Kultūra

2019.11.27 19:36

Daugpilis: daugiatautis miestas su keturių konfesijų bažnyčių kalnu

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2019.11.27 19:36

Daugpilis – antrasis pagal dydį Latvijos miestas Latgalos etnografiniame regione, netoli Baltarusijos sienos. Modernizmo paieškas Daugpilyje pradeda LRT PLIUS laida „Stop juosta“.

Livonijos ordino įkurtą Dinaburgo pilį 18 a. pabaigoje užėmė lietuviai. Steponas Batoras pastatė čia tvirtovę ir suteikė naujam miestui Magdeburgo teises. 17 a. viduryje miestas atiteko Rusijai. Vėliau, iki pirmo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, priklausė Lenkijai. Iki Pirmojo pasaulinio karo Daugpilis buvo vadinamas Dvinsku. Čia daugiausiai gyveno rusai, žydai ir lenkai.

Stop juosta. Maršrutas nr. 94 – Daugpilis I d. Kerinčių bažnyčių gausa, pirmasis plieninis tiltas ir latgaliečių panašumas į žemaičius

Vienybės rūmai – didžiausias tarpukario pastatas visoje Lenkijoje

Laidos „Stop juosta“ komanda keliaus prie Daugpilio Vienybės rūmų. 1937-ieji. Pastato architektas – Verneris Vitandas. Tai – didžiausias tarpukario pastatas visoje Latvijoje. Jis lyginamas su Kemeri sanatorija, bet yra net du kartus didesnis. Vienybės namuose įsikūrė įvairios įstaigos: profesionalus teatras, kavinės, parduotuvės, viešbutis, dekoruotas tautiniu stiliumi ir apstatytas latviškais baldais. Įdomu tai, kad pastate buvo įrengtas ir baseinas, tiesa, veikęs neilgai. Prasidėjus karui, buvo sudėtinga gauti lenkiškos anglies vandens šildymui.

1934 m. Daugpilyje apsilankė Prezidentas Ulmanis. Daugpilio latvių draugija kreipėsi į jį su prašymu pastatyti rūmus. Pastatas iškilo vos per 1,5 metų, o jį statė įvairių tautybių vietiniai darbininkai. To meto spauda rūmus apibūdino kaip didžiausią Latvijos kultūros pasiekimą. Daugpilio miesto galva rūmų atidarymo iškilmėse kalbėjo, jog pastatas simbolizuos naujos eros dvasią ir bus Latvijos tautos sugebėjimų ir amžinos Latvijos galios įrodymas.

Šiuo metu kitoje pastato rūsio erdvėje įsikūręs naminės degtinės muziejus. Čia autentikos nelikę. „Tarpukariu čia buvo parduotuvė, sandėlis. Šios patalpos dažniausiai buvo naudojamos pramogoms. Sovietmečiu čia veikė garsus restoranas „Daugpilis“, grojo muzika. Vėliau, 1990 m. čia veikė klubas „Bonus“, o dabar čia įrengtas muziejus“, – pasakoja Daugpilio universiteto istorikas, docentas Henrihs Soms.

Planai statyti naują „latvišką“ Daugpilį prasidėjo tik 1932 m. ir truko penkerius metus. Pastačius Vienybės namus, buvo įrengta ir Vienybės aikštė. Anksčiau čia buvo turgus. Tarpukariu čia vyko kariniai paradai.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Daugpilis garsėjo degtukų fabriku. Veikė ir kitos pramonės įmonės. Prasidėjus karui, fabrikai ir gamyklos kartu su darbininkais buvo evakuotos į Rusiją. Nepriklausomybės laikotarpiu Daugpilyje liko tik smulkios pramonės įmonės – linų fabrikai, arba iki šių dienų veikianti Gurvičiaus alaus darykla. Didžiausia tarpukario Daugpilio įmonė buvo geležinkelio remonto dirbtuvės, aptarnaujančios geležinkelio mazgą.

Pirmasis plieninis tiltas Baltijos šalyse

1935 m. Daugpilyje baigiamas statyti naujas Vienybės tiltas per Dauguvą – tai pirmasis plieninis vokiečių statytas tiltas Baltijos šalyse. Šis tiltas įėjo į karo istoriją: 1941 m. birželio 26 d. tiltu perėjo Raudonosios Armijos karių uniformomis persirengę vokiečių desantininkai. Šiuo apgaulės būdu miestas buvo užimtas. Karo pabaigoje vokiečių susprogdinta tilto dalis buvo vėliau atstatyta. Autentiškos išliko tik akmeninės atramos.

„Įdomu tai, kad devinto dešimtmečio pabaigoje buvo nutarta šį tiltą išardyti. Tuometinė miesto valdžia nutarė suorganizuoti šventinį atsisveikinimo renginį. Buvo pakviesti tilto statytojai, orkestras, liaudies šokių kolektyvai. Ant tilto buvo šokamas paskutinis valsas, per jį buvo nešama senoji atminimo lenta ir šis nustojo funkcionuoti“, – pasakoja istorikas.

Keturių konfesijų bažnyčių kalnas

Daugpilyje nuo seno gerai sugyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės: vokiečiai, latviai ir lenkai, rusai bei žydai. Tai liudija bažnyčių kalnas – vieta, kurioje netoli vienas nuo kito stovi keturių konfesijų krikščionių maldos namai. „Latgaloje, Daugpilyje, kur yra daug katalikų, pirmieji bažnyčią pastatė liuteronai. Iš pradžių, dauguma liuteronų buvo vokiečių tautybės – įvairūs amatininkai. Vėliau, kartu su geležinkelio plėtra, į Daugpilį atsikėlė daug latvių, kurie taip pat buvo liuteronai. Įsivaizduokite, kaip jie atvyko į Daugpilį su traukiniu, apsidairė aplinkui ir pamatė gražų kalną. Nusižiūrėję jį, liuteronai pasistatė sau bažnyčią“, – pasakoja H. Soms.

„Manau, kad Latvijos istorija, kaip ir Lietuvos, garsėja savo tolerancija. Mes, šiaurinės tautos, nesame labai temperamentingos, todėl Daugpilyje, kaip ir kitur Latvijoje, niekada nebuvo didelių žydų pogromų. Nuo seno Daugpilis buvo kaip „kontaktinė zona“, kurioje gyveno daug tautų. Gyvenant šioje zonoje reikia išsiugdyti ypatingus refleksus, todėl mes esame ramūs ,lankstūs, mums reikia skaitytis su kitais“, – miestiečių toleranciją ir jos priežastis komentuoja Daugpilio universiteto docentas.

Latgaliečių ir žemaičių panašumai

Laidos „Stop juosta“ ekspertas Henrihs Soms – tikras latgalietis, kaip daugelis dabartinių Latvijos inteligentų, kilęs iš kaimo. „Mano tėvai – paprasti valstiečiai, kolūkiečiai. Mes buvome kaimo žmonės. Šeimoje buvo keturi vaikai, aš – vidurinysis. Nors turiu daug vaikystės prisiminimų, nuotraukų išlikę mažai – turiu vos dvi fotografijas iš vaikystės“, – tikina Daugpilio universiteto docentas.

„Aš esu istorikas, mano geriausi mokytojai buvo tėvas su mama. Jie ištisus vakarus pasakodavo istoriją, visokius pasakojimus. Nebuvo radijo, televizoriaus, kompiuterio, tad motina pasakojo tėvui, tėvas – mums. Jų klausytis buvo labai įdomu – jų gyvenimas buvo kaip koks serialas“, – prisiminimais dalinasi pašnekovas.

Kaip ir žemaičiai Lietuvoje, latgaliečiai savo kalbos nelaiko dialektu, bet mano, kad tai yra atskira kalba. Ją leidžiamos knygos, kalba apie pusė milijono žmonių. Latgaliečių kalboje yra lenkiškų ir net lietuviškų žodžių.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.