Kultūra

2019.12.06 19:45

Viskas iš savęs, apie save: Bergmano literatūroje – skaudūs santykiai su tėvu, vasarnamis ir atleidimai

Alma Valantinienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.12.06 19:45

„Beveik visi Ingmaro Bergmano filmai ir literatūros kūriniai – apie jį patį. Vaikystė šiam kūrėjui buvo kaip lobių sala, iš kurios vis sėmė ir sėmė. Vaikas visuomet smalsus ir įžvalgus, I. Bermanas – ypač“, – sako vertėja Zita Mažeikaitė, į lietuvių kalbą verčianti švedų menininko rašytinę kūrybą.

XX amžiaus kino ir teatro genijaus Ingmaro Bergmano gerbėjams Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido dar vieną jo literatūrinių tekstų knygą „Žemuogių pievelė. Sekmadienio vaikas. Rudens sonata“. Kūrinius į lietuvių kalbą išvertė Zita Mažeikaitė.

– Kaip atradote Ingmaro Bergmano literatūrinę kūrybą?

– Pirmiausia išverčiau jo „Laterna magica“, tai – autobiografinė I. Bergmano knyga, kuri mane iš karto pavergė. Žinoma, buvau mačiusi režisieriaus filmus ir pakerėta „Žemuogių pievele“. Įdomu, kad kai išverčiau tą pačią „Žemuogių pievelę“, „Laterna magica“, „Intymius pokalbius“, mano sodyboje, už kluono, atsirado tikra žemuogių pievelė, kuri vis plėtėsi ir plėtėsi. Vėliau verčiau kitus I. Bergmano kūrinius „Geri ketinimai“, „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, „Fani ir Aleksandras“.

– Įprasta kalbėti apie I. Bergmano vaizdų magiją. O kokia yra jo tekstų magija?

– Kai verčiu, tekstas man yra kaip gyva būtybė. Juk kai pagalvoji – kiek ten rašytojas įdėjęs savo energijos, koks minčių srautas, kiek jausmų, išgyvenimų, skausmo, neapykantos, meilės... Visa tai padaro tekstą gyvu ir aš turiu susigyventi su juo. O I. Bergmano tekstai teka kaip upė.

– I. Bergmano filmuose, o ir tekstuose, daug autobiografiškumo, ar ne?

– Beveik visi I. Bergmano filmai ir proza – apie jį patį ir iš jo paties. Vaikystė šiam kūrėjui buvo kaip lobių sala, iš kurios jis vis sėmė ir sėmė. Visgi vaikystė mums visiems palieka bene didžiausią įspaudą – tai ir tėvų santykiai, ir gamta, ir aplinkui matyti ir pažinti žmonės. O vaikas visuomet smalsus ir įžvalgus. I. Bergmanas toks ir buvo – mokantis klausyti ir įsiklausyti.

– Naujausi jūsų išversti I. Bergmano kūriniai – „Žemuogių pievelė“, „Sekmadienio vaikas“ ir „Rudens sonata“.

– Pirmiausia išverčiau „Rudens sonatą“. Taip svajoju, kad kada nors šį kūrinį kas nors pastatys. Vėliau verčiau „Sekmadienio vaiką“ – tai viena I. Bergmano trilogijos dalių apie tėvų ir vaikų santykius. I. Bergmanas augo pastoriaus šeimoje ir ne viename interviu sakė, kaip skaudžiai jam įsirėžę santykiai su tėvu. Kūrėjo tėvas, atrodytų, buvo švelnus, malonus, bet ūmus, jam vis užeidavo pykčio protrūkiai ir jis bausdavo vaikus, už menkiausią prasižengimą išperdavo rykštėmis.

– Kokių sunkumų kilo verčiant šiuos I. Bergmano tekstus?

– Jei pagauni tą tekstų bangą ir pasiduodi tėkmei, ji tave ir neša. Žinai, kad bus ir gelmių, ir akemenų, ir rėvų, bet vis tiek plauki. Žinoma, verčiant būdavo vietų, kai tekdavo pagalvoti. Nepaisant to, versti I. Bergmaną smagu ir malonu. Net kai sunku, jauti džiaugsmą, nes tai gera literatūra, geras kūrinys, kuris praturtina.

– Šiuos tris jūsų verstus I. Bergmano kūrinius, apie kuriuos kalbėjome, skiria dideli metų tarpai. Kaip skiriasi patys tekstai?

– „Sekmadienio vaikas“ parašytas kaip romanas, kuriame daug vietos pačiam pasakojimui, aplinkos vaizdavimui. Jame vaizduojama pati I. Bergmano vaikystė – vasara, kai Bergmanų šeima laiką leisdavo vasarnamyje. Knygos pabaigoje galima rasti tėvo ir sūnaus dialogus, kai jiedu kalbasi apie praeitį, tą nesantaiką ir įtampą, buvusią tarp tėvo ir sūnaus. Ir ką gali pakeisti? Nieko, juk tai praeitis. Viską gali įvertinti su atlaidžia šypsena. Tas pokalbis toks skaudus! Tačiau knygoje I. Bergmanas viską užbaigia atleidimu.