Kultūra

2019.12.02 11:33

Ramūnas Čičelis: prie žmonių grąžinanti literatūra (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.12.02 11:33

Ne vienas šių dienų Lietuvos ir užsienio sociologas yra rašęs apie tai, kad gyvename perkaitimo visuomenėje. Mums dramatiškai stinga galimybių ir laiko domėtis ne vien savimi, savaisiais rūpesčiais, tikslais ir vertybėmis, bet ir kito, šalia esančio, žmogaus realijomis. Apie tai, kad lietuvių ir ne tik jų literatūra po truputį virsta narciziška scena, yra rašęs irgi ne vienas autorius.

Tokiame kontekste tik dar labiau yra matomos nuostabios ir gražios išimtys – tie poetai ir rašytojai, kurie savo kūriniais siekia ne fiksuoti save, registruoti savo pojūčius ar parodyti, kokie jie yra pasauliui ir koks yra pasaulis juose, bet sukurti tai, kas ilgus amžius Vakarų civilizacijos tradicijoje buvo apibrėžiama kaip menas – tai, ko nebuvo, bet kas tikrai galėjo būti. Kai rašantysis pamiršta save, tekste prasideda ir nuotykiai, ir nesumeluotos dramos, vertos daugiau nei audra stiklinėje.

Būtent tokia, į kitus žmones nukreipta, yra uteniškio, gimusio, užaugusio ir susiformavusio Jonavoje, Vygaudo Juknelio šiais metais išleista knyga „Kakalio istorijos“. Ji parašyta prieš du dešimtmečius ir ilgai gulėjo rašytojo stalčiuje. Ne dėl cenzūros, o labiau dėl asmeninių autoriaus gyvenimo pokyčių ir priežasčių. „Kakalio istorijos“ viršelyje pavadinamos novelių apysaka. Prie šio žanrinio apibūdinimo, padedančio susikalbėti autoriui ir skaitytojui, dera pridurti, kad ši knyga – satyrinė.

Vis dėlto, kaip ir dera gerai literatūrai, čia nenusileidžiama iki personalijų kritikos ar pašaipos jų atžvilgiu: žmogiškos personažų silpnybės labiau kelia šypseną nei piktdžiugišką juoką dėl to, kad vienas ar kitas asmuo apsigyveno „Kakalio istorijų“ puslapiuose. V. Juknelis savo trumpomis novelėmis šiandien paradoksaliai vadintinas realizmo avangardistu – tada, kai žmonės ir literatūra yra perkaitę nuo siurrealizmo, virtualybės, knygos autorius skaitytojus grąžina į, atrodytų, pamirštą realistinio pasakojimo tradiciją. O juk nauja paprastai būna tai, kas tiesiog stipriai pamiršta. Knygos personažai, sudarydami spalvingą Kakalio (numanomai, Jonavos) miestelio gyventojų kaleidoskopą nuo kapinių sargo Motiejaus, policininko Kuliešos iki girtuoklio Piliulės, suformuoja to miestelio užrašymo efektą.

Ne vienas Lietuvos miestas galėtų pavydėti V. Juknelio fantazavimo pločių ir gylių, kai aprašoma tai, kas vyksta Kakalyje. Prozininko talentas knygos autoriui leidžia sukurti personažo charakteristiką ne niūriais ir nuobodžiais portretiniais aprašymais, o jo dalyvavimu pačiame novelių siužete. Ir pagaliau dar viena knygos ypatybė, suartinanti V. Juknelį su dramaturgija ir teatru, yra pasakojimai dialogais: visi personažai knygos tekstuose kalbasi ir kiekvienas turi savitą stilių, rodantį ir veikėjo socialinį sluoksnį, ir individualų charakterį. Klystų tie, kas manytų, jog V. Juknelio „Kakalio istorijos“ yra etnografinė literatūra, kurioje užfiksuotas vieno konkretaus miestelio gyvenimas. Kaip pristatydamas knygą pabrėžia pats jos autorius, tai yra pasakojimai, kuriuose rodomi tam tikri mūsų visuomenės tipai. Paradoksalu yra tai, kad per du dešimtmečius mūsų žmonės ne tik ypatingai nepasikeitė, bet netgi dar labiau tapo tipiškais savųjų vaidmenų atlikėjais. Autoriui lengvai besišypsant, pagrįsta klausti, iš ko randasi knygos komizmo efektas, kuriam reikia bent kokios distancijos su aprašoma tikrove.

V. Juknelio „Kakalio istorijos“, vaizduodamos Lietuvos nedidelio miestelio žmones, rodo, kad žmogus, kurdamas meno kūrinį, gali išeiti iš tipažų ribų ir nepriklausyti nė vienam iš savo aprašomų socialinių tipų, – tai yra autoriaus vidinės laisvės sąlyga ir priežastis. Tikėtina, kad ši knyga jos autoriui bus dovanojusi sąmoningumą, kuris reiškia, kad žmogus savąjį kelią renkasi pats. „Kakalio istorijos“ labiausiai primena tokias gyvenimų kryžkeles, kai paliekama įprastinė aplinka ir iš jos išeinama kurti savojo gyvenimo labiau individualiai ir prasmingiau. Į praeitį knygos autorius žvelgia lengvai šypsodamasis ir kartais nusijuokdamas, tačiau niekaip nuo jos nebėgdamas ir jos neneigdamas, – V. Juknelio knygos pasakotojas ir jo aplinka todėl ir yra tokie savi, jaukūs ir atpažįstami bei suprantami.

Lietuvių poezijos klasiko Jono Strielkūno pomirtinė knyga – eilėraščių rinktinė – išleista šiais metais kaip knygų serijos „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlė“ dalis. Poetas šiandien į skaitytojus žvelgia kaip to, kas pamiršta ir prarasta, kūrėjas. Knygą struktūriškai būtų galima skaidyti į tris dalis: sovietinio laikotarpio, atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpių eilėraščius. Netikėtai ir stebinančiai dabar skamba J. Strielkūno kūryba, gimusi okupuotoje šalyje. Lyginant su vėlesne kūryba, ryškėja, kad ezopinė kalba, po kuria buvo slepiama neapykanta režimui ir istorinių sąskaitų suvedimas, yra didelio ir stipraus meniškumo galimybė.

J. Strielkūnas ja naudojasi tada, kai rašo apie Lietuvos pokarį ir ginkluotą rezistenciją, – nebūta net sovietmečiu tos baimės ir drebėjimo prieš pūvančius autoritetus. Mūsų laikais dažnam skaitytojui gali atrodyti, kad bet kokia antitarybinė mintis, užrašyta popieriaus lape, iš karto grėsė katorga, kalėjimu ir mirtimi. J. Strielkūno eilėraščiai byloja, kad net ir tada būta galimybių mąstyti ir kurti laisvai: laisvė čia liudijama kaip tokia vertybė ir kelias, kurio jokia priespauda negali atimti. Eilėraščiuose užfiksuota Lietuvos kančia pokariu tik patvirtina, jog laisvę žmogus tiesiog privalo išlaikyti iki pat savo gyvenimo pabaigos, net jei tokia laikysena grėstų tos pabaigos alsavimu tiesiai į veidą.

Atgimimo laikotarpio eilėraščiai, publikuojami J. Strielkūno knygoje, yra vėlgi laikotarpio ženklas – tai, apie ką anksčiau kalbėti reikėjo potekstėmis, tapo lozungais ir šūkiais stadionuose. J. Strielkūnas nepavirto laisvės rėksniu, tačiau deklaratyvumo ir tiesioginių reikšmių dominavimo tendencijos neaplenkė ir jo. Tiesiog reikalas tas, kad potekstė, netgi būdama prievartinė, yra geros literatūros ypatybė, kurios netekus priartėjama prie publicistikos. Ši J. Strielkūno knygoje nedingsta net ir nurimus atgimimui ir iškovojus politinę šalies nepriklausomybę – pastebimas ir materialinis skurdas, ir beveik visos aplinkos nužmogėjimas.

Vis dėlto, ir čia J. Strielkūnas išlaiko avangardisto kaip stipriai užmiršto klasiko vaidmenį – nenutolsta nuo to, kas vadintina humanizmu. Ir tik artėjant mirčiai J. Strielkūnas atsigręžia į save ir randa ramybę, sumišusią su rūpesčiu, žinojimą, kuris pinasi su visiška nežinia, – mirties mįslė lieka neįminta ir grąžina skaitytoją į knygos pradžią. J. Strielkūno poezijos rinktinę reikia skaityti keliskart, kad pabaigoje, likęs su savimi, vėl grįžtum prie žmonių ir gyvenimo.