Kultūra

2019.12.04 15:24

Eksperimentinio kino kūrėjas Gilles`is Vuillard`as: geriausi aktoriai yra vaikai

LRT.lt 2019.12.04 15:24

Prancūzų eksperimentinio kino kūrėjas Gilles`is Vuillard`as į kiną atėjo iš tapybos ir muzikos pasaulio. Jo darbai apmąsto autobiografijos ir fikcijos santykį, brėžia skirtingų kultūrinių žemėlapių kontūrus ir narsto vaizdo sandarą, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Lietuvos žiūrovams pažįstamas iš filmo „Žvilgsnio Odisėja“ (2018), naujausioje juostoje „Neapčiuopiamos salos“ (2019) jis leidžiasi patikrinti vaiduoklių salyno egzistavimo – salos pažymėtos žemėlapyje, bet iš tiesų jų nėra. Pagrindinio veikėjo profesoriaus Uliso kelionė per skirtingus žemynus persipina su poetinėmis vizijomis ir apmąsto salos reiškinį, Vakarų Europos literatūroje tapusį kūrybinės vaizduotės ir alternatyvios tikrovės vieta.

– Pradėkime nuo Jūsų pagrindinio darbo įrankio – analoginės kameros „Bolex“. Ji suvaidino ryškų vaidmenį dokumentinio ir avangardinio kino istorijoje, suteikdama menininkui judesių laisvę ir galimybę priartėti prie stebimo objekto. Man atrodo, kad šie aspektai labai svarbūs kalbant apie Jūsų santykį su kinu.

– Pradėjau filmuoti 8 mm kamera – ji buvo pigesnė ir lengvesnė. Pabrėžiu lengvumą, nes ši savybė leidžia reaguoti į netikėtas situacijas. Vėliau dirbau su „Artifex“ – tai visiškai kitokio tipo kamera, savotiška kino technikos „Bentley“. Ji visiškai suvaržo judesius, su ja negali keliauti. Sunkiai įsivaizduoju save, besitampantį 10 kilogramų sveriančią kamerą. „Bolex“ su optika sveria 4 – 4, 5 kilogramų, todėl skrisdamas galiu pasiimti ją į rankinį bagažą. Niekam nepatikėčiau savo kameros, privalau laikyti ją rankose. Vis dėlto dirbti su „Bolex“ nėra lengva. Šią kamerą sunku valdyti, ji nepaprastai jautri ir kiekvieną akimirką gali pateikti įvairių staigmenų.

– Nepaisant to, techniniai įnoriai nusileidžia tokioms galimybėms, kaip netikėtumas ir žaismingumas, be kurių sunkiai įsivaizduojami Jūsų filmai.

– Turėjo praeiti nemažai laiko, kol įgudau naudotis dabartine kamera. Paprastai filmuoju be stovo, todėl ieškau natūralių atramų, stabilių arba kompoziciškai pagrįstų nestabilių vaizdų. Taigi, iš pradžių žaismingumas visai nebuvo žaismingas. Jam reikia patirties ir žinių. Ar galite įsivaizduoti?!

– Savo filmus vadinate eksperimentiniais, bet naudojate daug dokumentinių kadrų. Kokias ribas brėžiate ir trinate mąstydamas apie kino kalbą?

– Iš pradžių galvojau, kad levituoju tarp dokumentinio ir eksperimentinio kino. Mano filmuose nėra komentarų apie vaizdus, matomus ekrane. Filmuodamas Grenlandijos gyventojus, galiu filmuoti dvejopai: fiksuoti praeivius gatvėje arba kurti išgalvotą pasakojimą. Nežinau, ar ši skirtis labai ryški, nes žmonės visada šiek tiek pozuoja prieš objektyvą.

– Esate pasakojęs apie romų šeimą, sutiktą filmuojant Markučiuose. Žmonės domėjosi procesu, teiravosi, ar filmuodamas apleistą namą, ketinate kurti siaubo filmą.

– Jie susiejo filmavimą su tragiška istorija, nutikusia tame name – kadaise jame pasikorė žmogus. Tamsus pasakojimas, įvykęs namo viduje, į kurį kvietė užeiti romų šeima, persipynė su sodą užtvindžiusia pavakario šviesa.

– Atsitiktinumą galima vadinti viena pagrindinių Jūsų filmų sudedamųjų dalių?

– Taip, kai žmonės klausia, iš kur aš esu, atsakau, kad atsidūriau čia atsitiktinai. Gyvenime noriu užsiimti mane dominančiais dalykais. Tai nelabai susiję su pinigais. Žinoma, kurti filmus – brangus malonumas. Ypatingai eksperimentinius, kai gali būti tikras, kad neatgausi investuotų pinigų. Eksperimentinio kino kūrėjas yra paraštėje.

– Tačiau išsaugo didesnę nevaržomo judėjimo ir žaismingumo erdvę?

– Supratau, kad gyvenimo negalima paaiškinti, todėl žaismė yra vienas svarbiausių dalykų, padedančių suvokti jame vykstančius procesus. Labai mėgstu geras komedijas. Mano mėgstamiausias laikotarpis kino istorijoje – 3-asis dešimtmetis. Niekas taip tiksliai neapčiuopia liūdesio gelmės, kaip Charlie Chaplinas.

– Vaidinti kviečiate tik neprofesionalius aktorius. Ar toks pasirinkimas sąmoningas?

– Taip. Prisibijau dirbti su profesionaliais aktoriais, nes jie nepriekaištingai atliktų tai, ko paprašyčiau. Man patinka filmuoti nepasiruošusius žmones, spontaniškai pasiūlyti jiems įsitraukti į procesą arba prigauti gatvėje. Geriausi aktoriai yra vaikai, jie apskritai niekada nevaidina.

Renkantis aktorius labai svarbu, kad jie vertintų tai, ką darai. Priešingu atveju, jų noras vaidinti labai greitai išblėsta supratus, kad nefilmuosiu pagal holivudinį scenarijų. Mano filmuose natūraliai atsiranda pažįstami žmonės arba atsitiktiniai praeiviai.

– Kaip kuriate pasakojimą?

– Aš jį ardau. Pradėdamas kurti filmą, galvoje turiu numatęs pasakojimo kryptį, bet galiausiai pasiduodu pagundai ją pakeisti. Montuodamas medžiagą, atskiras filmo dalis dėlioju nesilaikydamas loginės sekos. Įprastas linijinis pasakojimas praranda poetiškumą.

– Jūsų filmuose daug nuorodų į kultūrinius pasakojimus – mitus, literatūros kūrinius, kultūros teorijas. Kokia jų paskirtis šiame fragmentuotame naratyve?

– Įkurdinti ant psichoanalitiko kušetės. Mano filmuose daugelis vaizdų abstraktūs. Kultūrinės nuorodos pasirodo vardų, trumpų komentarų, monumentų pavidalu – jos sukuria foną.

– Kaip šis fonas ir intensyvi skaitytojo patirtis veikia Jūsų mąstymą ir kūrybą?

– Filmuojant atokiose ir izoliuotose vietose pirmiausia praverčia geografijos žinios. Keliaudamas visada turiu tikslų planą. Tarkime, vykdamas į Svanetiją, gerai žinojau, kad filmuosiu karinius bokštus. Šie kadrai nepateko į „Neapčiuopiamas salas“, bet galbūt atsidurs kituose filmuose. Mane domina žinių ir realybės prasilenkimas. Atvykęs į konkrečią vietą, žinai, ką ten rasi, bet nežinai, kas nutiks. Savo filmuose niekada neatskleidžiu vietų pavadinimų, taip paversdamas jas vaizduotės erdvėmis, turinčiomis realius atitikmenis.

– Esate išsakęs mintį, kad apie žmogų galima spręsti iš jo bibliotekos. Paminėkite esminius savosios autorius.

– Meno pasaulyje atsidūriau visiškai atsitiktinai. Norėjau užsiimti antropologija arba lingvistika, kitaip tariant, rimtais dalykais. Tiesa, Claude’o Lévi-Strausso, Pierre’o Clastreso, Bronisławo Malinowskio darbai padarė didelę įtaką mano kūrybai. Iki šiol žaviuosi Malinowskio knyga „Ramiojo vandenyno vakarinės dalies Argonautai“ (Argonauts of the Western Pacific, 1922), kurioje jis aprašo specifinius Melanezijos gyventojų mainus kulą. Žmonės iš pagarbos simboliui nedideliais laiveliais plaukdami tūkstančius kilometrų, kad apsikeistų papuošalais iš kriauklių. Vakarietiškoje visuomenėje toks elgesys būtų neįsivaizduojamas! Pastaruoju metu dažnai atsiverčiu Jacką Londoną.

– Jūsų minimi antropologai skyrė didelį dėmesį mitui, kurį nuosekliai apmąstote savo filmuose. Koks Jūsų asmeninis mitas?

– Mėgstu Naujosios Kaledonijos mitą apie žmogų, kuris neatsikvėpdamas keliavo po pasaulį ir tenkino jam ant peties įsitaisiusio toteminio driežo norus. Manau, kad kartais žmonės panašiai mato mane.

Kalbino Lina Žukauskaitė