Kultūra

2019.12.08 07:00

Kęstutis Genys: aktorius ir poetas, krikščioniškai gailėjęs tų, kurie skundė jį KGB

LRT.lt2019.12.08 07:00

Aktoriaus ir poeto Kęstučio Genio ryškų ir dramatišką gyvenimą ženklina trumpos artisto šlovės akimirkos, ilgai trukęs okupacinio režimo tylos sąmokslas prieš nepripažintą poetą, jautriai meninei prigimčiai būdingos silpnumo valandėlės, pagaliau — Atgimimo bangos iškelto tribūno ir piliečio stichija, leidusi išsiskleisti ne tik jo gaivalingai prigimčiai, bet raiškiai paliudyti tą tikėjimą ir vertybes, kam jis atidavė gyvenimą.

Suvaidinęs ryškiausius sovietinio režimo cenzorių akylai prižiūrimų pjesių vaidmenis, scenos riteris K. Genys iki gyvenimo pabaigos išlaikė tą pačią laikyseną: nepataikavo sistemai, nepakentė melo ir krikščioniškai gailėjosi tų, kurie jį skundė KGB saugumui.

Nenuvertinama ir jo besąlygiška meilė Tėvynei, kuri jo poezijoje veriasi be jokios pompastikos. Tai žmogaus giliai įleidusio šaknis į savo žemę, kūryba, kuri chrestomatiškai brėžia piliečio tautinį sąmoningumą, patriotinės jausenos pasaulėvaizdį.

Literatūros pėdsekys. Scenos riteris Kęstutis Genys krikščioniškai gailėjo tų, kurie jį skundė kagėbistams

Aktorius Albinas Budnikas pasakoja apie pažintį su K. Geniu: „Į teatrą atėjau 1964 m., sėdėjau kieme ir laukiau konkurso į Kauno dramos teatrą konkurso rezultatų. Staiga išeina Kęstutis, o įspūdis buvo toks... didelis, gražus, aukštas, tvirtas, sportiškas, energingas. Jis pažiūrėjo į mane ir sako – viskas bus gerai.“

Virš Lietuvos žemės laisvam dangaus skliautui lemta buvo apniukti. Sovietinė okupacija skaudžiai palietė Genių šeimą. Būtent tos dramatiškos pirmosios jaunystės patirtys užaugino tvirtus tautinės savivertės bruožus, kurie istorinių įvykių akivaizdoje išgyvenimais ir skausmu nuolat dilgė jautrią menininko sielą.

Geniams teko palikti namus ir slėptis. Motina slapstėsi pas gimines, tėvas – kažkur provincijoje, o Kęstutis – Kaune, pas savo bendramokslį Antaną Šilinį. „Viena koja“ jau buvo miške. Bičiulis parūpino drabužių, suruošė maisto atsargas. Išgelbėjo A. Šilinio vyresnysis brolis mokytojas: „Žūsi ten! Šito vaiko aš nieku gyvu neleisiu į mišką!“ Po kelių dienų būrys, į kurį turėjo ateiti K. Genys, buvo iššaudytas.

Žurnalistas, istorikas Vidmantas Valiušaitis sako, kad K. Genys jam pasakojęs, kaip išvažiavo į Maskvą, kai jau buvo išėjęs į partizanų būrį: „Buvo kokie 1947 metai, partizaninis sąjūdis jau buvo gerokai sutryptas, palaužtas, žmonių išžudyta daugybė. Ir buvo toks išmintingas vadas, kuris sako – tu reikalingesnis gyvas. Dink iš Lietuvos, jeigu gali... ir tada Kęstutis pasakojo išvažiavęs į Maskvą studijuoti. Ir yra jo eilėraštis toks, kuris vadinasi „Tremtiniai“.

Jūs nebuvot vieni, vieniši tremtyje,

kas prie Laptevų jūros, o aš Maskvoje,

Jus ten žudė, kankino, marino badu,

Mane žudė Maskva, mokė būt artistu.

Dievo talento palytėtas artistas. Senosios kartos žiūrovai pamena K. Genio ryškius, įsimintinus vaidmenis. Pamena Žygimantą Augustą, pamena ir žinomo režisieriaus disidento Jono Jurašo „Barborą Radvilaitę“, kuri nuolat kėlė sąmyšį KGB saugumo gretose.

Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“, kurią režisavo Jonas Jurašas, žodžiai „Lietuva“, „Tėvynė“, „Dievas“ K. Genio lūpose skambėdavo taip, tarsi jis vaidintų paskutinį kartą, ištardavo juos taip, kad komunistų partijos šulai ir kagėbistai net drebėjo iš pasiutimo...

Sovietinės sistemos prižiūrėtojams buvo, ko drebėti. Juk kur kas anksčiau artistas K. Genys jau buvo patekęs į jų akiratį. Buvo sekamas ir lengvai susekamas, nes gyveno plačiai, be melo ir prisitaikėliškumo, kitaip ir nemokėjo gyventi.

„Jis sakė – kad aš likau gyvas, turiu pareigą kalbėti už žuvusius. Bet žinote, jis visą laiką jautėsi vienišas, mažai su juo galėjo atsiverti. Žinau, kad buvo artimas su Valentinu Masalskiu, jie bendravo ir daug kalbėjo. Po kurio laiko ir mes atsiradome jo gyvenime, jis su mumis irgi buvo atviras“, – sako V. Valiušaitis.

Kartą, „Tulpės“ kavinėje, Kauno poetams skaitant savo „drungną“, aptakią, režimui tinkamą poeziją, konjako šliūksnio padrąsintas K. Genys neišlaikė: leiskite man, aš jums paskaitysiu „gyvosios poezijos“... ir pradėjo:

Prarastos naktys —

naktys bemiegės.
Kur Tu, Gyvenime mano, prabėgęs?
Už lango gruodas, šaltis ir speigas,
Diena išaušo, o man ji baigias.

Tėviške mano! — Pirčiupio kraujas —
Rūksta ir smilksta Pirčiupis naujas.
Kelias į Ablingą — Tavo Golgota —
Laidoja Lietuvą Kryžkalnio motina.

V. Valiušaičio teigimu, K. Genys buvo padauginęs, pradėjo skaityti tą eilėraštį, o restorane, matyt, buvo seklių: „Kažkas viską užrašė, tada Kęstutį iškvietė į saugumą ir ten sako: Kieno? Čia tavo eilėraštis? Jis sako: Aš perskaičiau. Žiūriu jis nurašytas. Ir sako, neteisingai nurašytas, blogai, nesklandžiai... Tai man paėmė toks apmaudas, aš nubraukiau viską ir iš naujo viską teisingai surašiau.“

A. Budiniko teigimu, K. Geniui teko nukentėti ir daugiau, bet jis vis tiek rašė eiles: „Jis buvo atėjęs pas mane ir skaitė eilėraštį apie tą įvykį su saugumu. Pavadino eilėraštį „Baladė apie homo sovietica...“

Jau geriau aš būčiau negimęs

Negu šitaip nuo pat jaunumės,

Nedalia mano likimas,

Nedalia mano gulbės giesmė.

Jau geriau negu taip įpilietintas

TSRS nepartinis brūkšnys

Tas pilietis, tas homo sovieticas

Pasirodo – Kęstutis Genys.

Įmanytų be muilo

Įlįstų į gyvenimą tavo

Išvis, panorės ir bemat

KGBistai tavo sielą kaip kiaulės išknis.

V. Valiušaitis tvirtina, kad po pastarojo eilėraščio K. Genys turėjo rimtų nemalonumų, net teatre: „Jis pajuto, kad jį pradėjo išstumti iš vaidmenų, pozicijų, jis ėmė nebegauti darbų. Be to, pradėjo sklisti gandai, esą, kas tas Genys – pijokėlis ir nieko daugiau.“

Teatro vadovybę pasiekdavo pranešimai, kad aktorius ar tai kavinėje, ar privačioje draugijoje garsiai skaitė antitarybinius eilėraščius, kalbėjo „įtartinai“. K. Genys puikiai žinojo, kas jį įduoda saugumui ir nuoširdžiai gailėdavo tų žmonių.

Dėl aplinkoje nuolat sėjamo nepasitikėjimo ir įtarumo, aktorius, poetas K. Genys, kaip ir daugelis to meto tyliųjų rezistentų, buvo uždaras, teatre bendraudavo tik su laiko patikrintais draugais, savo poetiniais bandymais irgi dalijosi tik su pačiais artimaisiais.

Rašė K. Genys į stalčių. Kitaip ir būti negalėjo. K. Genio poezija sovietmetį pažini buvo tik nedideliam ratui jo gerbėjų. Draugams padedant, pogrindyje, toje pačioje spaustuvėje, kur dienos šviesą išvysdavo „Katalikų bažnyčios kronikos“ buvo išspausdinta ir pirmoji aktoriaus K. Genio eilėraščių knyga.

Kodėl Mačernį, Mackų ir Škėmą,

šitokią gentį – gedulo rėman?

Kelias į Ablingą – Tavo Golgota!

Laidoja Lietuvą

Pirčiupio motina.

Laidoja, laidoja, įkapėm rėdo

laidoja naktį,

nes dieną – gėda!

Poetas iš atviros skausmo gelmės, iš tų pačių tikriausių kūrybinių versmių, kurioms lietis melo imperijoje nebuvo lengva. Gyvenęs drąsiai, degęs aistra teatrui, knygoms, vis dažniau nusiraminimo ieškojo velnio svaigaluose, kurie negailestingai klupdė talentingą menininką.

K. Genys, herojinių vaidmenų kūrėjas, kuris kuriamų personažų tekstais siekė pasakyti tai, ko kitaip tuo metu išreikšti negalėjo. Akivaizdu, tai nepraslydo pro tuometinių saugumiečių akis. Teatre pradėjo nebeduoti vaidmenų, o likęs vienintelis būdas kalbėti tiesą – poezija – virto tyla, eilėraščiai buvo rašomi į stalčių... Alkoholis ir toliau ėdė ir naikino, pasiglemždamas menininką vis į tirštesnę tamsą...

Nepataikavo režimui dėl karjeros, nors jautė, kad jo talentas dėl politinių motyvų tapo vis labiau ribojamas — teatro scenoje negaudavo reikšmingesnių vaidmenų, liko apeinamas spaudos dėmesio ir nutylimas teatro kritikų. Gniuždomas tokios padėties, nenusisukdavo nuo taurelės, tačiau aplinkinių meilė, ypač žmonos Lolitos globa, neleido palūžti galutinai.

A. Budniko teigimu, reikia gerai paieškoti tokios moters, kokia buvo Lolita: „Kiek kartų ji gelbėjo Kęstutį. Parsivežusi namo, parsivežusi iš teatro, kad jis kažkur nenueitų. Nes jis tuoj pat nueidavo po saugumiečių langais ir pradėdavo ten eilėraščius skaityti.“

K. Genio eilėraščiai neturi rafinuotiems poetams būdingo saloninio intymumo, minties įmantrybių, stilistinio glotnumo. Iš savo strofų jis žvelgia, nelyginant budrus partizanas, ką tik išėjęs iš bunkerio — truputį susivėlęs, su lietuviška kario uniforma ir karabinu rankoje, bet šviesių akių, giedro veido ir tiesaus žvilgsnio.

Mano šautuvas — žodis,

šoviniai mano — eilės.

Aš sargyboje stoviu,

Aš — eilinis kareivis.

Dievo man įsakyta,

Dievo man patikėta —

Kol išauš Laisvės rytas

Aš turėsiu budėti.

Ūžtelėjus laisvės bangai, K. Genys išėjo iš teatro, atsidėjo kūrybai, susitikimams su žmonėmis, įvyko giluminis kūrėjo atsivertimas. Jis važinėjo su kūrybos vakarais, o varginanti priklausomybės liga buvo suvaldyta. Daugiau jai nepasidavė iki pat mirties.

Prasidėjus Sąjūdžiui, poetas K. Genys išėjo į tautą taip, kaip visą savo gyvenimą troško – be baimės, tiesos žodžiu, įtaigiai kalbėjo jo lūpomis poezija, tirpdžiusi sovietinės okupacijos gniaužtuose tautos sąstingį.

Anot V. Valiušaičio, K. Genys – vienas iš nedaugelio rašytojų, kuris ištraukė savo kūrybą iš stalčiaus: „Visi taip laukė, galvojo, kad kai jau ateis nepriklausomybė, kažkas bus, rašytojai kažką išsitrauks. Niekas nieko neišsitraukė, o K. Genys – taip. Ir atsistojo visu ūgiu.“

Neilgai visu ūgiu stovėjo Lietuvos Laisvės aušroje. Per patį istorinį atgimimo pakilimą poetą palaužė klastinga liga. Beveik keturiasdešimt sąmoningo gyvenimo metų K. Genys, lyg pažadėtosios žemės piligrimas, klaidžiojo literatūros dykumoje, parodė aktorių ir poetų sambūriui žmogaus kelią, ištvermę ir tikėjimą savąja pažadėta žeme – Lietuva.

Pirmąjį rinkinį „Ugnies kryžius“, pogrindžio sąlygomis rengtą dar 1987 m., nelegaliai išleido „grupelė paprastų poligrafijos darbininkų“ jau prasidėjus Atgimimui. 1994 m. buvo išleista K. Genio kūrybos rinktinė „Neišduokime Lietuvos“ .

Dar po metų, nedideliu, vos 200 egz. tiražu, pasirodė rinkinėlis „S.O.S.“. Kalėdoms „Vaga“ žadėjo išleisti K. Genio poezijos rinktinę „Po svarstyklių ženklu“. Tos knygos jis labai laukė: „Norėčiau nors viršelį pamatyti... Kad tik nebūtų labai margas. Gana, kad jau „genys margas“. Deja, nebesulaukė.

Pajacas tik, pajacas…

Gal šiek tiek poetas.

Aš skeltasielis, perskeltas į du,

Baigiu sušokti savo piruetą.

Paradoksalų savo numerį baigiu,

Po to kris uždanga,

Nuo veido grimas,

Kaip sudūlėjęs tinkas nubyrės.

Ir baigsis tas beprasmiškas žaidimas,

Dar vieno homo sapiens,

Vienos lėlės.

Užburtas ratas sukasi iš lėto,

O aš pajacas, juokdarys,

Kraipaus ir šoku savo piruetus,

Užburto rato vidury.

Minia kvatojasi ir ploja,

Ir lieja ašaras kartu,

Ir aš matau kaip koja kojon,

Visi mes sukamės kartu.