Kultūra

2019.12.10 16:05

Ar europiečiai rašo geriau, arba Už ką skiriama Nobelio premija

Laimantas Jonušys, „Šiaurės Atėnai“2019.12.10 16:05

Kodėl Nobelio literatūros premija iki šiol išlieka europocentristinė? Šiais daugiakultūriškumo ir politinio korektiškumo laikais? Ar tai tebėra pasaulio kultūroje nesąžiningai dominuojančių europidų naudojimasis privilegijuota padėtimi? Pabandysiu paaiškinti, nors tai nėra paprasta ir kai kam gali atrodyti neįtikinama. Patys Švedijos akademijos nariai turbūt nenorėtų plėtoti kokio nors panašaus aiškinimo, nes jis neatsparus agresyviai ideologizuotai kritikai.

Visų pirma premija skiriama už gerus originalius literatūros kūrinius – tai abstraktus teiginys, tad reikia detalizuoti. Neužtenka, kad autorius paprasta, literatūriškai neišraiškinga kalba lipdytų tikroviškų (arba net ir fantastinių) epizodų seką, nors pats siužetas galėtų būti įdomus. Tad neužtenka ir egzotikos, kurios galime rasti trečiojo pasaulio šalių literatūroje, galbūt įdomios, žavios, net vertingos, bet tai nėra Nobelio premijos medžiaga.

Premijos skyrimo prioritetai atspindi Vakarų pasaulyje (plačiąja prasme), o gal ir visame pasaulyje šiais laikais vyraujančius kriterijus. Vertinama ta literatūra, kurią kūrybingos asmenybės rašo originaliai, dažniausiai nestandartiškai, tam tikru rafinuotumo lygiu. Pakartosiu jau gal nusibodusį teiginį: svarbu ne kas vaizduojama kūrinyje, o kaip. Tai nereiškia, kad kūriniai būtinai turi būti sudėtingi. Bet jie visada sudėtingesni už daugelį ankstesnių pasaulio literatūros pavyzdžių. Pirma, jie sudėtingesni už visą folklorą. Antra, jie kitokie negu per amžius visur, taip pat ir Europoje, gyvavusi literatūra, kuriai buvo priskiriamas tam tikras žanrinis, kanoninis atitikimo imperatyvas, tai yra išankstinės taisyklės ar principai, kurių autorius turėjo laikytis, kartais griežtai, kartais tik apytikriai. Ryškus yra pavyzdys, kaip Aristotelis nusakė literatūros žanrų principus. Tatai arba kas nors panašaus gyvavo daug amžių, ir taip sukurta daug pasaulio literatūros šedevrų. Pvz., gana apibrėžtą principą turėję japonų haiku yra nuostabus pasaulio literatūros paveldas.

Bet pastaraisiais šimtmečiais Europos literatūra ėmė vaduotis iš visų išankstinių suvaržymų, labiausiai devynioliktame amžiuje, o jau galutinai – užsimezgus modernizmui XIX a. pabaigoje. Suklestėjo originalios individualios raiškos literatūra, ir tai tapo priešingybe ankstesnių laikų principams: iš esmės imta vertinti ne taisyklių atitikimą, o veikiau taisyklių nepaisymą ir individualų originalumą. Pirmiausia tai suklestėjo Vakarų Europoje, bet nedaug atsiliko visa likusi Europa ir Amerika.

Didysis modernizmas savo klasikiniame amžiuje iškėlė unikalius literatūros genijus – Marcelį Proustą, Franzą Kafką, Jamesą Joyce’ą, Virginią Woolf, Fernando Pessoa ir kitus. Vis dėlto negalime sakyti, kad jų kūryba tapo etalonu ateities rašytojų kartoms, – bet negalime tik todėl, kad tai iš principo neįmanoma, nes jie visi buvo be galo skirtingi rašytojai, kurių kūryba ryškiai individualizuota ir absoliučiai originali, nepakartojama. Bet galime sakyti, kad pats šis originalumas, rašytojo kūrybos individualumas kaip tik ir tapo gal ne tiek pavyzdžiu, kiek gaire ateities rašytojų kartoms.

Nė vienas iš minėtųjų netapo Nobelio laureatu, nes konservatyvioje ano meto atmosferoje jie atrodė per daug maištingi (o iš tikrųjų – per daug išradingi). Tačiau būtent šie rašytojai paklojo pamatą unikalios literatūros vertinimui, o galiausiai toks užmojis nuvinguriavo ir į Nobelio premijos skyrimo tendencijas.

Kai literatūra (beje, ir visi kiti menai) išsivadavo iš visų estetinių (o ir kitokių) suvaržymų, suklestėjo originalūs, labai asmeniški kūrėjų atradimai, ir geriausiais atvejais jie įspūdingai apstulbino mus – skaitytojus ir vertintojus.

Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad būtent tokią, laisvą nuo ankstesnių laikų sakytinės kūrybos ir kanoninių suvaržymų, literatūrą imta akcentuoti kaip vertą didžiausių premijų, ypač Nobelio. Kadangi tokia literatūra užgimė ir suklestėjo europiniame Vakarų pasaulyje, tai neišvengiama, kad iki šiol būtent šioje erdvėje yra daugiausia aukštu lygiu tokią literatūrą kuriančių autorių.

Ir dar vienas svarbus dalykas, kuris jau aiškus iš to, ką anksčiau paminėjau, bet pabrėžtinas ir atskirai. Tai – kūrybinis stilius, savitas autoriaus literatūrinis stilius. Tokio reikalavimo nėra deklaruoto skiriant Nobelio premiją, bet jis glūdi kaip nutylėta būtinybė.

Tokie rašytojai kaip Žemaitė arba Vienuolis, net jeigu būtų buvę žinomi Europoje, nebūtų gavę Nobelio premijos jos užuomazgoje, XX a. pradžioje, ir juolab vėliau, nors tada nuostatos buvo dar gana konservatyvios.

Vienas protingas mūsų literatūros vertintojas buvo paskelbęs, kad klasikinei lietuvių literatūrai būdingas demokratizmas. Ką gi reiškia politinio termino pritaikymas literatūrai? Gal tai, kad ji lengvai suprantama daugumai, t. y. galbūt paprasta, nepretenzinga, o gal tiesiog primityvoka, nesubtili?

Čia geriausiai pasakė Witoldas Gombrowiczius (ir jis buvo vertas Nobelio): demokratija tinka politikai, bet ne menui – mene turi viešpatauti aristokratijos taisyklės. XX a. pabaigoje ir XXI a. Nobelio premija dažniausiai skiriama už subtilią, unikalią, individualią, neretai savaip kitonišką literatūrinę raišką, metaforiškai tariant – aristokratišką. Tokie yra įsigalėję literatūros vertinimo kriterijai daugmaž visame pasaulyje. Ir tenka pripažinti, kad tokią literatūrą sėkmingiausiai kuria europinės kilmės rašytojai plačiąja prasme – nuo Rusijos rytuose iki abiejų Amerikos žemynų vakaruose. Tai visiškai nereiškia, kad tik jie yra geriausi. O ir Nobelio premija buvo skirta įvairių žemynų rašytojams. Bet tikrovė tebėra tokia, kad išradingą, išmoningą, subtilią literatūrą kuriančių rašytojų europiniame pasaulyje tiesiog yra daugiau negu kitur.

Dabar trumpai meskime žvilgsnį į kelerių pastarųjų metų Nobelio laureatų kūrybą (išskyrus 2015 ir 2016 m., kai premija buvo paskirta ne už grožinę literatūrą – Aleksijevič ir Dylanui).

Peterio Handkės (Nobelis 2019) apysakos (čia mes ne anglakalbių madų erdvėje: tai yra ne romanas, o apysaka – vokiškai Erzählung) „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ pirmasis sakinys tarsi paprastas: „Monteris Jozefas Blochas, anksčiau buvęs žinomas vartininkas, priešpiečiu atėjęs į darbą, sužinojo, kad yra atleistas.“ Ne toks mįslingas kaip Franzo Kafkos „Proceso“ pirmasis sakinys, teigiantis, kad Jozefas K. nežinia kodėl areštuotas. Bet panašiai lemtingas, o svarbu čia tas šaltas susvetimėjęs pasakojimo tonas, žudiko jausenos aplinkybėmis ir stiliumi šiek tiek panašus į kito nobelisto Albert’o Camus romaną „Svetimas“.

Olgos Tokarczuk (formaliai – Nobelis 2018) romane „Praamžiai ir kiti laikai“ skaitome, pvz., tokį pasažą:

Vos tik numiręs, Boskis iškart suprato, kad padarė klaidą, kad numirė blogai, nerūpestingai, kad suklydo mirdamas ir kad reikėsią viską pakartoti iš naujo. Suprato dar, kad jo mirtis – tai sapnas, panašiai kaip ir gyvenimas (vertė Vyturys Jarutis).

Šis magiškąjį realizmą primenantis fragmentas savitai peržengia ribas: paprastai vaizduojama, kad mirštantysis suvokia ne taip nugyvenęs gyvenimą, o čia jis ne taip miręs. Antra vertus, tai sapnas, išplečiant mintį – fikcija, išmonė, kūryba.

Patrickas Modiano (Nobelis 2014) yra ypač mąslus ir subtilus rašytojas. Lėtai slenkančiuose, beveik sapniškuose epizoduose jo personažai ieško savo praeities, kuri skendi dar didesnėse miglose negu dabartis. Tai yra įspūdingai atmosferiški lėto veiksmo kūriniai, kuriuose žmogaus tapatybės paieškos slysta jam iš rankų ir apskritai iš stabilios žmogaus ir asmenybės sampratos.

Kanadietė Alice Munroe (Nobelis 2013) iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastų, nepretenzingų apsakymų autorė. Bet jos unikalumą puikiai atskleidė Giedra Radvilavičiūtė esė „Alice Munroe slogutis“ (knygoje „Tekstų persekiojimas“), išvardindama keletą ypatybių, pvz.: „Rašytojos apsakymų pabaigos dažniausiai yra tikslios, netikėtos ir atviros. Nors tai atrodytų nesuderinama.“

Bet galima pridurti, kad ir pačioje Europoje, ir visame pasaulyje netrūksta rašytojų, kurie pasižymi ne literatūrine išmone, o socialinių, istorinių ir pan. klausimų gvildenimu. Tokiems į Nobelio premiją sunku įtaigiai pretenduoti.

Galbūt pratęsiant pastarąją išvadą, galima klausti, kokia yra alternatyva Nobelio premijos prerogatyvoms. Vienu atveju ji net labai konkreti. 2018 m., kai Nobelio premija niekam nebuvo skirta, kaip laikina vienų metų alternatyva, buvo paskirta vadinamoji Naujosios akademijos literatūros premija. Ja įvertinta žymi Karibų salų (Gvadelupos) prancūziškai rašanti autorė Maryse Condé. Lažybų bendrovės jai prognozavo geras galimybes šiemet gauti ir Nobelio premiją.

Rašytoja, be abejo, įdomi ir gera, bet… Angliškoje Vikipedijoje apibūdinant teigiama, kad ji „vaizduoja kolonializmo žalą ir pokolonijinį chaosą tikslia ir kartu pribloškiančia [overwhelming] kalba“. Išskyrus pastarąjį nelabai konkretų ir nelabai įtikinamą kalbos apibūdinimą, pagrindinis teiginys apskritai niekaip nesusijęs su galima literatūrine verte.

Negalėčiau sakyti, kad gerai pažįstu jos kūrybą, bet, paskaičius jos garsiausią romaną „Segu“, pasakojantį apie XIX a. centrinės Afrikos gyvenimą, atrodo, kad tai įdomu ir tam tikra prasme vertinga, gal net literatūriškai, bet vis dėlto kyla ta pati abejonė dėl meninio lygio. Koks gi pasakojimo stilius? Ko gero, joks – tiesiog paprastai dėstomas veiksmas, kaip kokie personažai elgėsi, kaip kas ką veikė ir manė.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad aukšto lygio rašytojų esama tik europietiškos kilmės. Iš to paties Karibų regiono kilęs Derekas Walcottas (Nobelis 1992) yra aukščiausio lygio poetas (beje, jį labai vertino ir su juo bendravo dar vienas nobelistas Josifas Brodskis).

Yra ir kitų pavyzdžių iš įvairių žemynų. Bet europinėje erdvėje (plačiąja prasme) tokio aukšto lygio rašytojų įvairovė ir gausa pranoksta likusį pasaulį. Taip, europiečiai rašo geriau. Tokia yra tikrovė, ir tik šiai tikrovei, o ne Nobelio komitetui, galime priekaištauti, kad tai neatitinka kai kurių pažangių įsivaizdavimų ir norų.