Kultūra

2019.12.07 17:11

Giedrė Kazlauskaitė. Universitetas protestuoja

Giedrė Kazlauskaitė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.12.07 17:11

Kai 1998-aisiais įstojau į Vilniaus universitetą, jis buvo senovinis. Dar mokykloje buvome išmokyti beveik niekada neabejoti mokytojo autoritetu, nevertinti jo kritiškai, susitaikyti su diktuojamomis sąlygomis. Dėstytojų dažniausiai bijota, net jei taikydavo abejotinus metodus ar kalbėjo pro šalį – gąsdino jų erudicija ir funkcijos. Jie juk turėjo galią neatestuoti egzaminų – tai būtų reiškę pašalinimą iš universiteto.

Todėl jokių incidentų iš to laiko nepamenu. Rugsėjo 1-osios eisenos, šventinė rektorių retorika, Gaudeamus igitur – tai ir viskas. Jokio pasipriešinimo – nei prieš valdžią, nei prieš akademines hierarchijas, nei prieš biurokratinį absurdą. Atrodė akivaizdu, kad alma mater yra miesto ašis – tiek Vilniuje, tiek Miunchene, tiek Oksforde. Kažkodėl įsiteigta, kad jis anapus ir aukščiau politikos. O juk ten dirba tokie patys žmonės su visomis ydingomis savybėmis, kaip bet kur kitur – Seime, versle, pramonėje. Jaunystėje akademikai atrodė beveik šventieji, žmonės be klaidų. Žinoma, tai buvo iliuzija.

Šiandien universitetas jau kitoks, įsitvirtino daug demokratišesni santykiai. Į dėstytojus neretai kreipiamasi vardais, o ne titulais. Kritikuoti čia gali visi ir viską, profesoriai nebeturi visagalybės. Ir pagaliau universitetas protestuoja! Pirmąkart istorijoje. Prieš savaitę diplomus už „ačių“ išdalinęs rektorius ir bendruomenė vieningai siekia, kad valdžia vykdytų savo pažadus. Neveikia net biblioteka, į filologijos fakulteto kiemelius neįeina turistai. VU vartai užrakinti. Gal šventiesiems ir nereikia jokių materialinių gėrybių, bet akademikai, deja, iš kūno ir kraujo. Ir produkcija jų materiali, todėl protestuojama teisingai.

Mokykloje tokių pavojingų idėjų nemokė. Ar tik ne pernai, mokytojams streikuojant prie švietimo ministerijos, per žinias buvo parodyti reportažas, ką apie tai mano mokiniai. Įstrigo vienos moksleivės pasakymas, esą mokytojai turį pasiaukoti, tarnauti visuomenei vardan aukštesnio tikslo. Kažko panašaus ir man paauglystėje buvo prigrūsta į galvą. Protestai mano kartai apskritai asocijavosi bene su Jono Biliūno apsakymu „Pirmutinis streikas“, taigi, egzistavo ir klaidinga jungtis su sovietine ideologija. Dar su automobilių deginimu Paryžiuje, bet ten – kita orbita, prasilenkiantys pasauliai. Saulės nenutviekstam temperamentui nebuvo iš ko mokytis protestų kultūros, todėl atsargiai vertinome bet kokius viešus judesius. Tačiau šiandien su džiaugsmu pritariu universiteto protestui. Gerieji tėvai jėzuitai pastatė jį, galima sakyti, ant kraujo – kova su Reformacija prasidėjo nuo knygų. Taigi, įtampos būta nuo pat pradžių. Universiteto bažnyčios fasade, anot Justino Mikučio, užrašytas valstybės likimas – jeigu pasitikėsime ezoterika. Apie alma mater išmokau sakyti „mes“, nors seniai baigiau mokslus, akademinei bendruomenei nepriklausau. Universitetas yra visų. Jei sugebėsime išlikti laisvi, turėsime parodyti stuburą.

Betgi grįžkime prie Biliūno apsakymo „Pirmutinis streikas“, parašyto pačioje praėjusio amžiaus pradžioje. Nors ekonominis išnaudojimas akivaizdus, kunigas apsakyme, sakydamas pamokslą gimnazistams, keikia protestuotojus už nenuolankumą prieš valdžią (įdomu, nes kažkas panašaus Seime nuskambėjo ir šiomis dienomis). Rodos, socialinis Biliūno jautrumas vis dar aktualus – jeigu studentai dirbs, jie neateis į paskaitas. O dirbti laisvosios rinkos sąlygomis jie priversti. Biliūno apsakyme dar yra senas, berankis veikėjas, kuris streikuotojus vaikančiam policininkui sako: „Man nėra namų“. Iš tos frazės visada šiek tiek šaipydavomės, bet, matyt, be reikalo. Filologijos fakultete mus, pasitelkdami Heideggerį, mokė, jog būties namai yra kalba. Jeigu neturite kur gyventi – tai gyvenkite feisbuke. Nuomos mokestis – tik už internetą.

Vis galvoju, iš kur tas mitas apie humanitaro bejėgiškumą ir būtinybę „pasiaukoti“, nors niekas net neprašė. Gal garbieji dėstytojai šiek tiek perlenkė, ugdydami mumyse priešnuodį popkultūrai. Gal persistengė ir Bažnyčia, gindama laisvąją rinką, bet, kaip anas Biliūno kunigas, nematydama galios pragaištingumo. Kai būsiu sena, norėčiau suprasti, kad tarp to, už ką kovojau jaunystėje, ir to, dėl ko kovojama dabar, egzistuoja praraja, kurios aš jau nepajėgsiu peržengti, nes pasaulis pasikeitė greičiau už mane. Konsumeristinėje visuomenėje mes jau niekada nesijausime gerai. Toje, kurioje sąžininguosius ištinka skurdas, kaltė, pažeminimas. Pasirinkimas gyventi tvariai bus atgrasus tiems, kurie gerai jaučiasi vartodami ir nesukdami dėl to galvos. Lipdami kitiems per galvas, prekiaudami pretenzingu šlamštu ir iliuzijomis. Humanistika virs jiems matomu įkalčiu, sąžinės priekaištu. Bet kas iš to mums? Jeigu gyvensime kaip Dievo paukšteliai, trupiniais nuo vyriausybės stalo, labai greitai galima virsti tiesiog valkatomis ir tikrovės nematančiais marginalais. Nors, tiesa, marginalai esame jau dabar, tik atsisakome tuo tikėti. Publicistikoje šis žodis vartojamas ydingai ir diskriminuojančiai, akcentuojant ne tiek socialinę, kiek psichinę būklę.

Keista, bent kiek apčiuopiami mano autoritetai ir yra daugmaž universiteto aplinkoje sutikti žmonės, nelabai pasitikintys tokiu idealu kaip visuotinė gerovė. Atsisakantys dalyvauti išnaudotojiškuose darbo santykiuose. Vengiantys pranašo ar influencerio vaidmenų. Savo valia išsižadantys dividendus kaupiančio viešumo. Nepretenduojantys tapti mokytojais, autoritetais, šviesuliais. Gluminanti beprasmybė! Jokių pretenzijų į norą padėti kitiems, žmonijos išganymą, tautos vedimą šviesos ir tiesos keliais. Tai anapus jų, kaip nuo žąsies vanduo. Jie gyvena humanistikoje, kad išsigelbėtų patys. Nuo kančios vegetuoti kapitalistinėje laimėje. Nuo veidmainiškų socialinės atskirties standartų. Nuo prasmės deficito šalyje, kankinamoje troškimo laimėti Euroviziją. Nuo manipuliatyvių bendraamžių grasinimų, kad emigruos. Nuo vulgarių antraščių vulgariems skaitytojams. Nuo amžino antklodės tampymo – kiekvienas į savo pusę. Nuo pagyrimų elgetavimo socialiniuose tinkluose. Nuo trupinio aukso ir gardaus valgio šaukšto. Nuo alkoholio ir jo pradangintų bendrakeleivių. Nuo humanistikos kaip verslo, žinomumo ir naujosios konjunktūros. Išsilavinimas yra amžina abejonė.

Komentaras skaitytas LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ nuo 52 minutės