Kultūra

2019.12.04 19:33

Koršunovo spektaklis „Mūsų klasė“: jau po pirmo veiksmo bus sunku ploti

Česlovas Burba, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.12.04 19:33

„Šaudymas vykdavo pusantros valandos, kol jau niekas nebejudėdavo. Šie dalykai turi būti kaip nors nagrinėjami. Jei mes jų nesuprasime ir neišanalizuosime, neišvengiamai ateityje kartosime tas pačias klaidas. Ir jos jau matosi, jau ryškėja“, – LRT RADIJUI, pristatydamas savo naujausią darbą uostamiestyje, sako režisierius, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Oskaras Koršunovas.

Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje scenoje – labai laukiama premjera – šią savaitę bus pristatytas režisieriaus Oskaro Koršunovo su Klaipėdos dramos teatro trupe ir iškilių kūrėjų komanda darbo rezultatas: T. Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“.

Ši pjesė paremta istoriniais įvykiais viename Lenkijos miestelyje, kur karo metu sudeginta 1600 žydų. Šią tragediją autorius pasakoja per 14-ka pamokų ir parodo vienos mokyklos klasės draugų likimus. Pjesę iš lenkų kalbos vertė rašytojas, dramaturgas Rolandas Rastauskas.

Su režisieriumi Oskaru Koršunovu kalbasi Česlovas Burba.

– Kodėl ėmėtės Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“? Prieš 4 metus Osle jūs sakėte, kad ilgai nesiryšite imtis holokausto temos.

– Vis pagalvodavau, kad niekada nesiryšiu. Ta tema man tiesiog per daug baisi. Pats baisiausias 20 amžiuje įvykęs įvykis buvo, žinoma, antrasis pasaulinis karas ir holokaustas.

– Teko skaityti atsiliepimų, kad pjesė yra taip sukrečianti, jog jau po pirmojo veiksmo sunku ploti.

– Pats pjesės naratyvas yra labai žiaurus. Jokių pridėtinių dalykų nereikia. Iš kitos pusės jis yra labai išmintingas – autoriui labai pasisekė per vienos klasės istoriją papasakoti viso 20 a. istoriją. Klasės, likimai, vaikai ir pirmokai yra susiformavusioje Lenkijoje po pirmojo pasaulinio karo ir kai kurie jų gyveną gyvenimą iki 20 a. pabaigos.

Visas baisumas atsiveria holokaustu, tačiau kai kuria prasme atsiveria ir priežastys, dėl ko tai galėjo įvykti. Buvo įdomu, kaip apskritai žmones veikė to meto įvykiai, politinės koncepcijos ir propaganda, kuri buvo stipresnė už realybę. Ta propaganda duodavo iškreiptą vaizdą. Beje, ji ir dabar yra stipresnė už realybę.

– Taip jūs parodote, kaip susiformavo žmogus, galintis padaryti tokius žiaurius nusikaltimus.

– Negalima to pavadinti žmogumi. Susiformavo visiškas nužmogėjimas. Jeigu mes to nepakankamai išanalizuojame, tai mes esame vėl tame pavojuje kartoti tokias klaidas.

Lietuvoje, deja, nepakankamai yra analizuojamas tas laikotarpis, o paralelių su Lenkija yra labai daug. Pavyzdžiui, Jedvabno istorija, kur buvo sudeginta 1600 žydų. Gyvi sudeginti. Ji (Jedvabno istorija – LRT.lt) yra kaip matrica, apskritai toks baisus pavyzdėlis kitų istorijų, kurios vyko Rytų Europoje, pagrinde Lenkijoje. O taip pat tai labai žiauriai vyko ir Lietuvoje.

Reikia pasakyti, kad čia yra skirtumų tarp Lietuvos ir Lenkijos istorijų – Lietuvoje vokiečiams buvo labai nesudėtinga organizuoti specialius žudikų batalionus, kurie į tai žiūrėjo kaip į darbą. Tai darė tiesiog už pinigus. Kiti į tai žiūrėjo kaip į kerštą. Pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje to nebuvo.

Šita pjesė yra įdomi savo istorijos pateikimu. Tarkim Pilsudskio laikais, Lenkija buvo labai liberali. Tuomet puikiai sugyveno lenkai ir žydai. Tai atsispindi toje klasėje. Ir visa tai yra labai normalu, tačiau štai miršta Pilsudskis ir ateina tokie nacionalistai, katalikai – klasėje iškarto atsiranda atskirtis, muštynės, kam su kuo draugauti. Vėliau ateina sovietai, kurie padaro savo dalykus. Po to ateina naciai su labai stipria propaganda. Ji yra tokia stipri, kad „žydas ir bolševikas“ ar „žydija ir komunizmas“ yra vienas ir tas pats. Tai, žinoma, yra visiška nesąmonė – negalima lyginti ideologijos su tautybe.

Spektaklis liečia lenkiškus įvykius, tačiau yra labai daug paralelių su Lietuva. Tos paralelės, nors kiek mąstančiam ir šviesesniam žmogui, negali nekristi į akį. Lenkija yra krauju apipilta žemė – trys milijonai vietinių žydų buvo nužudyta. Dar virš milijono buvo nužudyta atvežtinių žydų. Lenkai stipriai talkininkavo vokiečiams.

Lietuvoje taip pat antisemitizmas gyvavo nuo senų laikų. Tarpukaryje jis beveik visada egzistavo. Nuo Kudirkos ir Valančiaus laikų jis dar buvo toks lengvas, bet pakankamai ryškus. O jau tautininkų ir ypač „valdemarininkų“ laikais jis buvo absoliučiai radikalus. Atėjus sovietams ir nukentėjus nemažai daliai lietuvių, tas antisemitizmas dar labiau sustiprėjo. Tai lėmė, kad didelė dalis žmonių ėjo ir žudė. Siaubingai žudė. Yra tokių liudijimų, kad Paneriuose 400 žmonių suvarydavo į duobę ir šaudydavo nuo kraštų duobės. Šaudymas vykdavo pusantros valandos, iki kol jau niekas nebejudėdavo. Šitie dalykai turi būti kažkaip analizuojami. Jeigu mes jų nesuprasime ir neišanalizuosime, neišvengiamai ateity kartosime tas pačias klaidas. Ir jos jau matosi, jau ryškėja.

Štai buvo Sirijos pabėgėlių krizė. Mes matėme, kokios neadekvačios buvo žmonių reakcijos į mažą saujelę pabėgėlių, kurie buvo Rukloje. Net partijos tuo pagrindu kūrėsi... Lietuvos istorikai apie tai, beje, kalba. Yra ne tik Rūtos Vanagaitės knyga išleista. Yra labai daug rimtų istorikų, kurie apie tai rašė. Nėra bendros valios valstybiniame lygyje giliau pažiūrėti į viso to šaknis.

– Teko skaityti ir tokių recenzijų apie Oslo nacionaliniame teatre sukurtą jūsų darbą, kad apie kankinimus, apie žudymus, apie prievartavimus yra pasakojama taip, lyg būtų dalijamasi receptu, kaip pjaustyti svogūną.

– Spektaklis yra paremtas dokumentiniais įvykiais. Teko žiūrėti daug liudijimų. Jie yra renkami. Žmonės išlaiko atstumą, pasakoja apie tai gana ramiai. Neįtikėtinai baisius dalykus. Norvegijoje spektaklis buvo priimtas labai gerai tiek žiūrovų, tiek kritikų. Patys norvegai sakė, kad pirmą kartą istorijoje visi laikraščiai spektakliui davė po aukščiausią įvertinimą – 6 balus.

Aš manau, kad menas gali geriausiai perduoti istoriją, nes jisai gali pajungti ir emocionalumą. Kuriant šitą spektaklį, man buvo labai svarbi empatija. Stengiamės sužadinti empatiją. Netgi budeliams, nes jie buvo baisios aukos to laikmečio. Viskas yra labai sudėtinga.

– Spektaklyje vėliau klausiama: kaip su visu tuo gyventi?

– Taip. Yra įvairių pavyzdžių. Vieni gyveno neįtikėtinai lengvai, buvo padorūs žmonės, lankė dramos būrelius, gyveno Amerikoje gražiame name, sėdėjo laimingi po kokiu mango medžiu. O kiti, nepakėlę sunkumų, nusišaudavo.

– Koks dabar yra teatras ir kokio teatro žmonėms reikia? Esate nusistebėjęs, kad pasaulyje kyla „normalumo fašizmas“.

– Progresyvusis vakarietiškas teatras kaip tik ir kovoja su tuo „normalumo fašizmu“, nauju puritoniškumu, kai tam tikros aksiomos tapo nepajudinamos, o tokios sąvokos kaip „laisvė“ arba moralės suvokimas iš esmės, kažko tokio gilaus, individualaus – dostojevskiška moralė, kai žmogus išsivalo per nuopolį, krikščioniškas poelgis – dabar tai yra visiškai netoleruotina. Yra aksiomos, ir kas tų aksiomų neatlaiko, tampa užribio žmogumi. Ir tiek. Man tai labai primena sovietinę sistemą. Kaip kažkas pajuokavo: anksčiau būdavo komjaunimas, o dabar yra jaunimas.com.

Vakaruose yra tokia tendencija, kad vėl grįžta režisūrinis teatras. Buvo labai stipri tendencija teatro kaip socialinio projekto. Tas socialinis teatras buvo iš esmės nelabai gilus, kalbantis apie teisingus dalykus, visiems priimtinus. Toks publicistinis, dokumentinis teatras, kurio medžiaga yra šiandieninė, o šiandieninė dokumentika yra gana blanki. Naujajame gerbūvyje ieškoma geresnių, dar ne visai gerbūviškų, baltų dėmių. Tai, iš esmės, nėra aštru.

Politinis teatras taip pat prarado savo aktualumą, nes, iš esmės, dingo įtampa tarp kairės ir dešinės. Tokiame fone vėl grįžta tie didieji režisieriai, jų vardai, ir jie vėl karaliauja tuose pagrindiniuose festivaliuose.

Geriausias laikas to pasaulinio, europinio teatro, buvo kažkur 2000-ieji metai, o po 2008-ujų krizės labai sumenko visi festivaliai ir neatsigauna iki šiol.

LRT.lt primena, kad „Mūsų klasė“ – dažniausiai pasaulyje statoma lenkiška pjesė. Šįsyk Klaipėdos dramos teatre jos ėmėsi Oskaras Koršunovas, jau statęs pjesę Oslo nacionaliniame teatre 2015 m.

1941 m. Jedvabno kaime Lenkijoje vietiniai žydai, Jedvabno gyventojai, buvo uždaryti daržinėje ir gyvi sudeginti. Jų žudikai buvo patys paprasčiausi žmonės – žydų kaimynai ir bendraklasiai, kadaise galbūt sėdėję viename suole, kartu žaidę, krėtę išdaigas, kartu svajoję, kuo bus užaugę.

Jedvabno tragedijos pagrindu sukurta lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ paprastai klausia mūsų visų: kaip įmanoma, kad, regis, geri bei padorūs žmonės, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, staiga tampa negailestingais žudikais? Ar ir dabar kiekviename civilizuotame ir kultūringame žmoguje tebegyvena po demoną? Kaip panašioje situacijoje pasielgtumėme mes?

Parengė Vismantas Žuklevičius