Kultūra

2019.12.01 19:02

Agnė Narušytė. Baigiantis antrajam 21 a. dešimtmečiui

Agnė Narušytė, menotyrininkė2019.12.01 19:02

Nedažnai tenka rašyti kultūros komentarą baigiantis dešimtmečiui. Tad negaliu praleisti progos apžvelgti, kas vyko vizualiųjų menų zonoje, kurią pažįstu šiek tiek geriau.

Šio dešimtmečio kultūros politikos procesus apibendrina kitų metų biudžeto projektas, kuriame kultūros įstaigų finansavimas mažinamas daugiau nei 15 procentų. Ir tai daro vyriausybė, žadėjusi kelti algas kultūros darbuotojams bei nenuilstamai kritikuojanti konservatorius už „naktinį biudžetą“, kuriuo šis dešimtmetis prasidėjo.

„Naktinį biudžetą“ buvo galima pateisinti pasauline finansų krize. „Valstiečiams“ teko laimė valdyti ekonomikos augimo laikotarpiu. Ir ką gi jie daro? Reikalauja iš naujai paskirtų muziejų vadovų ir sumažinti veiklas, ir kurti produktus pagal valdžios užsakytas temas, ir sušiuolaikinti ekspozicijas, neužmirštant edukacijos, komunikacijos ir kitų dabartinių burtažodžių. Todėl teisingiausiai pasielgė vienas iš vadovų neidamas į Lietuvos įvaizdžio gerinimui skirtą posėdį. Aš irgi neičiau, nes valdžios niekinami kūrėjai įvaizdį gali tik pabloginti. Jau ir taip muziejai įstrigę praeitame amžiuje, nes jiems per ilgai vadovavo anų laikų žmonės, o jų kolekcijos – sovietinės, nes nepriklausomoje Lietuvoje vis trūksta lėšų įsigyti kūriniams. Bet iki šiol tokio ciniško kosminių reikalavimų ir radikalaus lėšų karpymo derinio, mano žiniomis, nebuvo.

Finansų krizės ir Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės statuso sutapimas 2009 metais kultūrai pranašavo blogą ateitį, tik dar nežinojome – kokią. Dabar jau žinome. Su VEKSu susiję skandalai sugadino kultūros prestižą. Turbūt iš dalies dėl to specialistai – menininkai ir menotyrininkai – vis rečiau įtraukiami į viešųjų erdvių tvarkymu užsiimančias komisijas. Merai ar savivaldybių kultūros skyrių vadovai sprendžia patys ir visuose miestuose, net sostinėje, demonstruoja vienodai banalų, provincialų skonį: paveldą geriausia atiduoti verslui, brandūs medžiai – blogai, nykūs trinkelėmis iškloti plotai – gerai, ypač jei viduryje pūpso koks nors kičinis objektas.

Nukėlus ar nukabinus beveik visus dar likusius sovietmečio ženklus, jų vietą užėmė tuštuma arba tautiškai teisingi paminklai, sukurti pagal gerai įsisavintas socrealizmo tradicijas. Tai irgi rodo panieką ekspertams, nes jie visą dešimtmetį kantriai parodomis, konferencijomis, pokalbiais ir knygomis įtikinėjo, kad jau metas pasidomėti šiuolaikinio paminklo koncepcijomis. Jas sieja požiūris, kad praeitis nėra vienprasmė, todėl paminklas turi skatinti ją apmąstyti, o ne bukai garbinti kelis kryptingai parinktus personažus.

Atvirai reiškiama valdžios panieka ir vis dar krizės apribojimuose įstrigę atlyginimai kuria sprogstamąjį mišinį menininkų ir kultūros darbuotojų galvose. Tiesa, jie per daug protingi, kad gyventų skurde. Bet tai reiškia du dalykus. Pirma, visi dabar jau turi nebe po du, o po tris ar net penkis menkai apmokamus darbus, be to, dar dalyvauja nežinia kokiame kiekyje projektų ir vykdo vieną užsakymą po kito. Nors už iniciatyvą ir verslumą juos galima pagirti, produktų kokybė nebėra garantuota, be to, visi chroniškai vėluoja po truputį prarasdami susidomėjimą tuo, ką daro.

Kiek pamenu, Marxas apibrėžė susvetimėjimą kaip darbininko prarastą galimybę pačiam kurti savo gyvenimą ir pasinaudoti savo darbo vaisiais. Per šį dešimtmetį susvetimėjimas tapo kultūrininkų modus vivendi, kai lakstydamas per penkias darbovietes ir dar vykdydamas nesuskaičiuojamą kiekį užsakymų staiga suvoki, jog pats nieko jau nebematai, nebeprisimeni ir nebepastebi, kad taip sukiesi visą dešimtmetį.

Antra, turbūt tik Sąjūdžio laikais buvo daugiau protesto mitingų ir atvirų kultūros bendruomenės laiškų bei peticijų nei šiame dešimtmetyje. Aišku, žiūrint per televizorių tie mitingai atrodo apgailėtinai kuklūs ir keisti, nes užuot rėžę ugningas kalbas, kultūrininkai organizuoja „akcijas“. Kalbos atrodo beprasmiškos, kai kasdien regi politikų kvailumą ir savanaudiškumą – aišku, kad logikos ir argumentų tokie neišgirs. Tad belieka būti menininkais ir kurti metaforas – griežti pjūklais ar pražygiuoti prospektu užsidėjus briedžių ir medžių kaukes.

Nežinau, kiek aukštajam mokslui padės Vilniaus universiteto rektoriaus išdalinti diplomai „už ačių“, bet sniego kasimas prie Kudirkos paminklo prieš keletą metų padėjo išsaugoti kultūros žiniasklaidą. Tai buvo pati efektyviausia akcija istorijoje, nors joje dalyvavo mažiausiai žmonių. Galbūt todėl, kad jų reikalavimas buvo labai konkretus ir nepretendavo į kultūros biudžeto didinimą – tik pagaliau patvirtinti naują Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo įstatymą, kad tas galėtų išdalinti bent tas skurdžias lėšas, kurios lieka nuo paramos partijų ir magnatų laikraščiams. Įstatymas netrukus buvo priimtas, bet atsitiko kai kas nenumatyto: fondas pamažu liovėsi kryptingai žlugdyti profesionalią kultūros žiniasklaidą.

Šis džiugus faktas – puiki proga pereiti prie pozityviųjų dešimtmečio reiškinių. O jų aptinku neįtikėtinai daug. Pirmiausia, Vilnius kaip niekad praturtėjo parodinėmis erdvėmis. Atsirado ne tik smulkių, egzotiškų, miškuose paslėptų galerijų kaip „Rupertas“, bet ir dvi stambios institucijos. Nacionalinė dailės galerija buvo praeito dešimtmečio pastangų rezultatas, bet praturtino būtent šį – mąsliomis, fundamentiniais tyrimais grįstomis parodomis, kurios formuoja kultūros diskursą.

Na o šio dešimtmečio rezultatas – miesto centre vietoje kino teatro pastatytas privatus MO muziejus, turintis jau laisvės sąlygomis ir be valstybės biudžeto apribojimų sukauptą kolekciją. Jei kultūrą vertintumėme vien kaip dabartinė valdžia – pagal lankytojų skaičius ir uždirbamus pinigus, – sakytume, kad tai – rimtas konkurentas Nacionalinei dailės galerijai. Bet gal taip ir nėra, nes MO muziejus siūlo alternatyvą – ne tiek meno procesų refleksiją, kiek kultūrą kaip pramogą. To, matyt, reikėjo privilioti tai visuomenės daliai, kuri nedrįsdavo užeiti į galerijas, baisėjosi „Vamzdžiu“ ir manė, kad šiuolaikinio meno kūrėjams visai atsisuko varžteliai.

Antras pozityvus pokytis – tai teisės spręsti dėl kultūros finansavimo atidavimas naujai institucijai – Kultūros tarybai. Tiesa, turiu prisipažinti, kad šiuo metu esu jos narė. Bet tai – laikina ir šis laikinumas yra vienas svarbiausių pasiekimų. Kol lėšas skirstė kūrybinių sąjungų deleguoti atstovai, visa, kas sukuriama, lemdavo tų organizacijų valdžia, o tai dažnai būdavo tie patys ilgai ilgai savo poste sėdintys asmenys. Dabar sukurta tokia sistema, kad sprendžia daug niekieno nedeleguotų ir ribotą kadenciją dirbančių ekspertų, o jų sprendimus Taryba tik tvirtina. Todėl vienas žmogus gali lemti nedaug ir neilgai. Tai reiškia atidesnį pačių projektų vertinimą ir galimybę rastis įvairiausioms naujovėms.

Tai galbūt susiję su trečiuoju ryškiu pokyčiu. Jei dešimtmečio pradžioje dar tik pradėta kalbėti apie tai, kad kultūroje klesti lyčių nelygybė, buvo dalijamos „nacionalinės vyrų premijos“, o į diskusijas buvo kviečiami vien vyrai, tai dabar jau keletą metų švenčiama Emancipacijos diena, tarp diskutuojančiųjų būna bent viena moteris, rengiamos moterų parodos, daugėja nacionalinės premijos laureačių.

Bet šauniausiai patriarchalinę vertybių sistemą susprogdino penkių moterų – trijų menininkių ir dviejų kuratorių – šiemet laimėtas aukso liūtas Venecijos bienalėje. Beje, šiame pasauliniame meno forume Lietuva sėkmingai dalyvavo visą dešimtmetį, kai buvo pelnyti net du iš mūsų paviljonams kada nors skirtų paminėjimų. Gal todėl dešimtmečio pabaigoje jau atrodo normalu, kad mūsų menininkai kviečiami dalyvauti reikšmingiausiose tarptautinėse parodose, o jų darbus įsigyja svarbiausi pasaulio muziejai.

O pabaigai – keletas subjektyvių pastebėjimų. Juk apžvelgiant dešimtmetį dera įvardyti ne tik meno politikos, bet ir vidines raidos tendencijas. Taigi – kas pasikeitė? Jei dešimtmečio pradžioje menininkai ėmėsi tyrinėti sovietmečio kasdienybės likučius ieškodami savo šaknų, tai pabaigoje toks jau užmirštas ir nostalgiją keliantis atrodo 10-asis dešimtmetis. Senosios tarpdisciplininio ir tradicinio meno batalijos neteko reikšmės. Užsiimti medijų savianalize ar dekonstrukcija beprasmiška, nes svarbiau, ką menininkas nori pasakyti, o ne kokias priemones naudoja

. Parodose, ypač jaunosios kartos, rasime visko – nuo rankų darbo audinių iki mokslinių duomenų. O pasakojimą turėsime susikurti patys – iš užuominų, tad iš žiūrovo tikimasi intelekto, noro bendradarbiauti ir humoro jausmo. Galbūt dėl to šiek tiek kaltos ir šiame dešimtmetyje įsteigtos meno doktorantūros studijos. Mat menininkai ne tik sukuria ilgo tyrimo pareikalaujančius darbus, bet ir parašo knygas. Dar visai neseniai išreikalauti, kad menininkas ką nors parašytų, buvo Sizifo darbas. Dabar jie grasina be darbo palikti menotyrininkus.

Taigi, kad ir kaip keista, krize prasidėjęs ir meno prestižą nusmukdęs dešimtmetis baigėsi keliomis triumfo akimirkomis. Todėl vis naujomis krizėmis gąsdinančiame pasaulyje kito dešimtmečio galime laukti viltingai, nors tai ir prieštarauja logikai.

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.