mman tai minėjo net patys argentiniečiai. Argentinos publika mane pasitinka su atviru, nuoširdžiu smalsumu, kadangi muzikantė iš Lietuvos – intriguojanti egzotika.
Beje, neseniai sužinojome, kad mano prosenelis iš mamos pusės gimė būtent Buenos Airėse. Dabar žinau, kodėl ten gyvendama jaučiuosi kaip namuose.
– Augote apsupta muzikos – tiek klasikinės, tiek džiazo. Turbūt džiazo įtaka buvo stipresnė, nes dabar einate šiuo keliu?
– Nepavadinčiau savęs džiazo atlikėja, mat mano kūryboje džiazas yra tik tolimas atgarsis. Mano muzikoje, be džiazo, yra labai daug skirtingų muzikinių spalvų – soulo, popmuzikos, ritmenbliuzo, fanko.
– Žinau, kad esate ne tik atlikėja, bet ir kuriate pati. Poreikis kurti – nuo vaikystės ar atradote šią sritį vėliau?
– Kuriu nuo pat mažų dienų. Kai vaikystėje nuobodžiaudavau, ekspromtu kurdavau dainas apie viską, kas mane supa. Susikurdavau savo asmeninę muzikinę pasaką ir gyvendavau magiškos improvizacijos pasaulyje.
Ankstyvoje paauglystėje pradėjau rašyti dainas ir eksperimentuoti su kūrinių struktūra. Kadangi užaugau džiazo apsuptyje, improvizacija liko didele mano kūrybos dalimi. Iš tiesų kai atlieku ne savo pačios rašytą muziką, niekada negaliu išvengti improvizacijos ir polėkio pridėti dalelę savęs.
– Gal turite kokių ypatingų pomėgių, apie kuriuos norėtumėte papasakoti ?
– Kelionės. Mano kartos žmonėms tai nėra „ypatingas“ pomėgis, nes gyvename laisvoje šalyje, apsupti begalės galimybių nevaržomai keliauti, pažinti, patirti. Vis dėlto įvardyčiau šį pomėgį išskirtiniu, nes be kelionių nebūčiau atradusi sodrių muzikinių spalvų, kuriomis tapau savo kūryboje.
Be jų nebūčiau turėjusi patirčių, kurios mane sugrąžino į muzikos kelią. Taip pat be jų nebūčiau susipažinusi su savo vyru Ignacio Šv. Andriaus universitete. Beje ši aukštoji garsi susiporavusiais alumnais, tarp jų – Princas Viljamas ir Kate Middleton.
Tuos, kuriems smalsu stebėti muzikantės iš Lietuvos nuotykius Argentinoje ir už jos ribų, kviečiu mane sekti instagrame (@marija.clara) ir kituose soc. tinkluose.
