Kultūra

2019.12.17 14:15

Marius Burokas. Laiko skylės (knygų apžvalga)

Marius Burokas, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.12.17 14:15

Amerikiečių literatūros – tiek klasikos, tiek šiuolaikinės klasikos – vertimų turime nemažai. Tad keista, kad turime tik keturis ( nors kaip pažiūrėsi – gal net keturis?) vieno garsiausių ir didžiausių 20 a. JAV rašytojų Philipo Rotho kūrinius lietuvių kalba. 

Tai tikrai vienas geriausių vėlyvųjų Philipo Rotho romanų „Amerikietiška pastoralė“ (vertė Rasa Drazdauskienė), taip pat vėlyvasis romanas – „Apmaudas“ (vertė Gabrielė Gailiūtė), ankstyvasis ir skandalingasis „Portnojaus skundas“ (vertė Marius Burokas) ir dabar pasirodęs taip pat vėlyvasis Philipo Rotho romanas (kurį veikiau derėtų vadinti apysaka) „Kiekvienas žmogus“ (vertė Laimantas Jonušys), išleido leidykla „Vaga“. Panašu, kad vertėjai ir leidėjai ratu apeina didžiąsias ir rimtąsias Rotho knygas – „Sąmokslą prieš Ameriką“ , „Amerikietiškosios trilogijos“ romanus (išverstas tik pirmasis – jau minėta „Pastoralė“), „Šabo teatrą“.

Na, galbūt šios spragos bus užpildytos, o kol kas norėčiau pristatyti ką tik pasirodžiusį romaną „Kiekvienas žmogus“, 2017 metais pelniusį autoriui PEN/Faulknerio premiją.

Tai nedidelis, kompaktiškas romanas, kurio veikėju Rothas (beveik jau tradiciškai) pasirenka paprastą, eilinį žmogų, turbūt todėl knygoje jam nesuteikiamas net vardas. Skaitytojui prieš akis prabėga kasdienio žmogaus gyvenimas: laiminga vaikystė tėvo juvelyrinėje krautuvėlėje, darbas reklamos agentūroje, asmeniniai santykiai, jo kelią paveikę prasti ir geri pasirinkimai, senatvė, vienatvė ir mirtis.

Romanas pradedamas veikėjo laidotuvių scena ir baigiamas jo mirtimi. Todėl šiek tiek primena per ilgą nekrologą arba ištęstą, sausoką epitafiją. Tai suteikia pasakojimui niūrumo, tamsios, neišvengiamos lemties ženklą ir truputį pakylėja kasdienybę.

Nepaisant šių makabriškų pasakojimo rėmų, Rothas lieka ištikimas sau. Rašytojas ne veltui pelnė „Aistros profesoriaus“ pravardę – ir šiame romane nemažai vietos skirta veikėjo kūniškam gyvenimui, jo santykiams su moterimis. Autorius negailestingai, nors, pripažinkime, su tam tikru pasimėgavimu, aprašo jaunystės ir vitališkumo vaikymąsi, bergždžias pastangas per vis jaunesnę moterį atgaivinti save – net išduodant tuos, kuriuos myli ir kurie myli tave.

Kasdienio žmogaus gyvenimo kelias – be iliuzijų: gyvastingą, gaivališką jaunystę, keičia kompromisų ir išdavysčių (smulkių ir vidutinių – nes net stambių jam neduota) kupina branda, ir galop vieniša, vis labiau žemės link lenkianti senatvė.

Rothas šiame romane atrodo it chirurgas, ne, veikiau patologoanatomas, negailestingai, bet profesionaliai skrodžiantis veikėjo gyvenimą, parodantis jo pasirinkimų svarbą. Kiekvienas žmogus turėjo dailininko ambicijų, bet pasirinko reklamų kūrėjo kelią ir darbą agentūroje, rado mylintį žmogų, bet išdavė jį, turėjo vaikų, bet nutolo nuo jų ir susvetimėjo, galiausiai senatvėje, likęs vienišas, jis atsigręžia į nueitą kelią ir mokosi suprasti savo klaidas, jas priimti. Bet, kaip ir visad, per vėlu ką nors keisti.

Šis Rotho romanas – kruopšti senėjimo studija, pasakojimas apie tave išduodantį, tavęs vis mažiau klausantį kūną, kuris tampa našta ir narvu. Kūną, už kurio nieko nebėra – tik nebūtis ir tuštuma. „Kiekvienas žmogus“ savo struktūra primena ir savotišką paskutinįjį teismą, tik Dievo teismo funkciją (nes Dievo Kiekvienas žmogus netiki) čia užima skaitytojas. Mes, skaitantieji, esame jo gyvenimo teisėjai ir vertintojai. Tad kuo kliautis? Tik savo žmogiškumu ir, paradoksalu, savo klaidomis ir silpnybėmis, galimybe daryti klaidas ir jas ištaisyti, jei tik įmanoma.

„Tikrovės nepakeisi. Susitaikyk su likimu. Laikykis ir susitaikyk su likimu“, – taip tėvo gyvenimo credo prie jo kapo prisimena dukra Nensė.

Taip, šioje knygoje yra šviesos, bet jos nedaug. „Kiekvienas žmogus“ nesuteikia ypatingos vilties, tos knygos neužverti prašviesėjęs ar apsivalęs. Bet ji sąžininga – blaivus, atviras žvilgsnis į senatvę ir mirtį, mokantis laikytis ir nebijoti. O tai jau daug.
Philip Roth, Kasdienis žmogus. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. – V.: Vaga, 2019

Na, o dabar iš rūsčios tikrovės galima nerti į maginę fantastiką (taip lietuviškai vadinamas fantasy žanras – man tai nelabai patinka, bet ką darysi). O džiugiausia tai, kad kalbėsiu apie lietuvišką, lietuvių autoriaus rašytą maginę fantastiką. Tai Gintauto K. Ivanicko – daugelio fantastinių apsakymų ir 2003 metais leidyklos „Naujasis Eridanas“ išleisto romano „Laumės mėnuo“ autoriaus, vertėjo ir buvusio leidyklos „Eridanas“ meninio redaktoriaus – naujas romanas „Tamsa ryja tamsą“. Šis romanas – pirmoji ciklo „Umbros kronikos“ knyga.

Nesu maginės fantastikos žinovas ar specialistas, nesu net didelis jos mėgėjas, man mielesnė mokslinė fantastika ir siaubo literatūra, bet pabandysiu paaiškinti, kodėl šią knygą rekomenduočiau.

Visų pirma, apie ką ji? Na, žinančiam, kas yra maginė fantastika, daug aiškinti turbūt nereikia. Nepretenduodamas į išsamų ar tikslų apibrėžimą galiu tik pasakyti, kad šių kūrinių veiksmas dažniausiai vyksta alternatyviuose, išgalvotuose, paraleliniuose pasauliuose, kurie kuriami remiantis mitologija ir tautosaka (tiek esama, tiek išgalvota), pasauliuose neišvystyta technologija (dažniausiai jie artimi vidurmažiams), o pasakojime gausu maginių ir mistinių elementų.

Pasak paties „Tamsa ryja tamsą“ autoriaus, jo romanas – „tai pasakojimas apie pasaulį, panašų į mūsiškį, tokį, koks jis buvo 17-18 a.“. Ir išties, skaitytojas susidurdamas su autoriaus sukurtų Velengortijos, Toskos, Ščerijos, Talėjos ir kitų šalių papročiais, politika ir gyventojais gali paspėlioti, kokių tikrojo pasaulio valstybių bruožai galėtų slėptis po šiais pavadinimais. Bet gali ir nespėlioti. Nes knyga įtraukia iš karto – intriga užsukama tučtuojau, palaipsniui susidėlioja ir trijų pagrindinių veikėjų – Talėjos gvardijos leitenanto Doreno es Tua, Čintos imperatoriaus šnipės Pjen Diu Giuili ir Velengortijos karaliaus patikėtinės Taenos s‘Egil paveikslai.

Nesusilaikysiu čia nepacitavęs ir ant knygos viršelio esančio „Verslo klasės“ redaktoriaus Aurelijaus Katkevičiaus teksto (nes mano nuomonė čia visiškai sutampa su jo): „Kas yra gera fantasy knyga? Tokia, kur yra a) įtikinamai nupieštas pasaulis, b) personažai ne kartoniniai, c) siužetinės linijos laikosi krūvoje, o ne išsilaksto kaip sliekai iš skardinės, d) vaizdinga ir gyva kalba.“

Galiu tik pavirtinti, kad romane visa tai iš tiesų yra. Piešiamas pasaulis – detalus ir pakankamai įdomus. Autorius neišradinėja dviračio ar garlėkio, eina gerai pramintu taku, neperdozuoja ir su magija, stebuklais ar neįtikėtinais padarais – visa tai yra, bet organiškai įausta į pasakojimo visumą. O ir paties pasaulio atsiradimas paaiškinamas gana suprantamai ir logiškai (žinoma, remiantis žanro dėsniais).

Su personažais irgi viskas tvarkoj – net antraeiliai, trumpam šmėkštelintys veikėjai yra įsimenantys ir gyvi. Labiausiai Ivanicko kuriamą pasaulį pagyvina, o personažus sužmogina skoningas ir vietoj naudojamas humoro jausmas. Veikėjai nesukarikatūrinti, jų jausmai ir reakcijos – suprantami ir motyvuoti. Ir jie visi kalba gyvai ir vaizdingai. Tiesa, čia kartais lazda perlenkiama, nes prastuomenė ir įvairūs vagys dažnai prabyla it Krėvės ar Žemaitės personažai, kas sukuria gal šiuo atveju ir nereikalingą komišką efektą.

Pati knyga parašyta labai švariai ir aiškiai, be nereikalingų nukrypimų, įmantrių pavadinimų, painiavos, stiliaus nelygumų, be visų nuolat negausioje lietuviškoje fantastikoje pasitaikančių nuodėmių.

Siužetas taip pat užsuktas gana neblogai. Galiu tik pacituoti internete jau nuskambėjusį rašytojo Justino Žilinsko išsakytą „Tamsa ryja tamsą“ apibūdinimą – „Diuma sutinka Sapkowskį“. Tiesos jame yra – romane pilna dvaro intrigų, pradingusių sosto įpėdinių, slaptųjų šnipų ir tarnybų, kovų rapyromis ir kitų panašių dalykų. Daugiau atskleisti nieko nenoriu, patys skaitykit.

Į pasakojimą tolydžio įterpiamos ir to pasaulio istorijos ištraukos, citatos iš įvairių knygų, dokumentų, dienoraščių, pridėtas ir aiškus veikėjų sąrašas bei žemėlapiai. Trumpai tariant – viskas skaitytojo patogumui.

Trumpai tariant – „Tamsa ryja tamsą“, mano kuklia nuomone, yra įvykis lietuviškoje fantastikoje ir ja besidomintiems romaną perskaityti būtina. O ir ieškantiems geros nuotykinės knygos taip pat rekomenduočiau.
Gintautas K. Ivanickas, Tamsa ryja tamsą. – K.: 2019

Pokalbį apie trečią pristatomą knygą pradėsiu nuo citatos: „tikriausiai toje knygoje žmonės gyvena/tikrą gyvenimą, o ne plevena/pojūčiu dulkėmis smogo miražuos“. Paprastai rašydamas apie poezija paieškau savotiško motto ar man asmeniškai knygos esmę, jos santrauką nusakančios eilutės. Tad ši citata, joje brėžiamas pasaulio dvilypumas man labiausiai atskleidžia menotyrininkės, parodų kuratorės, feministės, poetės Laimos Kreivytės antrosios poezijos knygos „Artumo aritmetika“, išleistos leidyklos „Homo liber“, esmę.

Tas dvilypumas užkoduotas ir pavadinime – „artumo aritmetika“ yra ir sąskambis, ir savotiškas oksimoronas, bandantis sugretinti ar suderinti jausmo, intymumo pasaulį su racionaliu, socialiu, politiniu pasauliu. Šios dvi temos – meilė ir socialumas, socialinė tematika – turbūt rinkinyje ryškiausios. Tą pastebėjo ir poetė Giedė Kazlauskaitė: „pavadinimu tarsi mėginama trinti prarają tarp jausmų ir racionalumo, tarp intymumo ir skaičių kalbos“. Laimė, eilėraščiai griežtai nesudėlioti pagal temas, neišskirti į sunkiai susieinančias grupes, o sumaišyti it kortos.

Meilės eilėraščiai „Artumo aritmetikoje“ man atrodo it tyčia prislopinti, net kiek drovūs, intymumas pridengtas kultūros aliuzijų šydu, ypač palyginus su kontrastingesniais, polemiškesniais socialiniais tekstais. Meilė knygoje yra ryšio ieškojimas, efemeriška akimirka, kurią nuolat reikia įtvirtinti, įrašyti, nes Visata jos nepastebi, nefiksuoja, pamiršta. Tad ją trumpam gali išsaugoti tik kūnas, popierius, atmintis.

Iš visuomeninių socialinių eilėraščių vienas švariausių ir geriausių knygoje yra „Laukiu“ – jis jau beveik programinis: „Laukiu, kol galėsiu neskubėti,/ nedirbti trijuose darbuose,/nerašyti iš pareigos,/neužmigti prie kompiuterio./Laukiu Godo, kuri neateis./Laukiu sąskaitų, kurios visada ateina“. Kituose panašaus pobūdžio tekstuose ne visada išlaikomas aiškumas ir skaidrumas, kartais juose per daug aktualių detalių ar per daug sunkiai perkandamų metaforų.

Ryškus knygoje ir miesto, Vilniaus, motyvas – šalti, nejaukūs daugiabučių rajonai (Šeškinė, Karoliniškės) paspalvinti šiltesne prabėgusio laiko ar praėjusių santykių nostalgija, kai kur miesto vaizdas suliejamas su socialine kritika (ir kartu savotiška Salomėjos Nėries „žiemos pasakos“ parodija – kaip eilėraštyje „pensininkės pasaka apie sniego kasėjus“: „baisią pasaką mums seka televizorius ir Delfi/kur orakulai nušvito ekstrasensų žiburiais“).

Įdomus šioje knygoje ir eilėraščių technikos, išraiškos diapazonas – nuo kiek eseistinio, truputį ironiško Giedrės Kazlauskaitės poetiką primenančio eilėraščio „Kalės kosmose“ iki labai subtilaus tradicinio verlibro eilėraščio „akacijos“, nuo rimuotų tekstų iki beveik publicistinių laisvųjų eilių. Įdomiai bandoma žaisti ir klasikinėmis formomis.

Artumo aritmetiką atliepia ir knygą iliustruojantys fotografės Violetos Bubelytės aktai – itin vykęs teksto ir vaizdo derinys. Šie aktai tarsi pratęsia lyriškąjį Kreivytės knygos dėmenį, dar aštriau pabrėžia intymumo ir vienatvės dermę (jei tokius dalykus galima suderinti), parodo tai, kas neišsakyta žodžiu: „Vienas yra mano gyvenimas – ir aš viena,/ kad ir kaip man patiktum“.
Laima Kreivytė, Artumo aritmetika. – V.: Homo Liber, 2019

Knygų apžvalga skaityta laidoje „Ryto allegro“ per LRT KLASIKĄ nuo 39 minutės