Kultūra

2019.11.29 21:20

Oskaras Koršunovas apie Nekrošių: jis buvo tarsi Faustas, laboratorijoje tiriantis teatrą

LRT.lt2019.11.29 21:20

Eimunto Nekrošiaus teatras buvo stipresnis už realybę. Taip, šiam režisieriui skirtoje tarptautinėje konferencijoje „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ sako režisierius Oskaras Koršunovas. Kūrėjo teigimu, E. Nekrošiaus spektaklius galima palyginti su panirimu į sapną, iš kurio išeiti ir grįžti į įprastą realybę – sunku.

O. Koršunovas pasakoja lankydavęsis visuose E. Nekrošiaus spektakliuose, į kuriuos anuomet patekti nebuvo lengva užduotis. „Jau esu pasakęs istoriją, kaip apsimesdavau nematomu ir kažkokiu būdu praeidavau į E. Nekrošiaus spektaklius. Manau, tai irgi šio kūrėjo įtaka – imti ir susikurti save nematomą. Bilietų kasininkės, manau, irgi apsimesdavo, kad aš nematomas, nes suprasdavo, kaip man svarbu praeiti į teatro salę“, – prisimena O. Koršunovas.

Vienas žymiausių šalies režisierių vadinamas menininkas sako, kad E. Nekrošius paties kūrybai padarė didžiulę įtaką: „Manau, kad E. Nekrošiaus įtaka atsispindi ir mano spektakliuose. Dirbdamas visuomet tarsi buvau dialoge su E. Nekrošiumi, o gal tiksliau – su savo įspūdžiais ir teatro suvokimu.“

Kokią E. Nekrošiaus įtaką savo spektakliuose mato O. Koršunovas? Kaip sako pats, pirma – paradokso principas. „E. Nekrošiaus spektakliuose pasaulis išverstas. Ir tiesa ta, kad teatras neveikia, jei jame nėra pirminio, esminio paradokso. Paradoksą vysčiau ir pats, nuo pat pirmojo spektaklio „Ten būti čia“, nes tai, ko gero, vienas esminių teatro dėsnių“, – sako O. Koršunovas.

E. Nekrošiaus teatre vienas paveikiausių dalykų – mirtis, tikina O. Koršunovas. „Tai mane labai paveikė, taip pat perėjo į kūrybą. Mirtis, kaip vienas svarbiausių gyvenimo dalykų, kaip sakralus, pats svarbiausias nutikimas ir vienintelis galima finalas. Teatras visuomet yra apie mirtį, mūsų mirtingumą“, – pasakoja režisierius.

O. Koršunovas neapeina ir E. Nekrošiaus teatro vizualumo: „Jo spektakliai – neįtikėtinai vizualūs. Jie buvo išskirtiniai anuomet, kai gyvenome labai nevizualiais laikais, kai net televizija ir kinas stokojo šios ypatybės, ką jau kalbėti apie interjerus, eksterjerus. Iš E. Nekrošiaus supratau, kad vizualumą galima kurti iš nieko. Kad scenoje reikia labai mažai priemonių, kad net skurdžiomis detalėmis kuriamas vizualiai labai stiprus įvaizdis. Ir, kas svarbiausia, supratau, kad teatras kuriamas ne scenoje, o žiūrovų vaizduotėje.“

O. Koršunovas, kalbėdamas apie E. Nekrošių, šio įtakas ir indėlį į teatrą, sako galintis menininką prilyginti ne tik demiurgui, bet ir Faustui: „Jis tikrai buvo demiurgas, bet taip pat buvo tarsi mokslininkas, tarsi Faustas, dirbantis laboratorijoje ir tiriantis teatro dėsnius.“