Kultūra

2019.12.01 07:00

Rimas Burokas: plunksna rankoje, charizma, KGB nepatikęs gyvenimas ir paslaptinga mirtis kalėjime

LRT PLIUS laida „Literatūros pėdsekys“, LRT.lt2019.12.01 07:00

Laiko dažniai palieka prisiminimus, kurie priklauso mums ir jų niekas negali nei išcenzūruoti, nei pasisavinti, nei kaip nors sunaikinti. Rimą Buroką šiandien prisimena jo draugai, tų draugų jau užaugę vaikai, prisimena ir tie, kurie taip ir nesugebėję susitapatinti su madingo gyvenimo paradigmomis, šiame moderniame pasaulyje jaučiasi nepritapę. Jie savo gyvenimo esme kažkuo panašūs į R. Buroką, į jaunuolį, kuris tą gūdų aštuntą dešimtmetį taip pat buvo nepritapęs prie pseudoidealistinės sovietinės tikrovės.

Režisierius Rimas Morkūnas pasakoja sutikęs R. Buroką Jono Basanavičiaus gatvėje: „Ji buvo apšviesta gražios saulės ir Rimas stovėjo, atrodė kaip koks viduramžių trubadūras, gražiais, tamsiais plaukais. Rankoje suko plunksną, tokią didelę. Aš jo kažko paklausiau. Prisimenu, kaip jis suko plunksną, o kai apie ją paklausiau, tarė: aš – Rašytojas.“

Vertėjas Tomas Čepaitis teigia, kad R. Buroko charakteris buvo melancholiškas: „Aš jį priskirčiau Prancūzijai, kažkokiam Paryžiaus gyvenimui, gal 19 a. pabaigai, 20 a. pradžiai. Tokia buvo jo melancholija.“

Jeigu šiandien nusikeltume į 1970 m., vaikščiodami Vilniaus gatvėmis tikrai sutiktume ekstravagantišką, juoda skrybėle pasipuošusi poetą R. Buroką. Bandant tiksliai įprasminti trumpo Rimo gyvenimo laiko fragmentus, siekiant atskleisti to laiko jaunimo kasdienybę, kai kuriuos protesto ženklus jų elgesyje, reikia matyti visumą. Visumą to gyvenimo, kuris vėliau baigėsi Baltijos keliu, laisvės Sąjūdžiu.

Juk laikas ištrina tas skirtis ir mums šiandien sunku suprasti ką to meto jaunimui reiškė ilgi plaukai arba kaip be jokių skrupulų į milicijos varanokus grūdami nepaklusnieji buvo suimami vien už tai, kad ne tokiu žvilgsniu pažiūrėjo į sistemos pareigūną. Poetas R. Burokas priklausė tai kartai.

R. Morkūnas sako – ačiū Dievui, kad R. Burokas išliko atmintyje: „Daug jaunų žmonių gyveno kaip fontanas, degino save kaip pašėlę, ką jis irgi darė. Jis save žudė. Jei tik galėtum pasakyti, ką tu darai, žmogau? Tu numirsi šešiasdešimties metų, dabar ryji tas tabletes, švirkštiesi visą tą mėšlą, narkotizuoji save... Bet toks gyvenimas buvo. Jis norėjo taip gyventi. O kur dar ta sovietinė aplinka, tos konvencijos, kurios sudarydavo tą geležinę užtvarą, jis ir daužė tą geležinę užtvarą būtent save žudydamas.“

Kiek tokių nusižudžiusių, geležinės uždangos epochos vaikų, kurie tiesiog norėjo būti laisvi ir gyventi pagal savo taisykles? Gal šiek tiek melancholiškai, gal pasirinkus klajūno dalią tiesiog kvėpti miesto kasdienybę stebint ją tyliai kurioje nors senamiesčio kavinėje, o gal tiesiog būti savimi, kai toji sovietinė sistema siekė visus suvienodinti...

Žurnalistė, fotoemenininkė Rasa Pakalkienė pasakoja, kodėl R. Buroku galėjo susidomėti KGB: „Man atrodo todėl, kad jis turėjo kažkokio žavesio, charizmą, traukė žmones. Aplink jį būrėsi, į jį įsiklausydavo, norėdavo sekti, elgtis taip kaip jis, būti panašūs į jį, ir tai buvo toks paribys tos sovietinės sistemos, kur gyvenama būdavo ne pagal sovietinius standartus, o ignoruojant juos. Tai turbūt ir erzino KGB.“

R. Pakalkienės teigimu, miliciją kažkodėl erzino sėdėjimas ant akmenų prie Katedros, Rotondoje ar kur nors ant suoliuko: „Jiems atrodė, kad mes turime veikti ką nors sovietiško, gal dirbti, gal vykdyti penkmečio planus ir pan. O čia būrys žmonių, kurie piešia... piešia vieni kitus, kuria eiles, dar ką nors veikia. Kaip taip gali būti? Ir dar vasarą!“

Pašalintas iš mokyklos Alytuje, atvykęs į Vilniaus Gorkynę, R. Burokas bandė darbintis knygų sandėlyje, vien tik tam, kad išvengtų milicijos dėmesio. Neilgai padirbo. Laisvas poeto kelias buvo atviras senamiesčio hipių kompanijoms, alkoholiui, narkotikams, buvo atviras tiek, kad palaipsniui tai tapo nuolatiniu ėjimu link gyvenimo prarajos. Melancholiškai poeto sielai tereikėjo Vilniaus, kad galėtų kartu su miestu paskęsti rudens rūkuose.

T. Čepaitis sako, kad R. Buroko eilėraščiai buvo pilni kažkokio žinojimo apie pasaulį: „Apie tą gimstantį rūke laiką, kuris vienodas ir kažkam, ir vaikui. Ir tai yra didelė tiesa, išmintis. Tai, ką gera žinoti visiems žmonėms. Mes sėdime ir sukuriame kažkokią įtampą. O iš tikrųjų be mūsų, rūke gimsta laikas, kuris yra vienodas... Ir tai yra stiprybė. Tai yra tikras gyvenimas. Tada to ieškojo žmonės. O dabar ką? Mes turim ... laisvę, galimybes, turim gerbūvį. Mūsų nedomina šitie dalykai. Ir dėl to mes atsidūrėme virš bedugnės.“

kai šitaip aušta
patylėk širdie
nustebusi
nuščiuvusi
lyg vaikas
juk tas ateinantis
iš rūko laikas
pati didžiausia
žemėj dovana
vienodai duodama
išminčiui
kvailiui...

Trys vietos Vilniuje, kur mėgo lankytis to meto hipiai ir panaši publika – „Žuvėdra“, „Žibutė“ ir „Vaiva“. Visose trijose dažnai lankydavosi ir R. Burokas. Nors į tikrą hipį nebuvo panašus, bet su savo skrybėle ir ilgu lietpalčiu atrodė lyg koks prancūzas, nužengęs iš Modiljanio paveikslų.

Miestas lietuviškąjį poezijos Modiljanį tiesiog mokėjo paslėpti nuo įkyrios sovietinės milicijos, kuri nuolat sekė R. Buroką kaip nekonvencinį sovietinio režimo pilietį, žmogų, kuris niekur nedirbo, o tik rašė eilėraščius.

Neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, Vilniaus stogų palėpėse rasdavo nakvynę. Ten mylėdavo, rašydavo, svajodavo, ten būdamas aukščiau virš visų ir dvasiškai, ir net fiziškai išgyvendavo laisvę.

R. Pakalkienė sako, kad R. Burokas neužsiėmė jokia antisovietine veikla, o tiesiog gyveno nesovietinį gyvenimo būdą: „Tai turbūt ir erzino KGB – kad jis buvo toliau nuo sistemos. Kad žmonės jautėsi laisvi, gyvendami šiame dideliame sovietiniame lageryje.“

Už veltėdžiavimą pagal tuometę tvarką nuteistas kalėti ir gavęs „vilko bilietą“ jis visiems laikams prarado teisę būti publikuojamu. KGB sistema ir jos uolūs tarnautojai veikė kryptingai.

R. Pakalkienė pasakoja: „Kažkas senamiestyje pasakė, kad R. Buroką suėmė, kad jį teisia už valkatavimą, o tais laikais tai buvo neleistinas dalykas – nedirbti, nesimokyti ir tiesiog nieko neveikti, tai buvo neleistinas dalykas. Prie vienų kabindavosi, prie kitų ne. Rado proga režimas sovietinis prisikabinti prie R. Buroko ir jį teisti už tai, kad jis – laisvas žmogus, poetas. Jo klausdavo, o jis sakydavo – aš poetas.“

Žurnalistės tvirtinimu, R. Burokas guodėsi ne vieną kartą, nes buvo nusivylęs nespausdinama savo kūryba: „Manau, kad jį labai veikė tai, kad rašai, bet gali eiles skaityti tik draugų būryje. Gal nuo to priklausė ir jo gyvenimo būdas, alkoholio vartojimas. Jis negalėjo savęs realizuoti.“

Alkoholis, narkotikai – tik priebėga nuo gūdžios sovietinės tikrovės. 1978 m. per savo gimtadienį, viename eilėraštyje R. Burokas rašė „Pats savyje tremtinys visur visada esi“, tarsi pats save ištremdamas nuo gyvenimo, žmonių, bet kokios galimybės „pritapti“.

Nebuvo R. Burokas disidentas, nebuvo jis legenda, buvo baisios sistemos įkaitas. Jo maištas prieš visą sovietinę beprasmybę buvo tylus – kaip tylūs buvo ir paties R. Buroko eilėraščiai: apie blandžią vakaro šviesą, vėlyvą lietų, ateinantį iš rūko laiką, nevykusios meilės prisipažinimą…

Aš sunkiai pabundu iš tavo veido.
Aš dar ilgai ilgai einu krantu,
Ir dūžta bangos, švilpia vėjai – tu
Nusišypsai ir viskas išsisklaido...

Šiam kambary, kur dūsta net daiktai
Ir spinduliai vidun pakliuvę miršta,
Kur aušta tik sapne iš tavo pirštų
Jauni liūdni pavasario rytai...

Aš neturiu jėgų atgal sugrįžti
Iš tavo veido, bet skaudžiom skeveldrom
Mane gyventi išmeta mūša.
Per dieną šimtąkart pasenti ir numirti

Kai kas vadina R. Buroką neišsipildžiusiu poetu, literatūrologai neranda jo kūryboje poezijos vertės o, ir eilėraščiai beveik visi nėra baigti, kaip nebaigtas ir paties Rimo gyvenimas, nebaigta jo reabilitavimo byla. Madingam pasauliui jis tiesiog buvęs veltėdis, idealistams laisvės simbolis, draugams R. Burokas jų kartos gyvenimo atspindys, sugėręs visą sovietinės realybės beprasmiškumą.

Pažintis su prisiekusių komunistų anūke buvo lemtinga. Jauna, tvarkingos nomenklatūrinės šeimos palikuonė, susidomėjusi hipišku gyvenimo būdu, ėmė nebegrįžti į namus. Simpatizavo Rimui ir visai jo aplinkai. Būtent tais 1979 m. R. Burokas sulaikomas bent keturis kartus. Nomenklatūrinė šeima tiesiog siundė ant R. Buroko miliciją, nuolat jį skundė saugumui, jog šis veda padorią merginą iš kelio.

Mergaitė verkė seno palaidūno,
Jį paviliojo vakaro dangus,
Tas purpuru dainuojantis čigonas,
Su lapais šokančiais dainuok ir šoki tu.

O senas palaidūne, už debesų ir girių
Už tolumų su vieniša žvaigžde,
Mergaite verk, kad nejauku tau būna,
valdyt lapus ir vėjus kelyje.

R. Morkūno teigimu, R. Burokas į Lietuvą atnešė tam tikros terpės poeziją: „Žmogus nusipelnė mūsų prisiminimo, jis nusipelnė... Nusipelnė būti vienu iš tų žmonių, kuriems pastatomos alėjos...“

1980 m. vasario 27 d. įvyko teismas. Kalbėjo 7 liudytojai, 3 liaudies tarėjai. Niekas nežino, ar R. Burokas pasinaudojo teise į advokatą, ar tarė paskutinį žodį teisme. Mirė fiziškai sveikas kalėjimo ligoninėje. Jo mirties liudijime parašyta: plaučių gangrena.

Plačiau – laidoje.

Literatūros pėdsekys. Lukiškių kalėjime nutrūkęs poeto Rimo Buroko kelias – liudijimas apie gūdžios sovietinės tikrovės kartos likimą