Kultūra

2019.11.27 17:16

20 metų Nekrošių pažinojęs Audronis Liuga: jis paliko rėžį širdyje – jaudinantį, džiuginantį

LRT PLIUS laida „Kultūros diena“, LRT.lt2019.11.27 17:16

„Keliaudamas po įvairias šalis, mačiau susidomėjimą Eimuntu Nekrošiumi. Bet ne kaip genijumi iš Lietuvos. Labiau mačiau gilų rėžį, randą, pačiomis įvairiausiomis jo prasmėmis – ir tą, kuris jaudina, ir tą, kuris palieka daug džiaugsmo. Tokį randą E. Nekrošius paliko įvairių šalių teatralų ir ne tik teatralų širdyse“, – sako Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga.

– Renginių ciklas, skirtas Eimuntui Nekrošiui, leido susipažinti su režisieriumi ir jo kūryba per parodas, filmus ir pan. Ką parodys penktadienį vyksianti konferencija „Eimuntas Nekrošius. DABAR“?

– Nežinau, ką ji parodys, bet patikinu, kad dalyvių sąrašas – įspūdingas. Į vieną renginį susirinks teatro teoretikai ir praktikai net iš šešių šalių. Tai parodo reikšmę, kurią šis menininkas turėjo, turi ir tebeturės tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.

– Dažnai menininkai deramai įvertinami tik tada, kai išeina. Kokią vietą mūsų kultūros istorijoje turėtų užimti E. Nekrošius?

– Pirmiausia, tai neturėtume apie E. Nekrošių kalbėti skambiais žodžiais. Šis menininkas niekuomet nemėgo garbingų ir skambių pasisakymų. O kalbant apie jo vietą mūsų kultūroje – ji turėtų būti tokia, kurią kiekvienas, susidūręs su šio menininko kūryba, nešiojasi savo širdyje.

Šiais metais, su Valstybinio jaunimo teatro spektakliu „Cinkas“ ir savo filmu, dedikuotu E. Nekrošiui, keliavau po keletą šalių – Italiją, Lenkiją, Rusiją... Ir mačiau tą susidomėjimą E. Nekrošiumi. Bet ne kaip genijumi iš Lietuvos. Labiau mačiau gilų rėžį, randą, pačiomis įvairiausiomis jo prasmėmis – ir tą, kuris jaudina, ir tą, kuris palieka daug džiaugsmo. Tokį randą E. Nekrošius paliko įvairių šalių teatralų ir ne tik teatralų širdyse.

– Ar renginių ciklas, skirtas E. Nekrošiui, susilaukia didelio dėmesio?

– Spektakliuose – pilnos salės. Kai buvo rodomas atidarymo spektaklis „Kalės vaikai“, susidarė įspūdis apie anuos gerus Jaunimo teatro laikus, kai jaunimas, aš tarp jų, žiūrėdavo spektaklius atsirėmę į sienas – salės buvo visiškai pilnos. Tas jausmas dabar lyg atgijo. Mes negalime grąžinti laiko atgal, bet matyti žiūrovą, prisimenantį, kaip buvo kadaise, tikrai jaudina.

– Sakoma, kad, išėjus E. Nekrošiui, liko nedaug teatro korifėjų. Be to, matome kartų kaitą. Ką manote apie tai?

– Ta kartų kaita – natūrali. O jei kalbame apie jaunuosius kūrėjus ir E. Nekrošių, tai reikia pasakyti, kad jis pats visuomet labai skatino jaunuosius ieškoti savo balso, savų kelių, dirbti savaip. E. Nekrošius tikrai nebuvo laike sustingęs menininkas, jis nuolat keitėsi, o paskutiniais gyvenimo metais itin daug dėmesio skyrė jauniems kūrėjams.

– Papasakokite apie savo filmą „Eimuntas Nekrošius. Tėvo kėdė“, kuriame giliai neriate į šio režisieriaus temą.

– Nežinau, ar tai – gilus nėrimas. Net nedrįsčiau sakyti, kad tai filmas apie E. Nekrošių. Manau, kad tokio filmo sukurti apskritai neįmanoma. Mano filmas – asmeniškas paliudijimas apie šį žmogų, kurį pažinojau 20 metų. Tai labai asmeniškas filmas. Kai filmuodavau, negalvodavau, kad kada nors iš to kursiu filmą.

Plačiau – laidos įraše.

Kultūros diena. Šiauliuose praūžė labiausiai laukiamas šiuolaikinio meno festivalio renginys – avangardinės mados šou
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.