Kultūra

2019.12.10 19:22

Šaltojo karo mozaika dar kartą išvydo dienos šviesą Rytų Vokietijoje

grįžta simpatijos socialistiniam menui
LRT.lt2019.12.10 19:22

Vėl atidengta Josepo Renau freska simbolizuoja didesnį prielankumą Rytų Vokietijos menui.

Ne vienerius metus sandėlyje dulkėjusi didžiulė komunizmo laikų sieninė mozaika, susidedanti iš 70 tūkst. stiklo fragmentų, buvo grąžinta į vieną iš Erfurto aikščių, rašo „The Art Newspaper“. Pakartotinis jos sumontavimas signalizuoja apie pasikeitusį požiūrį į Rytų Vokietijos viešųjų erdvių meną, kuris ne vienerius metus bandė įveikti įsivyravusią nuomonę, jog yra ideologiškai klaidingas, istoriškai nereikšmingas ir apskritai nereikalingas.

Oficialus akį traukiančios Josepo Renau mozaikos „Žmogaus santykis su gamta ir technologija“ (1980-84) atidarymas įvyko gruodžio 3 d. Ketverius metus trukusią ir 800 tūkst. eurų kainavusią freskos pakartotinio atidengimo operaciją vainikavo gatvės vakarėlis su tradicinėmis vokiškomis dešrelėmis ir karštu vynu.

Mozaika buvo išgelbėta iš nugriovimui pasmerkto kultūros ir poilsio centro, stovėjusio Erfurto Moskauer Platz (Maskvos aikštėje). Septynių metrų aukščio ir trisdešimties metrų ilgio freskoje vaizduojamos dvi milžiniškos rankos atvirais delnais. Kairysis delnas laiko obuolį, o dešinysis – margaspalvį daugiakampį. Į kairę nuo obuolio matomi gamtos simboliai, o dešinėje pusėje vaizduojamos geometrinės figūros ir skriestuvas. Šis monumentalus darbas atiduoda duoklę idealiai visuomenei, kurioje gamta ir žmogaus progresas harmoningai egzistuoja vienas šalia kito.

Mozaikos žinutė nėra atvirai politinė, galbūt dėl to ji ir nebuvo sunaikinta, sako nuodugniai ją ištyręs Rytų Vokietijos meno ekspertas Oliveris Sukrowas.

„Per pastaruosius tris dešimtmečius buvo nugriautas ne vienas pastatas ir dažniausiai juose buvę meno kūriniai būdavo sunaikinami,“ – aiškina O. Sukrowas. Tarp pražuvusių mozaikų buvo ir dar vienas, šiek tiek labiau politiškai angažuotas J. Renau darbas, kažkada puošęs vieną iš Halės-Noištato kavinių, teigia meno ekspertas. „Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje menas nebuvo vertinamas; žmonės nepaisė jo kokybės, į viską buvo žvelgiama vien tik pro ideologijos prizmę.“

Griuvus sienai, Erfurto laisvalaikio centras, kurio fasadą pradžioje puošė aptariama mozaika, tapo prekybos centru. Miesto rajone, kuriam būdingi Rytų Vokietijos architektų pamėgti bedvasiai blokiniai daugiabučiai, stovėjęs pastatas po truputį ėmė nykti. Atsirado investuotojas, panoręs jį įsigyti, nugriauti ir jo vietoje pastatyti modernų prekybos centrą.

Vietos aktyvistams ir J. Renau studentams sukilus, 2009 m. mozaika buvo pripažinta saugomu paveldo objektu, nuimta nuo sienos ir sudėta į specialų konteinerį, o pastatas, kurį ji puošė, 2013 m. nugriautas.

Prieš kurį laiką Štutgarte įsikūręs finansinių paslaugų bendrovei priklausantis „Wüstenrot“ fondas pasiūlė finansuoti sandėlyje gulinčios freskos restauravimo darbus. Fondas specializuojasi su menu ir architektūra susijusiuose projektuose, kurie, jo manymu, yra nepakankamai įvertinti, pavyzdžiui, pasaulio mastu vykdo Brutalizmo stiliaus pastatų gelbėjimo kampaniją.

„Mums kur kas įdomiau dirbti su neatrastais kūriniais,“ – sako „Wüstenrot“ fondo vykdomasis direktorius Philippas Kurzas.

Vienas įdomiausių šio projekto aspektų P. Kurzui buvo J. Renau, kurio darbai labiau vertinami jo gimtojoje Ispanijoje nei Vokietijoje, biografijos tyrimas. 1907 m. Valensijoje gimęs menininkas buvo oficialus Ispanijos Respublikos kultūros pareigūnas, atsakingas už garsųjį Ispanijos paviljoną pasaulinėje parodoje Paryžiuje, kur 1937 m. pirmą kartą buvo parodyta P. Picasso „Gernika“.

Generolo F. Franco pajėgoms laimėjus Ispanijos pilietinį karą, J. Renau buvo priverstas bėgti iš šalies ir apsigyventi Meksikoje. Ten jis susipažino su garsiausiais meksikiečių muralizmo atstovais, tarp kurių ir Davidas Alfaro Siqueirosas.

„Meksikiečiai garsėjo gebėjimu liaudies menui suteikti politinį atspalvį,“ – sako O. Sukrowas. Tai buvo aktualu ir naujai susikūrusiai Vokietijos Demokratinei Respublikai – siekdamas realizuoti utopinės darbininkų respublikos viziją, režimas dalį naujai statomų pastatų kainos numatydavo integruotiems meno kūriniams. Freskos ir mozaikos puošdavo po Antrojo pasaulinio karo naujai statomų gyvenamųjų namų, kavinių, biurų pastatų, sporto ir meno centrų, bufetų ir net vaistinių fasadus bei interjerus.

Kai 1958 m. J. Renau persikėlė gyventi į Rytų Vokietiją, tokio meno poreikis jau šiek tiek buvo atslūgęs. Erfurto mozaika – svarbiausias menininko darbas – buvo baigta 1984 m. jau po J. Renau mirties.

Naujasis prekybos centras, ant kurio sienos atidengta restauruota mozaika, šiek tiek mažesnis ir žemesnis už tą pastatą, kuriam ji originaliai buvo kurta, todėl freską teko montuoti ant specialiai jai pritaikytos betono struktūros. Už kultūrą atsakingas Erfurto miesto pareigūnas Tobias Knoblichas neabejoja, kad išlaidos ir įdėtas darbas atsipirks su kaupu.

„Žmonėms ši mozaika patiko, – sako jis. – Ji buvo tapusi vietos identiteto dalimi. Griuvus sienai, buvo prarasta tiek kultūrinės infrastruktūros, kad tokie rajonai kaip šis tapo išties bedvasiai. Žmonės jaučiasi dėkingi, kad pamažu pripažįstami teigiami Rytų Vokietijos aspektai.“

Erfurto projektas „labai svarbus ir, svarbiausia, pirmas tokio tipo,“ – teigia architektas iš Rytų Vokietijos Kotbuso miesto Martinas Maleschka. Jis dokumentavo dešimtis to laikmečio Rytų Vokietijos freskų, mozaikų ir kitų architektūrinių detalių, kurioms gresia sunykimas, ir išleido jų nuotraukų albumą. Tarp tų kūrinių, kuriems iškilęs pavojus, jis mini beveik išblukusią Ronaldo Pariso freską Rostoke ir Carl-Heinzo Westenburgerio keramikos darbą viename iš Obervyzentalio baseinų.

„Užaugo visiškai nauja karta, nepažįstant Vokietijos Demokratinės Respublikos ideologijos ir vertinanti VDR modernizmo meną ir architektūrą už jo kokybę bei menininkų meistriškumą, – aiškina M. Maleschka, kuriam buvo septyneri, kai jo gimtosios šalies neliko. – Labai tikiuosi, kad bus išgelbėta ir daugiau Rytų Vokietijos viešosiose vietose esančių meno kūrinių.“

Paklausęs M. Maleschka patarimo, „Wüstenrot“ fondas įsipareigojo išgelbėti dar bent vieną kūrinį – Plaueno rotušės fojė puošiančią Karl-Heinzo Adlerio ir Friedricho Krachto abstrakcionistinę freską. P. Kurzo teigimu, fondas yra atviras ir kitiems panašiems pasiūlymams.