20 amžiuje suklestėjus modernizmui, vienas didžiausių Moholy-Nagy ir jo Naujosios vizijos gerbėjų Moi Veras, kitaip – Moišė Vorobeičikas arba Moišė Ravivas-Vorobeičikas (1904–1995), buvo kylanti Europos meninės fotografijos žvaigždė. „Pats svarbiausias jam buvo vilnietiškasis tarpsnis – čia jis gyveno, lankė mokyklą, dailės pamokas, gavo dailės pagrindus, studijavo Stepono Batoro universitete“, – LRT KLASIKAI sako fotografijos istorikas iš Izraelio dr. Nissanas Nisso Perezas.
Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma vilniečio, Bauhauzo mokyklos auklėtinio Moišės Ravivo-Vorobeičiko fotografijų paroda „Moï Ver: Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai“ ir M. Vorobeičiko autorinio albumo „Vilniaus žydų gatvė“ („The Ghetto Lane in Vilna“) faksimilė.
Apie menininką, kurio ženklų gausu prieškario Vilniuje, kalbamės su nacionalinės dailės galerijos dailės informacijos centro vadove, daktare Ieva Mazūraite-Novickiene, parodos kuratoriumi iš Izraelio, daktaru Nissan Nisso Perezu ir knygų dailininke Sigute Chlebinskaite.
– Kaip mes Lietuvoje atradome Moišę Vorobeičiką?
Ieva Mazūraitė-Novickienė: – Jo pavardę žinojo daugiau tik uždaras specialistų ratas. Net ir mūsų kuratorius iš Izraelio, dirbdamas su archyvu ir kurdamas savo įvadinį tekstą, Moišę pristato kaip pamirštą modernistą. O iš tiesų jis yra vilnietis, gyveno Vilniuje, čia buvo ir jo šeima. Jo pėdsakų rastume archyvuose, tačiau kaip tokio lygio menininkas jis yra dar beveik nežinomas.
Tik kuratoriaus iš Izraelio dėka šis menininko archyvas atvyko į Vilnių. O dar ir perleista jo knyga apie Vilniaus getą.
– Kokius būtų galima nubrėžti M. Vorobeičiko gyvenimo etapus?
Nissan Nisso Perezas (N. N. P.): – Svarbiausi jo gyvenimo etapai buvo Vilnius, Dessau, Paryžius, Tel Avivas ir mažas miestelis Svatas Izraelio šiaurėje, į kurį jis persikėlė gyvenimo pabaigoje. Tačiau pats svarbiausias jam buvo vilnietiškasis laikotarpis – čia jis gyveno, mokėsi mokykloje, lankė dailės pamokas, gavo dailės pagrindus, studijavo Stepono Batoro universitete. Jį, kaip menininką, formavo Bauhauzas, kur jis keletą metų mokėsi, na ir, žinoma, Bauhauzo mokytojai ir tuometiniai įžymiausi, tendencijas diktuojantys menininkai, tokie kaip Moholy-Nagy, Paulis Klee, Vasilijus Kandinskis ir Josephas Albersas.
– Dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis Moišė paliko Vilnių?
N. N. P.: – Apsisprendimą išvykti lėmė nuogirdos apie naują meno mokyklą – Bauhauzą – Dessau mieste, Vokietijoje. Tai paskatino jį palikti Vilnių. Po studijų Dessau, nuvyko į Paryžių. Šis etapas jo kūrybai buvo labai reikšmingas. Paryžius tuomet buvo laikomas modernizmo centru.
Savo vardą, kuris prancūzams neskambėjo, sutrumpino ir pakeitė į Moï Ver. Prisistatydamas tokiu pseudonimu, menininkas iš Vilniaus pelnė pripažinimą ir tapo meninės fotografijos žvaigžde.
– Sigute, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas perleido knygą „Vilniaus žydų gatvė“. Jūsų indėlis į šį leidimą tikrai yra nemenkas. Esate šios knygos dizainerė.
Sigutė Chlebinskaitė: – Dizainere gal būtų per garsu pavadinti. Aš tiesiog globojau šį leidimą ir stengiausi padaryti geriausią rezultatą. Ruošiant albumo perleidimą, teko giliau, ne tik enciklopediškai susipažinti su M. Vorobeičiku. Buvo įdomu sužinoti, kur jis Vilniuje gyveno, kas buvo jo šeima, kaip jis rado drąsos išvykti į užsienį, kaip savimi tikėjo ir nenuleido rankų. Jis visada save skatino siekti kažko daugiau.
Visas pokalbis – laidos „Ryto allegro“ įraše
Parengė Vismantas Žuklevičius
