Koršunovas apie naują spektaklio „Mūsų klasė“ pastatymą: dėmesys Holokaustui būtinas, nes tragedija gali pasikartoti

Klaipėdos dramos teatras ketvirtadienį kviečia į premjerą – dažniausiai pasaulyje statomą lenkišką lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“. Šįkart jos ėmėsi režisierius Oskaras Koršunovas, prieš ketverius metus jau statęs pjesę Oslo nacionaliniame teatre. Per vienos klasės draugų – lenkų ir žydų – sudėtingus gyvenimus atskleidžiamas visas 20 amžius – karas ir Holokaustas.

Klaipėdos dramos teatre repetuojama premjera: lenkų dramaturgo pagal tikrus įvykius parašyta pjesė „Mūsų klasė“.

Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijoje, Jadvabnės kaime, vietos žydai buvo uždaryti daržinėje ir sudeginti. Taip pasielgė to paties kaimo gyventojai, kaimynai, bendraklasiai. Būtent per vienos klasės, kurioje kartu mokėsi, draugavo, mylėjo ir lenkai, ir žydai, gyvenimus, atskleidžiamas visas 20 amžius. Aktoriai, įsijautę į labai dramatiškus likimus, sako negalintys likti abejingi.

„Neįmanoma šalta nosimi klausyti, nors tu puikiai žinai, kad po to tau reikės eiti vaidinti, tai va šitas emocijas reguliuoti yra sunkiausias dalykas“, – pasakoja aktorė Regina Šaltenytė.

Jono Baranausko lūpomis prabilęs Rysekas, tapęs budeliu bendraklasiams, sako jam sukėlęs pyktį ir beviltiškumą.

„Mano dar didžiulė tragedija yra tame, kad aš, būdamas lenkas, turėdamas žudyti žydus, myliu žydę, ir tas sunkumas, tas kaltės jausmas ir eina per visą medžiagą, per patį žmogų“, – atskleidžia aktorius.

Oskaras Koršunovas / BNS nuotr.

Režisierius Oskaras Koršunovas „Mūsų klasę“ prieš ketverius metus statė Oslo teatre, tačiau sako, kad Holokausto temai per daug dėmesio niekad nebus, nes tragedija gali pasikartoti – pabėgėlių krizė, kariniai konfliktai pasaulyje tebevyksta, Europoje įsigali kraštutinės jėgos. Holokausto tema Lietuvoje irgi labai aktuali ir jautri.

„Mes turime suvokti, kas įvyko, kaip veikia tos totalitarinės sistemos, kodėl kaip kurie žmonės pasidavė tam, kokios buvo to priežastys, idant išvengtume to ateity“, – mano režisierius.

Pasak režisieriaus, scenografija, kaip ir pati pjesė, labai lakoniška, kartu ir labai talpi. Gintaro Makarevičiaus scenografijoje pastebima sąsaja su Berlyne esančiu monumentu Holokausto aukoms atminti.