Kultūra

2019.12.09 21:49

Latvijos švietimas tarpukariu: „šviesos grandinė“ pasienyje ir 26 naujos mokyklos

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2019.12.09 21:49

Nepriklausomos Latvijos valstybė daug investavo į švietimą. Buvo labai susirūpinta tautiškumu šalies pasienyje, kur nemažai gyventojų vis dar kalbėjo lenkiškai ar rusiškai. Apie švietimą tarpukario Latvijoje – LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“, kurios maršrutas nr. 95 – Daugpilis. II dalis.

Investicijos į švietimą, tautiškumas ir slaptas komitetas

Pasak to meto spaudos, 1924 metais Latvijos vyriausybė sukūrė slaptą komitetą, kurio tikslas – pasienį priartinti prie likusios Latvijos. Priartinimas reiškė tautinę edukaciją skurdžiuose pasienio regionuose. Latviškos mokyklos turėjo tapti geresnės nei tautinių mažumų mokyklos. Nuo 1925 metų pasienio mokyklose veikė nemokamų pietų programa.

Po perversmo slapta patriotinė švietimo politika tapo oficiali ir per 3 metus visoje Latvijoje buvo uždaryta virš 70 rusiškų, baltarusiškų, žydiškų, lenkiškų bei vokiškų mokyklų ir tuo pat metu buvo atidaryta net 26 naujos latviškos mokyklos. Švietimo įstaigos buvo atidarytos prezidento Karlio Ulmanio jubiliejaus proga. Tuo tarpu Lietuvos prezidentas Antanas Smetona savo jubiliejaus proga atidarė vos vieną mokyklą.

Stop juosta. Maršrutas nr. 95 – Daugpilis. II dalis. Unikali prisiminimų kolekcija, kurioje – tarpukario švietimo detalės

Daugpilio ir Kauno panašumai

„Statistika rodo, kad net 12 procentų Daugpilio gyventojų buvo lenkai. Nors pagal dydį Daugpilis buvo antras didžiausias Latvijos miestas, be pramonės jame nieko kito nebuvo. Daugpiliui nutiko ta pati istorija, kaip ir Kaunui – tik truputį anksčiau ir griežtesnėmis formomis. Daugpilis buvo gera strateginė vieta, čia Rusijos imperija pastatė tvirtovę, o tai reiškia, kad miestas prie tos tvirtovės buvo tarsi nedidelis priedas“, – pasakoja VDU istorikas Kastytis Antanaitis.

Ginčai tarp kaimyninių valstybių

Įdomu tai, kad Daugpilis nuo seno buvo ginčo objektu tarp lietuvių ir latvių. „Kunigaikštis Valdemaras, kilęs iš tų kraštų ir tapęs ministru pirmininku bei užsienio reikalų ministru, leidosi į gilias geopolitines fantazijas. Jis pareiškė, kad Kuršo kunigaikštystė turėtų priklausyti Lietuvai, nes LDK buvo jo vasalė. Taip pat, kad Daugpilis ir Latgala turi priklausyti Lietuvai. Turint omeny, kad jis taip pat aiškino, kad Lietuvai reguliarios kariuomenės nereikia, suprantama, kad viskas buvo tarsi barono Miunhauzeno pasakos“, – pasakoja istorikas.

Vėliau taip pat galima pastebėti konfliktus tarp kaimynų – latvių santykiai su lenkais labai erzino Lietuvą ir Kauną. Lietuviams buvo sunku suprasti, kodėl kaimyninė šalis bendrauja su lenkais, kurie Lietuvai Vilniaus neatiduoda. „Tokių konfliktų tarpukariu, tarsi akmenukų batuose tarp kaimynių buvo – galbūt vaikščioti jie netrukdė, bet tikrai jautėsi“, – teigia K. Antanaitis.

Latvijos „Šviesos grandinė“: tarpukariu pasienyje pastatomos 4 mokyklos, primenančios rūmus

Pasienyje, Alūkstos apylinkėje, 1934 metais buvo pradėtos keturių pradinių mokyklų statybos: Medume, Žiemgaloje, Skrudalienoje ir Salienoje. Šios mokyklos sudarė vadinamąją „šviesos grandinę“. Visos jos buvo mūrinės, trijų aukštų, kaimo aplinkoje atrodė kaip tikri mokslo „rūmai“. „Šviesos grandinė – tai mokyklos, netoli viena kitos pastatytos palei Latvijos sieną“, – aiškina prof. Irena Saleniece.

Kartu su I. Saleniece laidos komanda keliaus prie Salienos mokyklos. „Įsivaizduokite, kokį įspūdį ji paliko 1937 metais, kai ji buvo atidaryta. Iš tikrųjų, mokykla buvo skirta gan vargingai gyvenančioms daugiavaikėms valstiečių šeimoms. Tai buvo taip įspūdinga, tokia garbė”, – pasakoja istorikė.

Trijų aukštų pastatas, turintis neoklasicizmo ir funkcionalizmo bruožų, atitiko visus modernios mokyklos reikalavimus: įrengtos sporto ir renginių salės, valgykla; didžiuliai langai. „Tai buvo ir savotiška valstybės propaganda, norint parodyti gyventojams, kaip valstybė ir jos vadovas Karlis Ulmanis rūpinasi mokykla“, – tikina I. Saleniecė.

Anuomet vaikai – ir Latvijoje, ir Lietuvoje buvo mokomi mandagaus elgesio, tvarkos, asmeninės higienos į mokytojus buvo žiūrima itin pagarbiai, kaip į asmenį, stovintį žymiai aukštesnėje socialinėje pakopoje nei paprastas kaimo žmogus. Mokytojo profesijos prestižą palaikė valstybė, traktuodama mokytoją kaip valstybės tarnautoją ir mokėdama jam atitinkamą algą ir pensiją. Pasak profesorės I. Saleniecės, šis laikmetis liudijo apie didžiulį patriotizmą, o mokykla buvo ne tik švietimo įstaiga, bet ir asmenybės formuotoja.

Vienas pirmųjų Salienos mokyklos mokinių, Janis Lasmanis, prisimena pirmąjį Salienos mokyklos direktorių Peterį Gravę kaip iškilią asmenybę, griežtą, bet teisingą pedagogą. Be gimtosios, latvių kalbos, kaimo mokykloje buvo mokoma vokiečių, prancūzų, rusų ir anglų kalbų. Šiuo metu Salienos mokykla – vienintelė vidurinė mokykla apylinkėje.

Lietuvos pavyzdžiu Daugpilyje įkūrė katalikiškos švietimo draugijos skyrių

1915 metais Lietuvos pavyzdžiu Daugpilyje susikūrė katalikiškos „Saulės“ švietimo draugijos skyrius, mieste įkūręs mokytojų institutą, pradinę mokyklą ir mergaičių amatų ir namų ruošos mokyklą, šiandien vadinamą „Saulės“ mokykla. Prie maršruto jungsis „Saulės“ mokyklos direktorė, architektė Inguna Kokina.

„Miesto gyventojai jautė, kad šalis jais rūpinasi. Senieji Daugpilio gyventojai man pasakojo, kaip nuostabu buvo gyventi prezidento Ulmanio laikais. Karlis Ulmanis rūpinosi savo pasienio miestais ir nepaisant to, kad trūko pinigų, viską darė ir stengėsi, kad žmonės didžiuotųsi, kad čia gyvena. Kad ir kaip bebūtų, Latvijos vyriausybė atrado galimybių investuoti pasienyje“, – pasakojimais apie tarpukario Daugpilį dalinasi Inguna.

Tarpukariu mokykla buvo orientuota į latvių liaudies meną, ypač pasižymėjo tautinio kostiumo kursais. 1917 metais įkurta mokykla buvo keturmetė. Ji veikė iki pat pirmosios okupacijos. Po Antrojo pasaulinio karo, ši įstaiga tapo mišri vidurinė taikomųjų menų mokykla. Sovietmečiu mokykla buvo uždaryta, o jos pastatą užėmė miesto vykdomasis komitetas.

Pažintis su vienu iškiliausių latvių poetų, kurio darbai įvertinti ir Lietuvoje

Knutas Skujeniekas – vienas iškiliausių latvių poetų, vertėjų ir literatūros kritikų. Skujeniekas gimė 1936 metais Rygoje. Jo motina, Liepojos liaudies teatro aktorė Marija Zauerhāgena, mirė, kai Knutui buvo vos aštuoni mėnesiai. Po motinos mirties, tėvas juodu su broliu išsiuntė į kaimą pas senelius. Seneliai gyveno pasienyje, Bauskės apylinkėje, o už Nemunėlio buvo Lietuva. Pirmojo pasaulinio karo metu, Knuto senelis Lietuvoje dirbo malūnininku, o močiutė buvo akušerė. Abu kalbėjo lietuviškai.

Baigęs studijas Maskvoje, Skujeniekas buvo areštuotas ir nuteistas septyneriems metams lagerio Mordovijoje už „nacionalinio pasipriešinimo grupės kūrimą“. Vertęs poeziją net iš trisdešimties kalbų, Skujeniekas taip pat susijęs su Lietuva: 1990 metais jis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Už lietuvių poezijos vertimus į latvių kalbą, Knutas apdovanuotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Knuto tėvas, Emilis Skujeniekas, turėjo Lietuvos pilietybę, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dirbo mokytoju Saločiuose, Pasvalio rajone, į latvių kalbą išvertė Kristijono Donelaičio poemą „Metai“.