Kultūra

2019.12.09 10:58

Eglė Baliutavičiūtė: viskas sugriaunama, o ar atstatoma? (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.12.09 10:58

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi naujas knygas.

Chinua Achebe „Sugriūva viskas“. Vilnius: Kitos knygos, 2019. Iš anglų k. vertė Juozas Keliuotis, vertimą peržiūrėjo Saulius Repečka.

Chinua Achebe (1930–2013) – vienas labiausiai pasaulyje žinomų Nigerijos rašytojų, vadinamas anglakalbės afrikiečių literatūros tėvu, savo kūryboje apmąstęs kolonializmo padarinius Afrikai ir ypač jo gimtajai Nigerijai.

„Sugriūva viskas“ – debiutinis Ch. Achebės romanas, išleistas 1958 m. Pirmą kartą į lietuvių kalbą kūrinys buvo išverstas 1966 m. Juozo Keliuočio pavadinimu „Ir viskas sugriūva“. Dabar, po kiek daugiau nei 50 metų, pasirodė antrasis knygos leidimas, o J. Keliuočio vertimas buvo peržiūrėtas Sauliaus Repečkos.

Knygoje pasakojama apie tradicinį igbų genties gyvenimą, religiją bei papročius Nigerijos kolonizacijos aušroje. Pagrindinis romano veikėjas Okonkvas gyvenime siekia vieno – būti tikru vyru, t. y. būti gerbiamas, pelnyti aukštą statusą gentyje, o svarbiausia – parodyti kitiems ir įrodyti sau, kad jis visai nepanašus į savo tėvą – minkštaširdį, pralėbavusį savo gyvenimą. Laimei, „igbų gentyje žmogus vertinamas pagal savuosius, o ne pagal tėvo nuopelnus“ (p. 16). Tačiau šis siekis, sumišęs su baime, paverčia Okonkvą kietu, užsispyrusiu, neretai net žiauriu: „Okonkvas niekad nereikšdavo savo jausmų, nebent tik tada, kai supykdavo. Jėgą – štai ką reikia visiems rodyti“ (p. 34). Ilgus metus jam pavyksta eiti tuo keliu, kurio trokšta, tačiau galiausiai noras pasirodyti stipresniam, nei yra, ir nesėkmingai susiklosčiusios aplinkybės atveda prie gyvenimo tragedijos. Ir kai, rodos, pagaliau vėl galėtų atsitiesti, genties kaimuose pasirodo baltieji anglų misionieriai su savo religija, papročiais, įtaiga, kuri patraukia dalį vietinių. Okonkvo pasaulis lėtai pradeda nykti akyse. Okonkvas – tragiškas herojus.

Romano pasakotojas koncentruojasi į genties gyvenimą ir genties žmogaus tragediją, todėl jo žvilgsnis nuo pagrindinio veikėjo dažnai nusisuka į jo šeimą, vaikus, kaimo gyvenimą ir papročius. Kalbant apie šią knygą, dažnai pažymima kalbos ypatybė – nesentimentalus tonas. Iš tiesų romano kalba labai panaši į pagrindinį veikėją Okonkvą. Po nesentimentaliu, gruboku paviršiumi, padailintu tik vietiniais posakiais, patarlėmis, slypi egzistencinė drama ir liūdesys.

„Sugriūva viskas“ yra Ch. Achebės vadinamosios „Afrikietiškos trilogijos“ pirmoji dalis, antroje ir trečioje dalyje rašoma apie kiek vėlesnius laikus, kai anglų valdžia Nigerijoje jau buvo įleidusi gilesnes šaknis. Likusių dviejų kūrinių, deja, lietuvių kalba neturime. Norėčiau viltis, kad kada nors bus išversta. Neturime daug afrikietiškos grožinės literatūros, parašytos Afrikos autorių ir galinčios bent per plyšelį atverti to kontinento istoriją, žmonių patirtis, kultūrą iš jų pačių perspektyvos.

Ch. Achebe ne veltui pasirinko rašyti kolonialistų kalba – vien pačioje Nigerijoje yra keli šimtai kalbų, o rašydamas angliškai – oficialia šalies kalba – jis galėjo pasiekti didžiausią įmanomą kiekį tėvynainių. Kartu anglų kalba padėjo atverti kelią romanui ir į Ameriką bei Europą. Kaži, ar apskritai galėtume skaityti šį romaną lietuviškai, jei jis būtų sukurtas kokia kita kalba. Beje, dilema dėl kolonialistų kalbos vartojimo yra keliama vėlesnėse „Afrikietiškos trilogijos“ dalyse.

Deborah Ellis „Maitintoja“. Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė.

Deborah Ellis (1960) – kanadiečių rašytoja, daugiausia kurianti vaikams ir jaunimui. Taip pat ji aktyvistė, besirūpinanti moterų teisėmis ir vaikų teisėmis, organizuojanti labdaros ir paramos projektus. Susirūpinimas šiomis problemomis matomas ir jos kūryboje. Rašo ji, nes tiki literatūros galia: „Gera vaikų literatūra gali suteikti mums tą alternatyviąją informaciją. Ji gali atskleisti naują žvelgimo į pasaulį būdą ir būti ta tvirta šaka, kurios vaikas laikytųsi; gera vaikų literatūra sako: „Tikiu tavo gebėjimu pasirinkti teisingai.“

Vis ilgėjant niūriems vakarams, sulaukėme pirmosios Deborah Ellis knygos lietuviškai – apysakos jaunesniesiems paaugliams, pavadintos „Maitintoja“, iš anglų kalbos ją išvertė Diana Gancevskaitė. Tai istorija apie vienuolikmetę Parnavą ir jos šeimos likimą metais, kai Afganistaną valdė Talibanas. Pastarieji vieną dieną paėmę valdžią pareiškė, kad nuo šiol dirbusios, studijavusios ir besimokiusios moterys nebegali išeiti iš namų be vyro palydos, kad nebegali dirbti, mokytis, būti visavertės ir visateisės pilietės.

Parnavos tėtis uždaromas į kalėjimą, nes kadaise, tik pamanykite, mokėsi Anglijoje. Visa atsakomybė už ir taip itin skurdžiai suborbarduotame Kabule gyvenančią šeimą tenka būtent vienuolikmetei – dar nepradėjusiai bręsti, bet ir jau nebe vaikui. Jai tenka apsimesti berniuku – nes tik vyrai gali dirbti – ir pelnyti duoną savo šeimai. Štai iš čia ir knygos pavadinimas.

D. Ellis knyga yra apie stiprias ir išliekančias moteris. Net įstumtos į sudėtingiausias situacijas jos kuria slapą bendrystę, palaiko viena kitą, edukuojasi ir užsiima slapta ardomąja veikla.

Nesudėtinga kalba parašytame pasakojime paliečiamos atsakomybės už šeimą ir save temos, taip pat tapatybės, identiteto klausimai. Parnavai virstant berniuku reikia ne tik nusikirpti plaukus, bet ir viešumoje pasirodyti neprisidengus – tai sunku, labai sunku, jei visą gyvenimą esi mokyta elgtis priešingai.

Gana retai sulaukiame vaikų literatūros apie nevakarietišką pasaulį, Artimųjų ar Tolimųjų Rytų, Afrikos vaikų patirtis, skaudulius, problemas vertimų. Būtų laimė, jei tokių knygų turėtume ne tik daugiau, bet ir jos pas mus ateitų būtent iš tų šalių, tačiau dėl vertėjų trūkumo ir leidėjų pozicijų beveik viskas, ką gauname, yra vakarietiška produkcija, pavyzdžiui, apie Pol Poto diktatūrą Kambodžoje mums, tiesa, labai įtaigiai romane „Niekada nesuklupk“ rašo amerikietė Paricia McCormick, apie Trečiojo pasaulio šiukšlynų vaikus – britas Andy Mulliganas (knyga „Šiukšlės“), o štai apie Afganistaną Talibano valdymo metais – kanadietė ir t. t. Nė kiek neabejoju, kad vakarietis gali įsivaizduoti, aplankyti ir pagyventi aprašomose šalyse, prisirinkti faktų, pasakojimų ir sukurti gerą, įdomų, ugdantį ir informatyvų tekstą apie tas šalis, kaip ir moterys gali sukurti gerų knygų apie vyrų patirtis, vyrai apie moterų, o suaugusieji apie vaikų. Vis dėlto, dalis dalykų yra ne faktų, empatijos, įsigilinimo ir talento, o perspektyvos klausimas. Ir D. Ellis knygoje bent kelis kartus į paviršių išnyra vakariečio, didelės šalies gyventojo motyvas. Kad ir tai, kad Afganistanas vadinamas maža, vos Teksaso valstijos dydžio šalimi, mes, pavyzdžiui, sakytume – visai didelė, net dešimt kartų didesnė už Lietuvą. Keista ir tai, kad niekas šioje knygoje nesimeldžia ir Parnavai ištisomis dienomis dirbant turguje nepasigirsta muedzino kvietimas maldai… Norėtųsi, kad skaitydami literatūrą galėtume išgirsti kuo daugiau balsų, kuo įvairesnių perspektyvų, gauti pasakojimą ne tik iš išorės, bet ir iš kultūrų vidaus.

Bet juk kartais nedaug gali būti labai daug. Todėl džiugu, kad dabar jau turime D. Ellis knygą. Telieka padėti vaikams ją atrasti.