Kultūra

2019.12.15 21:46

Svarbiausias 20 amžiaus scenaristas Tonino Guerra ir jo svečiai – su alyvuogėmis, duona ar sūriu

Pirmąkart scenarijų autoriaus, rašytojo, poeto, skulptoriaus Tonino Guerros vardą jauna lietuvių kino režisierė Elena Kairytė, tuomet dar Aukštųjų scenaristų ir režisierių kursų Maskvoje studentė, išgirdo iš savo dėstytojų – menotyrininkės Paolos Volkovos ir režisieriaus Iraklijaus Kvirikadzės. Tada jai nė į galvą neatėjo, kad vieną dieną ne tik taps laukiama T. Guerros namuose Penabilio miestelyje, bet ir pasiners į šio svarbiausiu XX a. scenaristu vadinamo menininko archyvą, užsiims jo skaitmeninimu.

2020-aisiais sukanka šimtas metų nuo dviejų legendinių italų, gyvenimo ir kūrybos bendražygių Federico Fellinio ir Tonino Guerros gimimo. Jiedu augo netoli vienas nuo kito (Fellinis – Riminyje, Guerra – Santarkandžele) ir bičiuliavosi iki pat režisieriaus mirties. T. Guerra buvo ne tik Fellinio filmų „Amarkordas“ (Amarcord, 1973), „Ir laivas plaukia“ (E la nave va, 1983), „Džindžer ir Fredas“ (Ginger e Fred, 1986) scenarijų autorius. Jis taip pat dirbo su Michelangelo’u Antonioniu, Vittorio’umi De Sica, Damiano’u Damianiu, Francesco’u Rossiu, broliais Tavianiais, Theo Angelopoulosu, Andrejumi Tarkovskiu ir kt.

„Italijoje F. Fellinis yra figūra numeris vienas. Apskritai režisieriai būna svarbiausi. Bet minimi kino grandai visad pirmiausia prašydavo Tonino užrašyti savo įžvalgas. Jos būdavo tokios savitos, įkvepiančios, jog nuo jų ir prasidėdavo filmai. Todėl labai norisi, kad Tonino Guerros vardas nepasimirštų, kad žmonės domėtųsi jo kūryba“, – sako režisierė E. Kairytė.

Migdolų viloje

Prieš kelerius metus keliaudama po Italiją Elena išgirdo posakį dolce far niente, reiškiantį „saldų nieko neveikimą“. Dolce far niente jai pasirodė puiki tema dokumentiniam filmui apie niekur neskubančius, gyvenančius grožiu ir jį tausojančius žmones. Ieškodama herojų, kurie būtų iš įvairių Italijos regionų, atspindėtų skirtingas jų tradicijas, būdą, mąstymą, režisierė prisiminė studijų laikais girdėtus pasakojimus apie Romanijoje esantį Penabilio miestelį ir garsiausius jo gyventojus – Guerrų šeimą. Tiesa, T. Guerra jau buvo miręs 2012 m., tačiau Penabilyje tebegyveno scenaristo žmona Lora. Buvusi kino studijos „Mosfilm“ redaktorė kartu su šiuo menininku praleido per keturiasdešimt santuokos metų.

„Skambindama Lorai labai jaudinausi, nes apie ją, kaip ir apie Tonino’ą, girdėjau daugybę istorijų. Man ta pora buvo tapusi gyva legenda, kažkuo nepasiekiamu. Prisistačiau, pasakiau, kokį filmą esu sumaniusi ir kad norėčiau susipažinti. Lora labai atvira visiems, besidomintiems jos vyro kūryba, tad ir mane iškart pakvietė atvykti. Išvažiavau kartu su operatoriumi“, – prisimena Elena. Ji įsitikino, jog pirmąkart patekti į tuos namus nesunku. Tačiau pamačiusi įjungtą filmavimo kamerą, šeimininkė reagavo griežtai: „Jeigu norite daugiau sužinoti apie Tonino’ą ir Penabilį – prašom, tik jokių filmavimų!“

Svečiams iš Lietuvos Lora surengė ekskursiją po Guerrų būstą. Kitados ji su Tonino’u gyveno Romoje. Trauktis iš sostinės scenaristas nutarė pajutęs laikmečio, kartų ir pasaulėjautos virsmą. Jis pasiteiravo žmonos, kokia vieta jai arčiau širdies – Paryžiaus mansarda ar namelis Italijos kaime. Lora pasirinko antrąjį variantą. Taip Guerros ir atsidūrė Penabilyje, Tonino gimtojo Santarkandželo pašonėje. Tai buvo grįžimas prie savo ištakų: Tonino’as pasakojo žmonai vaikystėje su tėvais arkliu važinėjęs Penabilin pardavinėti daržovių. Įsigiję senovinį, tipišką itališką kaimo namą, Guerros jį restauravo, pastatė priestatų. Kultūros piligrimams iš viso pasaulio ši vieta žinoma kaip Migdolų vila – casa dei Mandorli. Aplinkui veši didžiulis sodas, kuriame scenaristas įvairiais meno kūriniais įamžino savo išėjusių bičiulių – F. Fellinio, M. Antonionio, A.Tarkovskio, Sergejaus Paradžanovo ir kt. – atminimą. Ten esančioje vadinamojoje Poeto oloje saugoma ir urna su paties T. Guerros pelenais.

Meno kūriniu virto netgi vienas iš apleistų pastatų – jame įkurdinta pagal Tonino projektą nutapyta freska „Angelas su ūsais“. Scenaristo sugalvota istorija byloja, jog ūsuotasis angelas buvęs paukščių globėjas ir maitindavęs jų iškamšas. Kitiems angelams jo elgesys kėlė tik juoką. Bet vieną dieną tos iškamšos atgijo ir išskrido. „Pro akutę galima stebėti, kaip angelas lesina paukščius. Girdi netgi jų sparnų plasnojimą“, – pasakoja Elena.

Viskas yra kūryba

Kai Tonino’as dar buvo gyvas, į jo namus kasdien užsukdavo aplinkinių ūkininkų – kas su alyvuogėmis, kas su duona, sūriu. Menininkas visą regioną buvo užbūręs gebėjimu bet kuriame žmoguje įžvelgti tai, kas gražiausia, ir netgi paversti jį savo idėjų kūrybine jėga. „Žiūrėk, koks nors eilinis kalvis jau kala Tonino sufantazuotus vartus... Paprasti žmonės greit pasiduodavo menininko žavesiui, užsidegdavo jo gyvenimo poezija. Skirtingai nuo teatrališko, puošnumą mėgusio F. Fellinio, Tonino’as buvo abejingas Kanų spindesiui, geriausiai jautėsi savajame Penabilyje.

„Po pirmo apsilankymo toje vietoje namo išvažiavau apdujusi nuo informacijos gausos, vaizdų, poezijos citatų, – prisipažįsta Elena. – Jei iki tol žinojau apie Tonino’ą kaip apie „Amarkordo“ bendraautorių, staiga man atsivėrė renesansinė asmenybė, gebėjusi kurti viską. Tai niekaip nesutelpa žodyje „kūryba“, tai – ištisa galaktika, atskiras pasaulis, įdomus ir nenusibostantis.

Tonino vizionieriškumas veikė vietas, kuriose menininkas apsigyvendavo. Taip buvo Santarkandžele, taip nutiko ir Penabilyje – jo vizijos net pakeitė miestelio infrastruktūrą. Kiekvienoje gatvėje išvysi kokių nors jo darbų. Ant sienų atsirado Tonino keramikos, saulės laikrodžių. Jis sukūrė Užmirštų vaisių sodą, vietoj buvusio sąvartyno prisodinęs bemaž išnykusių rūšių vaismedžių. Miestelio žmonės pradėjo kartu švęsti Naujuosius metus, aikštėje užkurdami laužą. Tonino galvoje nuolat sukosi šimtai idėjų, jis visad turėdavo pasiūlymų merams, kaip bendromis jėgomis pagražinti ir supoetinti vietos gyventojų kasdienybę.“

Penabilio Užmirštų vaisių sodas mūsų dienomis tapęs įvairių renginių, paskaitų centru, mat Italijoje nestinga šia sodininkystės kryptimi besidominčių žmonių. Elena prisimena vieno iš savo girdėtų pranešimų autorę, taip pasišventusią senųjų obelų tyrinėjimui bei auginimui, jog netgi ėmusią studijuoti Renesanso tapybą ir ieškoti ten pavaizduotų rūšių, kad jas atgaivintų. Rudenį šiame iš užmaršties prikeltame rojuje vyksta tradicinės derliaus šventės, kurių metų svečiai ne tik ragauja senųjų vaisių, bet ir, kaip Tonino sumanyta, prisimena vaikystę, jos kvapus ir skonius. L. Guerros liudijimu, būtent jos vyras yra lėto maisto idėjos pradininkas, užkrėtęs ja savo gerą draugą Carlo’ą Petrinį, įsteigusį „Slow Food“ judėjimą.

„Vis dažniau besilankydama Penabilyje, ėmiau geriau pažinti ir T. Guerros literatūros kūrinius. Poema „Medus“ padiktavo idėją savo filme kaip dramaturginį karkasą ir jungiamąją herojų grandį panaudoti Tonino poezijos ištraukas“, – prisimena E. Kairytė. Pati Lora, anot režisierės, pasižymi unikaliu gebėjimu įtraukti kiekvieną į tą pasaulį ir neįtikėtina energija pulsuojančią erdvę: „Ji vis mėgsta pasakoti: čia sėdėdavo Fellinis, čia kabo Antonionio paveikslas, čia – Paradžanovo dovanotas kilimas...“ Elena mano, jog Lorai patiko jos gilinimasis į Tonino asmenybę, jo palikimą: „Per pusryčius, pietus, vakarienę daug kalbėdavomės apie meną. Stalo tradicija ten labai stipri, tai itališkos kultūros dalis. Tarp mudviejų su Lora atsirado pasitikėjimas, užsimezgė draugystė. Vėliau prasidėjo ir filmavimo procesas. Atvažiavau jau su kūrybine grupe, pradėjom stebėti bei fiksuoti tų namų gyvenimą.“

Katinai ir kitos stichijos

Elena pasakoja, kad Guerrų namai nejučia tapo savarankišku jos filmo personažu: „Ten dedasi tiek istorijų, kasdien sukiojasi tiek įdomių žmonių, kad įjungtą kamerą galėtum laikyti visą parą. Pavyzdžiui, Loros pagalbininkė Nicoletta, daugybę metų ant savo pečių laikanti vilos ūkinius bei virtuvės darbus. Ji tikra romanijonietė, tvirtai stovi ant žemės, mažai kalba, daug dirba. Nicolettos žemiškumas kontrastuoja su tos aplinkos poezija, tačiau kaip atsargiai, su kokia pagarba ji liečiasi prie įvairių daiktų, meno kūrinių. O kur dar jos rūpestis, kad Lora kasdien gerai jaustųsi, būtų sveika, pavalgiusi, kad kas rytą turėtų šviežios rikotos. Kaip Nicoletta spėja susitvarkyti ir su šiais namais, ir su didžiule nuosava gyvulių ferma – nesuvokiama, tačiau akivaizdu, jog po Tonino mirties ji Lorai tapo labai svarbiu žmogumi.

Atskirą filmą galima susukti apie kelias dešimtis sodyboje gyvenančių katinų. Kitados Tonino’as ir Lora laikė tik didelį šunį, tačiau vieną dieną pas juos iš kalnų atklydo katinukas, kuriuo Lora, karšta gyvūnų mylėtoja, netruko pasirūpinti. Ir tada iš tų kalnų vienas po kito ėmė plūsti bei daugintis laukiniai katinai – kažkokia stichija! Nebeapsikentęs Tonino’as ne kartą grasino išsikraustyti iš namų.“

Elenos nestebina, kad, nepaisant šešiolikos metų skirtumo, Tonino’ą ir Lorą siejo stiprus ryšys, jie vienas kitą puikiai papildė. Lora esanti toniniškos prigimties – žaisminga, ne tik nuolatos pilna idėjų, bet ir žinanti, kaip paversti jas kūnu. Likusi našle, ji visas savo jėgas skiria vyro atminimui ir judviejų namams išsaugoti. „Lora be galo energinga, viskam vadovauja. Gali greit supykti, bet jau po minutės pamiršti, dėl ko užsirūstino. Ji dirbo su ne vienu kino korifėjumi, tad mums privalu klausyti, kaip statyti kamerą, kokiais planais filmuoti, – šypsosi režisierė. – Kartais knieti paaugliškai jai paprieštarauti, tačiau galop įvertinu, jog Loros įžvalgos dažnai būna taiklios. Rimčiau susipykome tik kartą, bet kai tarsi nusižengusi pirmaklasė paskambinau su atsiprašymais, išgirdau: „Lenočka, aš juk tave labai myliu, kokios problemos!“

Kai filmuojame Penabilyje, neretai tik prie pusryčių stalo sužinau, koks tos dienos siužetas – eisime skinti narcizų ar važiuosime į kokią nors vietą. Tiek metų praleidusi Tonino orbitoje, visad bendravusi su žmonėmis, besidžiaugusiais gyvenimu, Lora semia grožį iš kiekvienos akimirkos, kuria legendą iš, regis, paprasčiausių buitinių smulkmenų. Artimas Loros draugas, garsus režisierius Rustamas Chamdamovas, kitados siuvo jai chalato tipo drabužius, atrodžiusius kaip iš Paradžanovo filmų, o sena bičiulė, M. Antonionio žmona Enrica, mokė meditacijos.

Lora – artistė, tai jos charakterio dalis. Pati dažnai pasakoja komišką istoriją iš savo gyvenimo su Tonino’u pradžios. Pas svetimšalį vyrą ji atvyko dar iš Sovietų Sąjungos, nemokėdama itališkai ir apskritai pirmąkart gyvenime atsidurdama užsienyje. Kai Tonino’as – lengvai užsiplieskiantis italas – dėl ko nors įširsdavo, imdavo rėkauti ir mojuoti rankomis. Lorai rodėsi, kad tai jau pabaiga, skyrybos, ir ji puldavo į kitą kambarį – verkti. Tonino’as atsivydavo žmoną dar garsiau šaukdamas: „Basta, gana dostojevščinos!“

Kartą pakeliui pas Lorą paskambinau jai dar iš Austrijos. Nors važiavau su filmavimo grupe, iš anksto suderinusi atvykimo dieną, telefonu išgirdau, kad ji esanti užsienyje. Bet, Loros patikinimu, juk nieko tokio – Nicoletta mus įsileis, ir galime dirbti. Tik štai ką filmuoti, jeigu nėra pagrindinės herojės? Anksčiau nervindavausi, jei kažkas vykdavo ne taip, kaip planuota. Lora išmokė suvokti, jog sugriuvę planai neretai išeina į naudą, nes pats niekaip nesugalvosi tokių scenarijų, kokių pasiūlo gyvenimas. Įsižiūri į katinus. Į erdvę, pradedančią skleistis tarsi gyvas organizmas. Pamatai, kaip įdomiai ant stalo krenta šviesa. O tai jau – kino juvelyrika.“

Stabdant prarastą laiką

Dar viena veiklos Penabilyje kryptimi Elenai tapo milžiniškas T. Guerros archyvas: „Kartą, Lorai leidus, naršydama po lūžtančias spintas radau fotografijų albumų su Tonino darytomis šeimos nuotraukomis. Jos tokios gražios, tapybiškos, kad kilo noras sudėti visa tai į atskirą leidinį. Staiga iš popierių stirtos iškrenta itališkai primargintas lapelis. Klausiu Loros, kas tai. O ji moja ranka: „Ai, čia Antonionio laiškelis.“ Rodau piešinį, sako – Fellinio papaišyta. Aptikau ir Paradžanovo kurtų fotokoliažų – kaip žinome, jis labai mėgo tuo užsiimti.“

Netikėtas atradimas Elenos laukė T. Guerros asociacijoje. Šiai Loros iniciatyva sukurtai organizacijai miestelis skyrė atskiras patalpas. Ten eksponuojami Tonino tapybos darbai, jo sukurti šviestuvai, skulptūros, jo ranka iliustruotos knygos. Vyksta kultūros renginiai, rodomi kino filmai, lankosi mokyklinės ekskursijos. Vienoje iš ten stovinčių spintelių režisierė ir aptiko gausybę padrikos vaizdo medžiagos skirtingomis kalbomis – dokumentinių juostų, interviu su Tonino, naminių videoįrašų. Patyrinėjusi tą chaotišką lobyną, Elena pasisiūlė sutvarkyti archyvą taip, kad būtų galima pristatyti jį visuomenei.

„Šiuo metu prie jo dirbu jau su keliais bendraminčiais – Rūta Jekentaite bei Elizaveta ir Konstantinu Jevtejevais. Su Rūta esam kolegės ir kituose projektuose, o su Liza ir Kostia susitikome Loros namuose. Ten nuolat susipažįsti su labai įdomiais žmonėmis. Atrodo, Penabilyje pamažu kuriasi autentiška kultūrinė erdvė. Pastaruoju metu svarstome planus, kaip išlaikyti šią vietą atvirą menininkams iš viso pasaulio“, – pasakoja Elena.

Kai šeimininkė būna išvykusi, namai pastebimai aptyla, juose sumažėja svečių. Pasak režisierės, vis tik Lora yra magnetas, kuris traukia į tą vietą ir palaiko jos gyvybę: „Tokio gyvenimo džiaugsmo, tokios estetinės pasaulėjautos mūsų dienomis lieka vis mažiau ir mažiau – liūdna. Turbūt gyvename pereinamuoju laikotarpiu, kai dar nematyti nieko naujo, tačiau ir toniniškojo meno kryptis – jau praeityje. Man įdomi ši sandūra, bandau ją suprasti ir kalbėti apie tai kino kalba.“

Elena neslepia, kad penabiliška patirtis turėjo esminės įtakos jos pačios požiūriui į profesiją, keitė mąstymą: „Man labai artima T. Guerros meninė raiška. Pati siekiu išmokti apie paprasčiausią kasdienybę kalbėti taip, kad tai taptų visuotinai suprantama menine forma. Jo kūryba įkvepia, nes joje daug vilties. Kuo labiau gilinuosi į Tonino aplinką ir meną, tuo jaučiuosi tvirtesnė. Tie namai, tie žmonės sustiprino mano pasitikėjimą pasauliu.“