Kultūra

2019.12.19 08:56

Vaikai Dauno sindromą turinčiuosius priima natūraliai, suaugusieji mokomi atsikratyti stigmų

pristato spektaklį „Mongolija“
Indrė Kaminckaitė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.12.19 08:56

„Juoktis ne iš žmogaus, o juoktis kartu su žmogumi. Spektaklio tikslas yra pasijuokti kartu su jais. Tokių žmonių nereikia stigmatizuoti ir jų vengti. Reikia bandyti rasti kalbą su jais. Patikėkite, jie tai labai vertina“, – LRT RADIJUI sako spektaklio apie žmonių su Dauno sindromu gyvenimą mūsų visuomenėje režisierius Darius Gumauskas.

Kodėl tokie žmonės priversti gyventi atskiruose „getuose“ arba būti uždaromi butuose nuo vaikystės iki pat senatvės? Kodėl gatvėje sutikę̨ Dauno ar kitą sindromą̨ turintį žmogų̨ dažniausiai sutrinkame, o vaikams liepiame nežiūrėti į juos, nes negalime atsakyti į jų klausimą, kodėl tas žmogus „kažkoks kitoks“? Tai keletas klausimų, kurie paskatino aktorių ir režisierių Darių Gumauską statyti spektaklį apie Dauno sindromą turinčių žmonių gyvenimą.

Kurti spektaklį „Mongolija“ režisierių D. Gumauską paskatino jo prisiminimai apie vaikystėje turėtą draugą Jonuką. Pasak jo, vienkiemyje jo geriausi draugai buvo Dauno sindromą turintis Jonukas ir šuo. „Lakstydavome tokie du keisti personažai: jis buvo toks didelis ir stambus, o aš mažas atlėpausis“, – prisimena spektaklio režisierius. Spektaklis „Mongolija“ yra daugiausiai iš asmeninių patirčių gimęs kūrinys, palaipsniui žiūrovą vedantis iš pasyvaus istorijos stebėtojo į aktyvų mokinį.

Režisierius sako atsitiktinai atradęs scenos partnerį Andrių Alešiūną. Kaip jis sako, Andrius jam buvo tikra dovana, mat jo brolis turi dauno sindromą. Šis faktorius labai palengvino spektaklio kūrybinį procesą. „Nereikia aiškinti kas tai yra, kaip tokie vaikai auga, kokie jie yra, kokie jų trūkumai ir privalumai. Gyvenome kartu, daug su juo kalbėjausi. Tos istorijos buvo daug įdomesnės, nei mano su vaikystės draugu, – teigia D. Gumauskas. – Jos aštresnės, juokingos. Man buvo svarbu nedaryti iš viso to raudų vakarėlio. Norisi parodyti, kaip gyvena draugai“.

„Iki 1956 metų Dauno sindromas buvo vadinamas mongoloidine idiote arba mongolizmu. Kaip pasirinksi“, – sakoma spektaklyje, kuriame taip pat pasirodo ir gydytojas genetikas Algirdas Utkus. Tiesa, ne kaip aktorius, o antroje kūrinio dalyje į žiūrovų klausimus atsakinėjantis ekspertas. Pasak profesoriaus, asmeninė abiejų kūrėjų patirtis padėjo jiems puikiai perteikti ypatumus ir niuansus šeimų, kuriose auga dauno sindromą turintis žmogus.

„Gavosi labai natūralus ir įtaigus kūrinys. Be jokio pagrąžinimo. Man, kaip specialistui, labai užkliuvo ta informacija, kuri buvo pateikta labai subtiliai, bet labai tiksliai. Štai buvo sakoma: „pamačiau dar vieną Jonuko brolį ar seserį“. Kitaip sakant, yra pasakoma, kad jie yra labai panašūs vienas į kitą dėl išvaizdos, – spektaklio įspūdžiais dalinasi A. Utkus. – Arba yra pastebima, kad Jonuką vedžioja vyresnio amžiaus tetos. Tai yra vyresnio amžiaus mamos, kurioms yra didesnė tikimybė susilaukti vaiko, turinčio Dauno sindromą“.

Spektaklyje yra labai svarbus draugystės aspektas – jos ir kitoniškumo santykis. Ar dėl to, kad žmogus skiriasi nuo kitų, keičiasi santykis tarp bičiulių? Pasak spektaklio režisieriaus, kitoniškumas visiškai nėra svarbus vaikams, kuriuos vadina drąsiausia visuomenės dalimi. „Auginu dukrą su 21-os chromosomos trisome. Vaikai, jeigu jie nori, prieina. Jeigu jie mato, kad ji kažkaip ne taip kalba arba nekalba, o jie nori jai kažką parodyti, tai tiesiog paima už rankos ir nusiveda kur jiems reikia. Ir niekam dėl to nekyla jokių problemų“, – sako D. Gumauskas.

Režisierius tikina, kad vaikams keistumai yra įdomūs. „Aš pats atsimenu. Keistas žmogus buvo įdomesnis, nes vaikui su tokiu yra įdomiau. Su juo yra linksmiau, juokingiau, – prisiminimus tarsi iš naujo patvirtina pašnekovas. – Juoktis ne iš žmogaus, o juoktis kartu su žmogumi. Spektaklio tikslas ir yra pasijuokti kartu su jais. Tokių žmonių nereikia stigmatizuoti ir jų vengti. Reikia bandyti rasti kalbą su jais. Patikėkite, jie tai labai vertina“.

Pasak menininkų, valstybinė integracija vis dar yra formali. Tikroji integracija prasideda nuo mūsų – sveikųjų̨ gebėjimo bendrauti ir priimti neįgaliuosius kaip įprastą visuomenės dalį. „Valstybinė neįgaliųjų integracijos strategija numato neįgaliųjų integravimą̨ į visuomenę. Mes manome, kad dažnu atveju tai turėtų būti priešingas procesas, kai sveikieji yra mokomi nebijoti bendrauti, būti empatiškais ir supratingais. Teatras veikia kaip saugi forma, kur neišeinant iš savo socialinio burbulo, sujungiami neįgaliųjų ir spektaklio žiūrovų pasauliai“, – pasakoja spektaklio „Mongolija“ kūrybinė komanda.

Parengė Vismantas Žuklevičius