Kultūra

2019.12.12 21:53

Tarpukario Breslauja: atsigavusi pramonė ir „ožkų karas“

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2019.12.12 21:53

Breslauja – netoli Lietuvos ir Latvijos sienos esantis senas rytų slavų miestas. Tarpukario modernizmo paieškas Baltarusijoje pradeda LRT PLIUS laida „Stop juosta“.

Kadaise Breslaujoje gyveno krivičiai – rytų slavų gentis. Nuo 13 amžiaus vidurio miestas tapo LDK dalimi, kurioje Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas pastatė bažnyčią ir cerkvę.

Pagal 1920 metų sutartį su Sovietų Rusija, Breslauja turėjo atitekti Lietuvai, tačiau ją tuoj pat užėmė lenkai ir valdė visą tarpukario laikotarpį. Tuomet Breslauja priklausė Vilniaus vaivadijai. O 1939-aisiais miestas atiteko Baltarusijos SSR.

Lenkiškasis Breslaujos periodas

Laidos „Stop juosta“ komanda kvies grįžti į tarpukarį – lenkiškąjį periodą, kuomet buvęs carinės Rusijos provincijos miestelis, negrįstomis gatvėmis, apsuptas nederlingų smėlynų, pradėjo atsigauti. Apylinkės ūkininkai būrėsi į kooperatyvus. Čia atsirado pirmosios pramonės įmonės, mokyklos ir net spaustuvė.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Breslaujoje atsirado siaurasis geležinkelis, tarnavęs kariuomenės reikmėms: juo buvo gabenama amunicija ir maisto atsargos. Tarpukariu „siaurukas“ tapo ir pagrindine keleivių susisiekimo priemone. Traukinukas per Drują, Breslaują, Dūkštą važiuodavo 2 kartus per dieną. Siauruko garvežys buvo pagamintas čekų įmonėje „Škoda“, o vagonai – užsakyti Švenčionyse. Įdomu tai, kad Breslaujoje buvo net 3 geležinkelio stotelės.

Pasakojama, kad vieną žiemą Breslaujoje apsilankė ir pats Lenkijos geležinkelių ministras, panorėjęs pasivažinėti vietiniu siauruku. Bevažiuojant, traukinys nuriedėjo nuo bėgių. Seniūnas pranešė ministrui, kad taip dažnai nutinka, todėl ministras liepė bėgius praplatinti, o geležinkelio pylimą apsodinti gyvatvore, kurią apgrauždavo apylinkės ožkos. Dėl to net buvo kilęs ožkų karas.

Švietimas tarpukariu ir galimybė studijuoti Europoje

Laidos komanda lankysis Lenkų gimnazijoje, pastatytoje 1936-aisiais. Breslaujai tapus Lenkijos dalimi, vaikams atsiverė galimybė mokytis ir studijuoti Europos universitetuose. Čia lenkų kalbą dėstė poetas ir literatūros tyrinėtojas Jozefas Bujnowskis, tuometinis Vilniaus universiteto studentas. Pastatas išsaugojo autentišką langų formą.

Dar viena išlikusi medinė mokykla Breslaujoje atsirado kaip „100 Pilsudskio mokyklų“ projekto dalis. Čia iki 1994 metų veikė Latvijos konsulatas Baltarusijoje.

Zakopanės stiliaus gyvenamųjų namų kolonija

Breslaujoje, šalia laivų prieplaukos iškilo valstybės tarnautojų gyvenamųjų namų kolonija. Lenkiškojo Zakopanės stiliaus namukai raudonais čerpių stogais buvo suprojektuoti Vilniaus architekto Juliuszo Kloso. Klosas buvo baigęs Vienos aukštąją politechnikos mokyklą, dėstė Vilniaus universitete.

Kolonijoje yra išlikusi autentiška šulinio pastogė, dengta skiedromis. Tokią dangą, dar galima pamatyti ant kai kurių namų stogų. Breslaujoje veikė skiedrų gamyklėlė. „Visi namai čia pastatyti Zakopanės stiliumi. Iki šiol frontonuose matyti namus puošusios saulutės“, – pasakoja istorikė Hana Bazarevič.

Tarpukario Breslaujos kultūros židinys – sporto namai ir kraštotyros muziejus

Kitas miestelio kultūros židinys – sporto namai. Tai – medinis pastatas raudonu čerpių stogu su keturių kolonų portiku. Sovietų laikais čia taip pat buvo Kultūros namai, o dabar įsikūrusi biblioteka.

Breslaujos kraštotyros muziejus pasižymi akį traukia mansarda, dekoruota drožiniais. Čia savinininkai broliai Magatai įrengė spaustuvę, vietinio laikraščio redakciją. Veikė ir kanceliarinių prekių parduotuvė, kurioje galima buvo nusipirkti popieriaus, sveikinimo atviruką ar netgi papuošalą Kalėdų eglutei.

Šioje spaustuvėje Jozefas Bujnowskis tarpukariu išleido du savo poezijos rinkinius. Nacių okupacijos metu broliai Magatai atsidūrė gete, o jų name įsikūrė vokiečių „Arbeitcentras“, atsakingas už jaunuolių siuntimą priverstiniam darbui į Vokietiją.

„Plikasis kalnas“ ir miestiečių ligos tarpukariu

Buvęs „Plikasis kalnas“ šiandien vadinamas „Lesničiovka“, nes ten, kur kadaise karaliavo smėlis, tarpukario apželdinimo dėka auga miškas. „Iki ketvirtojo dešimtmečio ši vieta vadinosi „Plikuoju kalnu“. Tai buvo vien smėlynas, medžiai čia neprigydavo. Tada čia buvo nuspręsta pasodinti neįmantrių krūmų, medžių, pasirinktos pušys. Kad pušys įsišaknytų, aplink jas prisodino žilvičių. Tuomet Breslaujos kraštas pradėjo žaliuoti. Ir dabar daug kas prisimena, kad miesto žemėje daug kalvų, sakyta, kad tai vulkanų kraštas. Esą nuo šių kalvų vėjas visada pagaudavo dulkes, kurios atrodė kaip vulkanų dūmai”, – pasakoja istorikė H. Bazarevič.

Valsčiaus gydytojas Stanislavas Narbutas rašė, kad dėl vėjo keliamų dulkių ir smėlio Breslaujos krašto gyventojai dažnai sirgo akių ligomis, o dėl higienos trūkumo kentėjo ir nuo kaltūno.

Breslauja amžininkės akimis: išsitrynusios sienos tarp Baltarusijos ir Lietuvos bei gėrio trūkumas

Prie laidos „Stop juosta“ maršruto taip pat jungsis fotografas ir žurnalistas Haliašas Saliava. Kartu su Haliašu, laidos komanda keliaus į miesto pakraštį – susipažinti su jo močiute Bronislava Žukovskaja. Bronislavos tėvas tarnavo Lenkijos, o vėliau – Didžiosios Britanijos kariuomenėje ir yra apdovanotas pačios Didžiosios Britanijos karalienės.

„Iš širdies jums pasakysiu – šiandien Baltarusijoje nėra didelio gėrio. Viskas prispausta, užspausta. Tiesa, yra laikraštis „Laisvos žinios“, bet ten rašo ką tik nori. A. Lukašenka leidžia rašyti, tai tegul rašo. Tam tikra prasme mes esame laisvi, o iš kitos pusės – prispaudė mus tas mūsų Lukašenka.“, – apie dabartinę Baltarusijos situaciją pasakoja amžininkė.

Plačiau – laidos įraše.