Kultūra

2019.12.07 15:24

Aukštasis mokslas pokario pabėgėlių stovykloje: Baltijos universitetas

LRT.lt2019.12.07 15:24

Antrojo pasaulinio karo metu trys viena po kitos ėjusios Sovietų Sąjungos, nacistinės Vokietijos ir vėl Sovietų Sąjungos okupacijos ištrynė Lietuvą, Latviją ir Estiją iš Europos politinio žemėlapio. Pasibaigus karui, šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Baltijos valstybių atsidūrė nežinioje perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje – nenorintys grįžti į Sovietų Sąjungos okupuotą tėvynę, bet ir nelabai žinantys, kur judėti toliau, ar kuri nors šalis juos priims.

Daugelis jų stovyklose praleido net kelerius metus. Be akivaizdaus materialių dalykų trūkumo daugelis buvusių pabėgėlių kaip didžiausią patirtą sunkumą įvardina pojūtį, kad nėra ateities. Visos trys šalys turėjo tvirtas autodidaktizmo tradicijas, iki karo jos pasižymėjo itin aukštu raštingumo ir įsitraukimo į aukštąjį mokslą lygiu, rašoma internetinėje svetainėje „Deep Baltic“.

1946 m. kovą pabėgėliais tapę Lietuvos, Latvijos ir Estijos akademikai Hamburge, tuo metu buvusiame britų okupacinėje zonoje, įkūrė Baltijos universitetą. Trejus metus veikusį universitetą lankė šimtai studentų iš visų trijų Baltijos šalių. Nyderlanduose užaugusi filmų kūrėja Helga Merits yra Baltijos universitete studijavusio išeivio iš Estijos dukra, režisavusi neseniai pasirodžiusią dokumentinę juostą „Baltijos universiteto istorija“ („The Story of the Baltic University“). Šiame straipsnyje Helga Merits leidiniui „Deep Baltic“ pasakoja apie tai, kas ją motyvavo imtis šio filmo, ir ką patyrė jį kurdama.

Tragedija, viltis, sėkmė – štai pagrindiniai elementai, reikalingi puikiai istorijai sukurti, tačiau filmas apie Baltijos universitetą taip ir nebuvo sukurtas. Sunku tuo patikėti. Baltijos universitetas buvo išties unikalus pasiekimas – kas galėjo pagalvoti, kad viską praradę pabėgėliai, praėjus tiek nedaug laiko po Antrojo pasaulinio karo, imsis kurti universitetą praktiškai visiškai nuniokotame mieste? Šią istoriją vienu ar kitų būdu būtinai reikėjo papasakoti plačiajai visuomenei, bet iki šiol to nebuvo padaryta. Todėl nusprendžiau sukurti dokumentinį filmą apie tai, taip gimė „Baltijos universiteto istorija“.

Apie Baltijos universitetą nieko nežinojau, nors pažinojau keletą žmonių, besidominčių Baltijos šalių istorija. Tačiau vieną dieną tarp savo tėčio, kuris buvo kilęs iš Estijos, popierių radau paskaitų užrašus. Kartais pagalvoju, ar būčiau ėmusi sukti filmą, jei tiesiog būčiau paklaususi tėčio, koks buvo Baltijos universitetas, bet to padaryti negalėjau, nes jis mirė, kai dar buvau visai maža. Viską turėjau išsiaiškinti pati.

Pažinojau keletą savo tėčio kartos estų ir, laimei, keli iš jų žinojo ir prisiminė Baltijos universitetą. Vienas iš šių mano pažįstamų atsiuntė 1946 m. tūlo Roberto Riggle parašytą tekstą.

1945 m. R. Riggle dirbo UNRRA (Jungtinių tautų paramos ir atstatymo organizacijoje) Hamburge ir išgirdo apie planus įkurti Baltijos universitetą. Tai, kad pabėgėliai ne tik mąstė apie universitetą, bet ir ėmėsi jį organizuoti, jį iš tiesų nustebino, netgi, galima sakyti, šokiravo. Tuo metu Hamburge trūko pačių paprasčiausių kasdieniame gyvenime reikalingų dalykų, bet žmonėms gimė idėja, užteko drąsos ir ryžto ją įgyvendinti. Tą pačią akimirką R. Riggle nusprendė, kad nori sudalyvauti šiame nuotykyje.

Entuziastingas R. Riggle tekstas – Baltijos universiteto įkūrimo istorija – mano galvoje sukosi keletą metų, kol vienas buvęs studentas estas pasiūlė pabandyti surasti kitus buvusius studentus, pažiūrėti, kas dar gyvas. Jo paraginta, Estijos, Latvijos ir Lietuvos laikraščiuose išspausdinau skelbimą. Mano nuostabai, sulaukiau entuziazmo kupinų atsakymų iš visų trijų tautų atstovų. Tuomet supratau, kad galbūt pavyktų susukti dokumentinį filmą apie Baltijos universitetą.

Turėjau vardus ir pavardes, puikią R. Riggle aprašytą istoriją, keletą nuotraukų ir dokumentų, bet filmui reikėjo kur kas daugiau medžiagos. Be to, spaudė laikas, nes buvę studentai jau nebe tokie jauni. Dar viena problema buvo tai, kad universiteto alumnai gyveno skirtingose pasaulio vietose ir aš neturėjau galimybių kiekvieną jų aplankyti ir pakalbinti. Teko pokalbius organizuoti per atstumą.

Mano redaktoriui Leo van Emdenui tai tapo tikru techniniu iššūkiu: interviu nufilmuoti skirtingomis kameromis, garsas ne visuomet geras, o kartais ir su vaizdu tekdavo padirbėti. Bet ne tik interviu buvo nevienodos kokybės, skyrėsi ir istorinių dokumentų bei nuotraukų kokybė. Mano nuomone, redaktorius puikiai padirbėjo.

Dokumentai ir kita su Baltijos universitetu susijusi medžiaga buvo išbarstyta po visą pasaulį, todėl jos paieškos užtruko. Kartais, bandydama surasti fotografus, operatorius ir jų archyvus, jaučiausi labiau dirbanti detektyve, o ne kurianti filmą. Bandydama rasti dokumentus ir nuotraukas, taip pat žmones ir jų šeimas, aptikau išties įspūdingų dalykų, pavyzdžiui, visą Baltijos universiteto archyvą, kuris, pasirodo, visų pamirštas buvo saugomas Upsalos bibliotekoje Švedijoje, arba 1948 m. darytą įrašą apie Baltijos universitetą. Bet, žinoma, buvo ir tokių atvejų, kai su didele viltimi kažko ieškodama atsidurdavau aklavietėje.

Tik didelėmis daugelio žmonių pastangomis pavyko filmą užbaigti: labai daug žmonių prisidėjo klausinėdami, rašydami žmonėms ir juos kalbindami, ieškodami informacijos archyvuose, skenuodami dokumentus ir nuotraukas, kviesdami rėmėjus... Todėl šiandien galiu pasakyti: „Mes tai padarėme“. Man glosto širdį entuziazmas, pagalba ir padrąsinimas, kurių sulaukiau filmo kūrimo metu.

Užtruko trejus metus, kol baigiau filmą, nors buvo akimirkų, kai atrodė, kad gali ir nepavykti. Visgi labai norėjau papasakoti Baltijos universiteto istoriją, nes iš šios istorijos ir šiandien galime daug ko pasimokyti.

Buvęs universiteto studentas man rašė: „Baltijos universitetas parėmė tėvynę praradusius žmones, vilties netekusias jų šeimas, kad jaunimas galėtų tęsti nutrauktas studijas ir vėliau gyvenime kažko pasiektų.“

Kurdama filmą peržiūrėjau labai daug 1944-1945 m. filmuotos medžiagos – tiek žmonių, palikusių namus ir traukiančių Vakarų link. Tie vaizdai man priminė tai, ką matome šiandien. 2013 m. Jungtinės Tautos paskelbė, kad pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos pabėgėlių skaičius pasaulyje perkopė 50 mln. Šiuo metu šis skaičius dar didesnis.

Dabar, kaip ir tuomet, svarbiausia yra švietimas. Jei praradote savo namus, šalį, viską, kas buvo žinoma ir pažįstama, svarbiausia yra pradėti kurti savo ateitį. Skamba kaip klišė, tačiau žinios yra tai, ką visuomet galėsite pasiimti su savimi. Todėl nereikėtų laukti, kol paaiškės, ar žmogus gali likti šalyje, ar ne, nes dažnai tai užtrunka.

Eduardas Bakis, Tartu universiteto lektorius, po karo dėstęs psichologiją Baltijos universitete, rašė apie depresiją pabėgėlių stovyklose, „pasireiškusią dėl to, kad po kurio laiko pabėgėliams imdavo atrodyti, jog gyvenimas stovykloje niekada nesibaigs.“ Turėti galimybę stengtis dėl ateities buvo ir yra gyvybiškai svarbu.

Kaip ir ankstesniais savo kurtais dokumentiniais filmais, norėjau papasakoti plačiajai visuomenei mažai žinomą istoriją – istoriją, kurią, mano nuomone, labai svarbu papasakoti. Kaip ir kiti mano filmai, šis taip pat apie istoriją, tačiau juntamos paralelės ir su šia diena.

Istorijas pasakoja pagyvenę žmonės, kurie, nepaisant visų išgyventų tragedijų, sugebėjo šio to pasiekti gyvenime. Matydama filme kalbančius septynis buvusius universiteto studentus, negaliu atsistebėti, kiek daug energijos jie vis dar turi ir kokį gyvenimo džiaugsmą spinduliuoja. Man jie – nuostabus pavyzdys.

Baltijos universiteto istorija tragiška, nes joje pasakojama apie viską praradusius žmones, bet tuo pačiu metu ji kupina vilties, ji atskleidžia, ką galima nuveikti, kokių rezultatų galima pasiekti net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis, jei dirbama kartu, siekiant bendro tikslo.

Helga Merits studijavo filosofiją Amsterdame. Ji dirbo žurnaliste Nyderlandų ir Belgijos radijuje bei spaudoje. „Kallis Paul“ (2006) buvo jos pirmasis dokumentinis filmas, už kurį režisierė pelnė Theodoro Lutso apdovanojimą. „Baltijos universiteto istorija“ – ketvirtas autorės filmas.