Kultūra

2019.12.05 12:16

Erika Drungytė: prieš 30 metų norėjome praplėšti sienas ir virėme savo pačių sultyse

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt2019.12.05 12:16

„Prieš trisdešimt metų norėjome praplėšti sienas, sužinoti kokios kūrybinės aistros verda už jų. Darėme taip, kaip mokėjome, virėme burbule, savo pačių sultyse. Per tuos metus kūryboje įvyko proveržis. Džiaugiuosi, kad lietuvių pavardės atsiranda pasaulio scenose, knygų lentynose. Savaime kūrybiška tauta pasauliui gali būti įdomi savo kultūros istorija ir modernumu“, – pasakoja poetė, vertėja, kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ vyriausioji redaktorė Erika Drungytė. Apie tai ir daugiau – LRT PLIUS laidoje „7 Kauno dienos“.

Menininkė dygsniuose žymi pabėgėlių krizę

Vienas dygsnis – vienas pabėgėlis. Pabandykime sudygsniuoti vieną nūdienos politinių problemų. Šiuo metu pasaulyje yra 25 milijonai karo pabėgėlių. Tai problema, apie kurią ypač daug kalbama viešojoje erdvėje. Menininkė Rasma Noreikytė į tai žiūri netradiciškai – dygsniuodama pabėgėlių skaičių. Tad „Montessori“ mokykloje Kauno rajone, Ringauduose ji ne tik moko vaikus laikyti adatą su siūlu, tačiau ir supažindina su pabėgėlio sąvoka.

7 Kauno dienos. Dygsniai pabėgėliams, po padidinamuoju stiklu gulęs pasirodymas ir pokalbis su poete

Visos vaikų sudygsniuotos medžiagos yra būsimos meninės instaliacijos dalis, kuri įvyks Sakramente, Kalifornijoje kitų metų vasarą. Ją inicijavo amerikiečių menininkė Ennifer Kim Sohn kviesdama prisijungti visą pasaulį...dygsniuoti. „Menininkės noras – per dygsnių kiekį ir medžiagos dydį parodyti, koks yra realus pabėgėlių skaičius. Tikiu, kad pasąmonėje mes nesuvokiame šio didžiulio skaičiaus“, – teigia Rasma.

Lietuviams taip pat teko paragauti pabėgėlio duonos. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui apie 70 000 lietuvių buvo priversti palikti šalį. Pabėgėlių priėmimo centro duomenimis, šiandien Lietuvoje yra virš 400 prašančių prieglobsčio žmonių.

Menininkė Rasma Noreikytė tekstilės mokėsi Vilniaus dailės akademijoje. Dalyvavo įvairiuose tarptautinėse projektuose, o jos socialines temas analizuojantys darbai pristatyti Lietuvos ir užsienio parodose.

Menininkės šeima – tarptautinė. Rasmos vyras kilęs iš San Martino salos, yra Prancūzijos pilietis. Atvykus į Lietuvą, juos nuolat lydi smalsūs žvilgsniai. Rasma taip pat kartais savanoriauja Raudonojo kryžiaus pabėgėlių integracijos centre, Kaune, kur dirba su šeimomis iš Ukrainos ir Sirijos. „Tradicija yra tradicija, ją reikia žinoti. Ji neturi būti mainoma, keičiama. Tačiau atėjus žmogui su kita tradicija, mums nereikia jos perimti. Iš jos reikia mokytis, pasidžiaugti, nebūtina jos įdiegti kitoje šalyje. Mes galime pasikeisti žiniomis, kultūra ir tuo būti turtingi. Dažnai kalbame apie laisvę, demokratiją, bet tuo pačiu esame labai siauri”, – pasakoja menininkė.

Performanso anatomija su Česlovu Lukensku

Matėme kaip atrodo performansas , bet kaip atrodo performanso anatomija? Neoavangardistas Česlovas Lukenskas – vienas ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio tarpdisciplinio meno atstovų – poetas, muzikas, dėstytojas ir dailininkas, kurio darbus galima išvysti įvairiose pasaulio galerijose. Šio performanso įrankiai: saksofonas, poezija, balsas, kompiuteris ir... skalpelis. „Tai bus savotiškas atsipalaidavimas nuo laikotarpio, kurį stebuklingu būdu sugebėjome išgyventi, įvertinti savo nueitą kelią. Šio performanso metu bus galima net šokti“, – tikina Č. Lukenskas.

Pasirodyme taip pat skambės „Dada“ terminas, žymintis vieną iš avangardo judėjimų – dadaizmą, kuris susiformavo kaip reakcija į Pirmąjį pasaulinį karą ir jo baisybes. Dadaizmas atmetė logiką, protą, estetiką mene ir ėmė garbinti nesąmonę bei kliedesį. „Žmogus stovi ant dviejų kojų, tai jo būsena, apibūdinanti, kad jis yra gyvas. Jis kvėpuoja, turi energijos. Performansas gimsta iš vidaus, stuburo, santykių tarp vidinių mūsų laikmenų ir jausmo, kad esi gyvas čia ir dabar. Tai pagamina unikalią meno išgyvenimo galimybę“, – teigia menininkas.

Česlovo performansas vyko simbolinę dieną – 88-tąjį Jurgio Mačiūnio, „Fluxus“ judėjimo pradininko gimtadienį. „Fluxus“ jungė įvairias menines technikas ir disciplinas, bet pirmiausia – nuvainikuodamas patį meną.

Jurgio Mačiūno gimtadienis vyko Kauno paveikslų galerijoje, simboliniame laikinosios sostinės menininkams pastate – dar iki Sovietų Sąjungos griūties. Įdomu tai, kad 1989-aisiais susikūrė menininkų grupė „Post Ars“, kurios vienas pagrindinių narių buvo Česlovas Lukenskas. „Post Ars“ menininkai – ideologinio performanso pionieriai. Vienas iš ilgiausiai, net dvidešimt vienerius metus, vykusių grupės performansų – „Išmestas žmogus“, kuriame – laidojimo ritualai transformuojami į kasdienį, vulgarų veiksmą – žmogaus išmetimą.

Kitas, itin daug dėmesio sulaukęs performansas – paliktos pūti kiaulių galvos. Iš jų vėliau buvo padarytos trys žvaigždės, žymėjusios sovietinės ideologijos pabaigą. „Kadangi tai buvo visos bendruomenės bandymas pabėgti iš savotiško koncentracijos lagerio, valdžiusio žmonių protus, šis pastatas buvo inkubatorius, kuriame gaminome laisvę. Tą laisvę visi įsivaizdavo savarankiškai. Politinę įsivaizdavo panašiai, bet kitas – visiškai kitaip. Laisvė čia atėjo visiems, mes supratome, kad galime daryti viską, ką norime“, – apie grupės performansus, stebinusius visą pasaulį, pasakoja žymus neovangardistas.

20 amžiaus 6 dešimtmetyje performansas buvo gyvo veiksmo menas – ypač aktualus maištaujančiose grupėse. Tuomet menininkai kėlė klausimą, kas yra menas ir koks jis turėtų būti. Česlovo Lukensko parodą „Kliedesių terminalas“ galite išvysti Kauno paveikslų galerijoje.

Pokalbis 450: žurnalo „Nemunas“ vyriausioji redaktorė Erika Drungytė

Pokalbis 450: poetė, vertėja, kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ vyriausioji redaktorė Erika Drungytė. Pašnekovės „7 Kauno dienos” teirausis, kokiame Lietuvos mieste daugiausia poetų, ką bendro Erika turi su Latvija, kaip atrodo kūryba dabar ir prieš 30 metų.

Taip pat E. Drungytė kritikos negailės Lietuvos politikų požiūriui į kultūrą. „Lietuvoje nei vienas leidinys nėra išlaikomas valstybės. Kasmet rašomi projektai ir nežinoma, ar bus galimybė tęsti savo darbą. Jeigu kalbėsime apie minimumą, Estijoje nustatytas kultūros darbuotojo atlyginimas – 1300 eurų. Mūsų minimumas nesiekia net 600 eurų. Tai rodo politinę valią ir tai, kaip žiūrima į kultūrą. Todėl galime daug kalbėti, bet kol nebus sąmoningo požiūrio, kas yra fundamentas ant kurio atsistoti tauta, tol jokie mūsų judesiai nieko nepadės“, – apie lietuviškų leidinių situaciją ir kultūros darbuotojų atlyginimus Lietuvoje pasakoja poetė, vertėja, kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ vyriausioji redaktorė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.