Vakar, lapkričio 28 d. Seulo „Dream Theater“ įvyko neeilinis įvykis Lietuvos kultūros istorijoje. Pirmą kartą Azijoje buvo pastatytas spektaklis pagal lietuvių dramaturgo pjesę – Birutės Kapustinskaitės „Terapijos“. Jau keletą metų Oskaro Koršunovo teatre sėkmingai rodomas kūrinys nuo šiol jaudins ir Korėjos žiūrovus.
Spektaklio premjeroje apsilankė Lietuvos kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje Tomas Ivanauskas bei dramaturgė B. Kapustinskaitė. Žemiau – jos įspūdžiais po spektaklio premjeros.
„Esu šios pjesės ištraukas pristačiusi Pietų Afrikos respublikoje ir Latvijoje, vykusiose dirbtuvėse, tačiau tai pirmasis pjesės pastatymas užsienyje.
Viskas prasidėjo po „Sirenų“ festivalio, kuriame tuometinė kultūros atašė Agnė Biliūnaitė supažindino su Helen Hy Hong, Pietų Korėjos teatro agente. Ji matė spektaklį ir negalėjo nustoti verkti. Kitą rytą, kai susitikome išgerti kavos, ji ir toliau negalėjo nustoti graudintis, kalbėdama apie pjesę – kaip ją stipriai paveikė. Kalbėdamos apie tekstą, apie mūsų šalių kultūras, supratome, kad labai daug dalykų mus jungia.
Po spektaklio režisierė Insoo Lee minėjo, kad tekste jiems tereikėjo adaptuoti veikėjų vardus ir maisto pavadinimus, su visomis kitomis situacijomis jie susitapatino, atpažino jas ir savo kultūroje, nors rašydama įsivaizdavau būtent lietuviškas erdves, situacijas ir žmones.
Skrisdama į premjerą „Dream Theater“ teatre buvau tiesiog laiminga, dėl tokios galimybės. Jau vien į korėjiečių raštą išverstas tekstas darė didelį įspūdį. Tiesą sakant, maniau, kad nieko nesuprasiu, kad bus sunku orientuotis, net ir puikiai žinant medžiagą.
Tačiau pastatymas tiek režisūrine, tiek aktorine prasme, labai artimas lietuviškam pastatymui. Galbūt dėl to buvo nesudėtinga viską suprasti, galėjau atpažinti eilutę po eilutės, kur koks veiksmas tuo metu vyksta.
Galbūt gražiausias jausmas, kuris liko yra tai, kad gali girdėti savo tekstą nesuprantama kalba, bet žiūrint į auditoriją, matyti, kad buvai suprasta. Žmonės reagavo panašiose vietose kaip ir Lietuvoje, gal kiek santūriau. Vietomis juokėsi, vietomis šniurpščiojo. Po spektaklio, kaip ir Lietuvoje, galėjai matyti kelis pavienes moteris ir vyrus, dar bandančius nurimti ir surinkti save. Bet jausmas buvo taikus, manau, terapija įvyko ir čia, Pietų Korėjoje.
Kaip režisierė sakė po pasirodymo, ji ir aktorės pajuto tą momentą, kurio ir laukė, kažkas susijungė ir spektaklis įvyko.
Aktorės tikrai jautriai ir subtiliai perteikė medžiagą. Vienintelis dalykas, kuris skiriasi, tai, matyt, kai kurios reakcijos, kurios vietomis atrodydavo labai intensyvios, bet, matant korėjiečius, supranti, kad tai tiesiog jų kultūroje – nors jie ir labai santūrūs bei išlaikyti, kartais turi netikėtai ekspresyvių išraiškų ir gestų, kurie, prie to neįpratus, būna, net ir prajuokina.
Kelis epizodus iš spektaklio nufilmavau, parodysiu lietuviškųjų „Terapijų“ aktorėms, noriu pamatyti ar jos atpažins, kur yra kokia scena, kuri veikėja yra kuri.
Esu labai laiminga, matydama, kad susikalbėti kūryba gali būti žymiai paprasčiau, nei esame įpratę galvoti. Visus mus jungia tos pačios baimės, tie patys lūkesčiai ir tos pačios svajonės.“
